Sekmadienio protesto akcijos apėmė visą Rusiją – ne tik Maskvą ir Sankt Peterburgą, bet ir dešimtis kitų miestų, pradedant Chabarovsku ir baigiant Vladivostoku Tolimuosiuose Rytuose. Remiantis Rusijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šalies sostinėje į gatves išėjo aštuoni tūkstančiai žmonių. Rusijos žmonės protestavo prieš korupciją. Nepasitenkinimo katalizatoriumi tapo prieš kelias savaites publikuota ataskaita apie Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo turtus, kurioje juodu ant balto pasimatė aukščiausiuose valdžios sluoksniuose klestintos korupcijos mastas. Kremlius tyrimo išvadas ignoravo, tokiu savo elgesiu ne juokais įsiutindamas paprastus Rusijos žmones.
Nors įvykių Rusijoje ir protestų Baltarusijoje priežastys skirtingos, galima kalbėti ir apie bendrą vardiklį. Tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje protestai kilo ne dėl ideologinių ir ne dėl politinių priežasčių. Žmones į gatves išgynė ne laisvės ir demokratijos šūkiai, o susirūpinimas dėl savo piniginės. Rusai ir baltarusiai išsirengė į didžiausias per pastaruosius šešerius metus protesto akcijas, pamatę, kad korupcija, neveiksmingas šalies ekonomikos valdymas, valdžios godumas ir trumparegiškumas tiesiogiai kenkia žmonių pragyvenimo lygiui.
Demonstracijų Baltarusijoje ir Rusijoje mastas abejų valstybių valdžią paliko be žado – tiesiog tai buvo netikėta. Deja, jų reakcija buvo tikėta ir iki skausmo žinoma. Rusijos viešosios tvarkos tarnybos savo darbą atliko gal kiek švelniau nei kolegos iš Baltarusijos, tačiau irgi nesėdėjo rankų sudėjusios. Policijos pareigūnai sulaikė kelis šimtus protestuotojų, įskaitant ir vieną iš organizatorių, opozicijos lyderį Aleksejų Navalną.
V. Putinas turi priežasčių nerimauti
Protestai Rusijoje buvo numaldyti, tačiau priežasčių nerimauti šalies valdžiai turi ir, panašu, dar ilgai turės. Pirmiausia svarbu tai, kad protesto akcijos apėmė visą Rusiją. Žmonės išėjo į centrines aikštes ne tik liberalioje, opozicijai sąlyginai palankioje ir inteligentiškoje Maskvoje, bet ir dideliuose pramoniniuose proletariato miestuose: ten, kur iki šiol garsiau skambėjo ne viduriniosios klasės ir nepatenkinto jaunimo, o Kremliui lojalių didžiųjų (dažniausiai valstybinių) bendrovių profesinių sąjungų balsas.
Antroji priežastis nerimauti – opozicijos veiksmingumas. Aleksejus Navalnas ir su juo susiję žmonės pastaraisiais mėnesiais nudirbo titanišką darbą: visoje šalyje buvo įkurtos specialios struktūros, padėjusios į dienos šviesą ištraukti šimtus, gal net tūkstančius, korupcijos faktų. Visuomenės dėmesį atkreipė ne tik korupcijos atvejai iš pačios Maskvos arba Kremliaus įtakingųjų kišenės: visus labiausiai sutrikdė pačios korupcijos mastas.
Tyrėjai rinko faktus ir juos sistemino. Proceso būta ne tokio jau paprasto, nes nuo žiniasklaidos atribota opozicija turi itin nedaug ryšių kanalų su Rusijos žmonėmis. Jiems liko tik socialiniai tinklai, bet ir tie riboti: juk būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn galima ir už, pavyzdžiui, įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“, raginantį dalyvauti protesto akcijoje. Opozicijos laimei, Rusijos žmonių nereikėjo įtikinėti, kad korupcija yra visur – jos buvimą jie jaučia savo kailiu. Su šia problema tiesiogiai susiduria kiekvienas rusas. Juk žmonės mato, kaip turtingai gyvena valdininkai ir lygina jų padėtį su pačių gyvenimo lygiu, kuris pastaruosius trejus metus tik blogėja.
Trečioji Kremliaus problema slypi protestų priešistorinėje. Pagrindinė priežastis, kodėl prasidėjo savotiškas protesto akcijų sprogimas, tapo A. Navalno žmonių parengtos ataskaitos apie korupciją šalies premjero aplinkoje paviešinimas. Medvedevas, kuris iki šiol buvo laikomas vienu iš sąlyginai liberalių Kremliaus veikėjų, prieš tai nebuvo tapęs nė vienos rimtesnės tokios atakos taikiniu, o kai kurie Rusijos prezidento priešai iš opozicijos jį netgi vertino gana teigiamai. A. Navalnas paskelbė nuotraukų, darytų itin prabangioje premjero rezidencijoje, ir parodė schemą, kaip iš biudžeto, pasitelkus su D. Medvedevu susijusius fondus, valdomus jo bendražygių dar nuo studijų laikų , išplaunamos didžiulės sumos pinigų.
Dėl A. Navalno ir visos šalies opozicijos D. Medvedevas tapo tiesiog idealiu taikiniu: opozicionierius sugebėjo įrodyti, kad Kremliuje nėra nė vieno patrauklaus asmens, o visų taip liaupsinamas ministras pirmininkas yra ne kas kitas, o tiesiog dar vienas korumpuotos sistemos sraigtelis – kaip ir pats V. Putinas.
Opozicijos sėkmė – o kas toliau?
Taip, Rusijos opozicijai pavyko pasiekti didelės sėkmės, jie iš savotiško letargo miego pažadino paprastus Rusijos žmones, kurie po Krymo aneksijos buvo apsvaigę nuo arkliškos propagandos dozės. Protesto akcijos prikėlė ir Kremlių. Jo nerimą dar sustiprina faktas, jog valdžia bando kaip nors pasiruošti krizei, gresiančiai kartu su kitais metais artėjančiais prezidento rinkimais.
Rusijos valdžia dabar turi du kelius. Ji gali leisti liberaliajai opozicijai iš tikrųjų dalyvauti šiuose rinkimuose, tai reiškia, pavyzdžiui, iškelti A. Navalno kandidatūrą (kuris, panašu, pasmerktas pralaimėti). Jeigu protesto akcijos aktyvuos kritinę masę, taps pernelyg dažnos ir gausios, valdžia gali pasirinkti kitą variantą ir žiauriai susidoroti su opozicija. Vertinant pagal tai, kaip Rusijos valdantysis režimas veikė iki šiol, galima daryti išvadą, kad realesnis antrasis scenarijus.