aA
Prieš dešimtmetį jaunas vaisių prekeivis Mohammedas Bouazizi save padegė gimtajame mieste centriniame Tuniso regione. Tokiu būdu jis siekė išreikšti protestą prieš vietos policijos pareigūnus, atėmusius jo vežimėlį su prekėmis.
Tahriro aikštė Kaire 2010 ir 2020 metais
Tahriro aikštė Kaire 2010 ir 2020 metais
© AFP / Scanpix

Per 26-erių vyriškio gimtinę nuvilnijo pasakojimai apie sukrečiantį jo žingsnį. Šalyje tūkstančiai žmonių taip pat patyrė niekingai besielgiančios valstybės ir jos pareigūnų pažeminimą. Tuomet jie nusprendė nebetylėti.

Kaip primena theguardian.com, per 18 dienų laikotarpį nuo M. Bouazizi protesto akto 2010-ųjų gruodžio 17 d. iki jo mirties sausio 4 d. Tunise ėmė klostytis rimčiausi per daugybę dešimtmečių neramumai, parklupdę diktatoriaus Zine‘o al-Abidine‘o Ben Ali vyriausybę ir galiausiai, prabėgus 10 dienų po gatvės prekeivio mirties, privertę jį trauktis iš valdžios. Tačiau kur kas didesni pokyčiai dar tik laukė, mat įvykiai šioje nedidelėje pakrantės valstybėje įžiebė maištus ir sukilimus Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regionuose. Sugniuždyto gatvės prekeivio mirtis tapo kolektyvinio įniršio, apibrėžusio visą laikotarpį, priežastimi.

Protestai netruko virsti revoliucijomis, apėmusiomis policines regiono valstybes. Egipte, Bahreine, Jemene, Libijoje ir Sirijoje nepajudinamais gyvenimo faktais ilgai juos kentusių piliečių laikyti diktatoriški režimai staiga pasirodė esantys tik pažeidžiami kevalai.

Kiekvieną regiono kampelį pasiekusi M. Bouazizi istorija apie tai, kaip jis per dieną neuždirbdavo nė dviejų eurų, turėjo išmaitinti aštuonių asmenų šeimą ir buvo įveiktas niekingų pareigūnų, žmonėms buvo artima.

Stebint įspūdingas masinių protestų scenas atrodė, kad varomosios jėgos netrūksta, o apsisprendimo teisė jau ranka pasiekiama. Rodėsi, kad šiame apsisprendimo procese gyventojams galiausiai bus galima dalyvauti, nesvarbu, koks sudėtingas ar kruvinas galėtų būti kelias į jį.

Tunisas po arabų pavasario
Tunisas po arabų pavasario
© AP / Scanpix

Netrukus Arabų pavasario vardu išgarsėjęs procesas tapo nepaprastu sukrėtimu, supurčiusiu dešimtmečius trukusį sąstingį ir išryškinusiu į užsiliepsnojusias gatves pasipylusios minios galią. O anksčiau juk buvo manyta, kad toji minia savo galia neprilygsta feodalinėms dinastijoms ir visagalei valdžiai, įpratusiai savo piliečius laikyti daiktais ir nuolatos uždusinti jų siekius.

Sukilimams į naudą išėjo žmonių gebėjimas greitai organizuoti veiklas, dažniausiai tam pasitelkiant išmaniuosius telefonus ir lengvai prieinamas internetines programas. Tokiais būdais nesunkiai įveiktos valstybės saugumo struktūros. Su itin galingais iššūkiais susidūrė pokolonijiniai režimai, tokie kaip Egipte ir Libijoje, vėliau – ir Sirijoje, kur galia ilgą laiką buvo sutelkta Europos kolonijinių tikslų sistemoje, nesureagavusioje į besikeičiančią demografinę padėtį.

Apie 2010 metus dėl visų aplinkybių kombinacijos tapo gerokai sunkiau išlaikyti status quo. Didėjantys gyvenimo lygio standartų skirtumai, vis mažėjanti elito atskaitomybė ir sparčiai auganti nerami jaunoji karta, kurios galimybės buvo ribotos, o atpildas už netektis – dar ribotesnis, daugelį paskatino neabejoti, kad jie neturi ko prarasti, todėl gali drąsiai protestuoti.

„Tokios sistemos yra pritaikytos valdyti konkrečią demografinę kombinaciją. Jos absoliučiai nėra pritaikomos prie demografinių pokyčių“, – aiškina Karališkojo jungtinių pajėgų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. H. A. Hellyeris.

Mohammedo Bouazizi plakatas
Mohammedo Bouazizi plakatas
© Reuters / Scanpix

„2010-aisiais daugybė tokio pobūdžio sistemų braškėjo per siūles, viena vertus, mėgindamos kažkokiais būdais neatsilikti nuo visų demokratinių pokyčių, kita vertus, besistengdamos užtikrinti, kad turto pasiskirstymas žemesniuosiuose sluoksniuose išliktų apribotas. Sujunkite visa tai su nenutrūkstančiu autokratiniu sandoriu – „Nespauskite mūsų dėl politinių laisvių, nes mes jus saugome nuo terorizmo“ – ir turėsite tobulos katastrofos receptą“, – dėsto mokslininkas.

Sausio viduryje nuverstasis Tuniso diktatorius Z. el A. Ben Ali pabėgo į Saudo Arabiją, o Egipto gatvėse brendo revoliucija, nuvertusi keturis dešimtmečius valdžiusį autokratinį lyderį Hosnį Mubaraką. Bruzdėti pradėjo ir Libija, kurią 40 metų negailestingai užgniaužęs valdė Muammaras Gaddafi. Panašūs procesai vyko ir Sirijoje, kur Basharas al-Assadas buvo perėmęs tėvo Hafezo jam paliktą griežčiausiai valdomos policinės valstybės visame regione valdžią. Dabar B. al-Assadas susidūrė su realia grėsme dinastiniam šeimos valdymui.

Visų keturių režimų atveju konstitucijos ir institucijų apvalkalas maskavo tikrąjį valdžios savininką: šeimą, partiją arba kariuomenę.

Šiems režimams beklibant, pavojaus varpai ėmė skambėti Saudo Arabijoje ir Irane, kurie pradėjo baimintis, kad jų pačių gyventojai gali suvokti turintys galios – Teherano atveju, antrą kartą per mažiau nei dvejus metus.

Protestai Irako Basros mieste 2020 m.
Protestai Irako Basros mieste 2020 m.
© AFP / Scanpix

Jungtinių Valstijų parama prieš režimą nusiteikusiems demonstrantams Sirijoje ir Libijoje kitų valstybių protestuotojų buvo laikoma ženklu, kad jų pasipriešinimas taip pat susilauks palaikymo. Neilgai trukus sukilimas Libijoje virto platesnio masto karu, o arabų šalys suteikė diplomatinę paramą karinei intervencijai siekiant padėti prieš M. Gaddafi kovojantiems sukilėliams, remiamiems Prancūzijos, Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Danijos.

Tais pačiais metais į karą paniro ir Sirija. B. al-Assado kariuomenė puolė demonstrantus ir prieš jį sukilusias opozicijos pajėgas. 2012-aisiais duodamas interviu Rusijos televizijos kanalui jis įspėjo: „Jei bus įgyvendinta užsienio jėgų invazija į Siriją, jos kaina bus tokia didelė, kad visas pasaulis jos nepakels“, pridurdamas, jog Sirijos režimo sužlugdymo pasekmės bus juntamos „nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno“.

Prabėgus aštuoneriems metams, nominaliai B. al-Assadas tebėra valdžioje. Į didžiąją dalį šalies sugriovusį konfliktą reikšmingą indėlį įnešė Rusija, Iranas ir Turkija. Šis karinis konfliktas taip pat išstūmė beveik pusę ikikarinės Sirijos gyventojų už šalies ribų ar privertė juos išsibarstyti pasaulyje.

Egiptas taip pat išgyveno sąmyšį: H. Mubarako valdymui atėjo galas, jį pakeitė trumpas ir katastrofiškas islamiškų pažiūrų prezidento Mohamedo Morsi valdymas, po kurio sekė M. Morsi nuvertęs karinis perversmas, vadovaujamas Abdelio Fattaho al-Sisi, tapusio valstybės vadovu ir sugrąžinusio galią Egipto saugumo struktūroms bei smarkiai suvaržiusio pilietinį gyvenimą.

Basharas al-Assadas, Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu
Basharas al-Assadas, Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu
© Reuters / Scanpix

Tiek Sirijoje, tiek Egipte pirmaisiais protestų mėnesiais įsižiebęs nepritarimas buvo nuolatos slopinamas. Todėl dabar abiejų valstybių saugumo kalėjimuose yra gerokai daugiau dėl politinių priežasčių sulaikytų asmenų nei 2011 m. pradžioje.

Žmogaus teisių organizacijos situaciją abiejose šalyse apibūdina kaip netoleruotiną ir smerkia nuolat didėjantį sulaikytųjų skaičių. Jie dažnai suimami suklastojant kaltinimus, pasitaiko daug dingimo atvejų.

„Nuo 2011 m. pabaigos pradėjome matyti ženklus. Esminis dalykas, kurį pastebėjau – tai, kad reikalus visada tvarkė kariuomenė. Nuo pat pradžių, kai Tahriro aikštėje Kaire pasirodė demonstracijas paremti siekiantys tankai, daugelis sakė: „Nieko tokio, jie mūsų pusėje“. Bet aš žinau, kas tie žmonės ir kokie jie – dabar jie viską valdo“, – pasakoja Egipto aktyvistė ir mokslininkė Nancy Okail.

„Tuo metu, kai klostėsi visa ši situacija, Vakarai, ypač JAV, sakė, kad reikia laikytis demokratijos plano, o abi pusės turėtų susilaikyti – tarytum jėgos būtų buvusios lygios. Buvo perduodama tokia žinutė: „Nesijaudinkite, kai turėsite demokratiškai išrinktą prezidentą, viskas bus baigta“, – pridūrė N. Okail.

Sirijoje, kuri po beveik dešimtmetį trunkančių neramumų tebėra išdraskyta ir susipriešinusi, dabar niekur nebepavyksta atpažinti ankstyvosiomis revoliucijos dienomis išsilaisvinusio potencialo. Karo ir sukilimų poveikis dar po 2003 m. Jungtinių Valstijų vadovaujamos operacijos Irake neatsigavusį regioną nustūmė į sumaištį.

Daugeliui valstybių apsisprendimo perspektyva atrodo tolimesnė nei bet kada, o ir pasaulis šiandien yra visiškai kitoks.

Sirija
Sirija
© AFP / Scanpix

„Irako karas ir Arabų pavasaris paskatino ISIS judėjimą ir pilietinį karą Sirijoje, o tai nulėmė pabėgėlių krizę Europoje, prisidėjusią prie populizmo sustiprėjimo Vakaruose ir Jungtinės Karalystės sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos.

Sienų kontrolės atgavimas siekiant apriboti imigraciją buvo pagrindinis „Brexit“ variklis. Irako karas taip pat prisidėjo prie visuomenės pasitikėjimo ekspertais ir valdžia smukimo. Laikotarpiu po Šaltojo karo Ameriką apėmęs triumfas sunyko Artimuosiuose rytuose. Irako karas virto katalizatoriumi. Nesugebėjimas sustabdyti Sirijoje besiliejančio kraujo – to įrodymas“, – mano Emma Sky, buvusi Irake vadovavusių JAV generolų patarėja.

H. A. Hellyerio teigimu, režimai šiek tiek pasimokė, „tik nebūtinai iš savo klaidų“, ir suprato turintys dvi galimybes.

„Pirmoji – lėtai arba greitai atsiverti ir imtis ilgos ir sudėtingos užduoties kurti tvarią XXI a. valstybę, apimančią ir jos gyventojų saugumą bei jų teises. Antroji – nuspręsti, kad ir nedidelis atsivėrimas reikštų, jog gyventojai nuvers pokolonijinį elitą. Tad siekiant užkirsti tam kelią reikia paprasčiausiai kaip įmanoma labiau sustiprinti kontrolę ir nutildyti kitaip manančius“, – neabejoja mokslininkas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(19 žmonių įvertino)
3.9474

Top naujienos

Vytautė Merkytė | D+

Pragaras po vandeniu, kurio nesuvaldė Putinas: tyrimas parodė, kokios buvo paskutinės „Kursk“ jūreivių gyvenimo minutės (1)

2000 m. rugpjūčio 12 d. 11 val. 20 min. vietos laiku Barenco jūrą sudrebino du tokie galingi...

Net neprasidėjusi kelionė į Egiptą sukėlė poilsiautojų pyktį: tai – pasityčiojimas (82)

Dar net neprasidėjusi poilsinė kelionė į saulėtąjį Egiptą kaip reikiant sukėlė...

Po visą Lietuvą sukrėtusios istorijos – skandalingos prokurorų išvados (120)

Jeigu jau sakai, kad patyrei seksualinę prievartą, tai būk malonus ir ant padėklo pateik...

Už pasodintą medį panevėžiečiui skirta solidi bauda: vyras nesiruošia nei pinigų mokėti, nei medžio išrauti (335)

Prieš du dešimtmečius nelegaliai Panevėžyje pastatęs šuns pakelta koja medinę skulptūrą ir...

Čempionų lyga: „Real“ atliko juodą darbą, „Man City“ atsipirko trumpu išgąsčiu (9)

Dėl UEFA Čempionų lygos trofėjaus toliau kausis dvi Anglijos bei po vieną Prancūzijos ir...

Toma Miknevičienė | D+

Gimdymas vyro akimis: buvo vienas momentas, kuris gal ne kiekvienam būtų patikęs

Dalyvauti vyrui gimdyme ar ne? Kokios pasekmės gali užgriūti? Gal pamatęs, kaip jo moteris...

Mano vyras turi meilužę: skirtis ar atleisti? (295)

Neištikimybė yra ne tik vienas sunkiausių iššūkių santykiuose, bet ir vienas dažniausių. Ką...

Sinoptikai turi gerų žinių: jau netrukus vėl lepinsimės 18 laipsnių šiluma (7)

Ketvirtadienio naktį Lietuvoje darbavosi žemo atmosferos slėgio sūkurys. Jis pašykštėjo...

Į ankstyvas išgertuves socialiniame būste policijos niekas neįleido: teko išsikviesti merę (105)

Antradienį nuo ryto vykstančių išgertuvių kaimynystėje esančiame socialiniame būste...

Liūdesys Bolonijoje: „šešiaženkliame“ mūšyje kelialapį į finalą ir Eurolygą nugvelbė rusai (17)

Kazanės UNIKS – Europos taurės turnyro finale ir kito sezono Eurolygoje. Lemiamose rungtynėse...