Po aštuonerių metų ji dirbo „Hitlerjugend“ jaunimo organizacijoje. Čia ji krito į akį tuometiniam nacių karininkui Kurtui Waldheimui, kuris mėgino ją nusitempti į lovą.
K. Waldheimas vėliau tapo JT generaliniu sekretoriumi ir Austrijos prezidentu. Jo veikla nacistinėje kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metu buvo išaiškinta dar jam esant gyvam, ir JAV jį paskelbė nepageidaujamu asmeniu.
H. Hoke pasakodama apie Hitlerį sako, kad „jis kaip įmanydamas stengėsi užtikrinti gerovę vokiečių tautai“.
Nacistinėje Vokietijoje mažai mergaitei nebuvo didesnės garbės, nei įteikti gėles fiureriui.
Kur tik Adolfas Hitleris benuvykdavo, visur jį pasitikdavo tobulos arijų rasės atstovės – mėlynakės šviesiaplaukės mergaitės, kurios įteikdavo jam gėles, dažniausiai jo mėgstamiausius gvazdikus.
Hannelore buvo šešeri, ji mokėsi Hanoverio mokykloje, ir jai teko būtent tokia garbė.
Moteris, kuriai dabar 86 metai, pirmą kartą prabilo apie savo susitikimą su vienu iš didžiausių žmonijos piktadarių istorijoje, taip pat apie susidūrimą su kitu tamsiojo Vokietijos istorijos laikotarpio veikėju – K. Waldheimu, nacių karininku, kuris vėliau tapo JT generaliniu sekretoriumi.
Jos susitikimas su Hitleriu 1935 metais atskleidžia daug detalių apie šalį, kurią jis visiškai pavergė savo valiai, ir tautą, kuria jis manipuliavo.
„Man buvo šešeri. Aš buvau Hitlerio idealas – šviesiaplaukė mergaitė žydromis akimis“, – sako ji.
„Tačiau tuo metu Hitleris nebuvo laikomas tuo, kuo jis yra laikomas dabar. Gal kai kas pasakytų, kad 1935 metais jis dar buvo niekas, tačiau jis nebuvo kvailas.“
„Mano mokytoja pasirinko mane ir dar keturias mergaites iš kitų klasių. Mes turėjome sutikti Hitlerį ir įteikti jam gėlių. Mane pasirinko dėl arijų bruožų.“
„Mes su kitomis mergaitėmis turėjome išsirikiuoti gatvėje ir laukti Hitlerio. Kai esi mažas, pusvalandis atrodo kaip amžinybė, ir kai pagaliau Hitleris atvyko, aš labai norėjau į tualetą.“
„Aš supanikavau, bet prisiminiau mamos patarimą tokiu atveju sukryžiuoti kojas, tad taip ir padariau.“
„Hitlerio mašina buvo trijų automobilių konvojaus viduryje. Išlipęs iš automobilio jis nesišypsojo. Jis buvo apsirengęs chaki spalvos uniforma, atrodė gražus ir stilingas, priėjo prie mūsų su moterimi, kuri vilkėjo baltą palaidinę. Ji buvo kresno sudėjimo ir nešėsi pintinę.“
„Aš buvau trečia eilėje, ir mes visos turėjome gėlių, o jam labiausiai patikdavo gvazdikai. Pirmoji mergaitė laikė gvazdikus, antroji katilėlius. O aš išsirinkau laukų gėles, mažą našlaičių puokštelę, nes man pasakė, kad jam jos taip pat patinka.“
„Hitleris paėmė pirmąsias gėles, gvazdikus, įdėjo jas į krepšį ir palietė mergaitės kaktą, lyg ją laimindamas, bet neparodė jokių emocijų, nenusišypsojo. Tada paėmė katilėlius iš kitos mergaitės ir palietė jos galvą. Aš taip pat ten stovėjau, jis pažvelgė į mane, bet nepalietė man galvos ir nuėjo neatsisveikinęs, o aš iki šiol nežinau, kodėl, ir ką tai reiškė.“
„Aš pamaniau, kad pakliuvau į bėdą, o vienas iš Hitlerio žmonių mane nufotografavo. Buvau tokia maža, kad nesupratau, kaip tai svarbu.“
„Stengiausi laikyti tai paslaptyje, nes Vokietijoje mes nesigiriam, taip nepriimta.“
Tačiau tai nebuvo paskutinis paprastos vokiečių mergaitės susitikimas su nacių partijos elitu.
Pasak H. Hoke, jos tėvai nebuvo partijos nariai, bet jie nebuvo varguoliai. Jos tėvas Eugenas dirbo bendrovėje „Mercedes Benz“ Hanoveryje, po to Diuseldorfe parašiutų gamykloje. Jos motina namuose siuvo nacių uniformas bei palaidines ir linksmino karininkus.
„Mano mama labai mokėjo užimti svečius, ji buvo stilinga ir mėgdavo gaminti karininkams. Jos iškilmingas vakarienes galima buvo supainioti su karalienės pokyliais“, – sako ji.
„Vieną kartą per karą, 1944 metais, ji pasikvietė į mūsų namus vieną iš aukščiausių nacių pareigūnų. Jis manęs paklausė, ką aš veikiu, ką norėčiau veikti gyvenime.“
„Mano atsakymai jam netiko, tad jis man davė darbą Hitlerio misijoje.“
Jos tolesnį likimą nusprendė vyriškis su uniforma: Hannelore, kuriai tuo metu buvo 14 m., turėjo palikti namus ir pradėti naują gyvenimą – gaminti valgyti naujajai nacių kartai.
„Hitleris turėjo didelį namą Augsburge, kur mokydavosi paaugliai iš „Hitlerjugend“ jaunimo organizacijos. Aš mokiausi gaminti, ir šie vargšai berniukai turėjo valgyti mūsų maistą.“
„Aš ir dar 4 mergaitės gaminome mažiesiems Hitlerio berniukams, kuriems buvo 16–18 m.“
„Jie ten valgydavo, miegodavo, ten vykdavo jų pratybos. Vieni slidinėdavo, kiti mokydavosi šaudyti ir taip toliau“, – sako ji.
Augsburgas buvo strategiškai svarbus karinis miestas, kuriame buvo dislokuotas pėstininkų pulkas, ir kuris karo metu buvo smarkiai subombarduotas.
H. Hoke balse, kai ji pirmą kartą apie tai pasakoja, vos juntamas liūdesys: „Mano mama mane ten atvežė iš Hanoverio, tai buvo labai ilga kelionė traukiniu – dėl visų sustojimų mažuose miesteliuose ji užtruko apie aštuonias valandas.“
„Man reikėjo vykti į tą keistą vietą, nes nei ji, nei aš negalėjome nepaklusti Hitlerio leitenantui.“
„Tai nebuvo labai malonus darbas, – tęsia ji. – Ten gyveno apie 20 vaikinų, kurie treniravosi prieš prisijungdami prie kariuomenės, o aš turėjau kepti jiems pyragus.“
„Gyvenau name ant kalno, kuris priklausė pagyvenusiai porai. Namukas buvo mažas, jame buvo šalta, bet užtat tualetas buvo viduje.“
„Kartais tėvai man atsiųsdavo pinigų drabužiams, kartą mano mama atidavė savo papuošalus už mane atsakingai moteriai, kad ji būtų man nuolaidesnė.“
H. Hoke pasakoja, kad vienintelis dalykas, kuris paliko jai randą visam gyvenimui, buvo susitikimas su Kurtu Waldheimu, kuris mirė 2007 m. Nepaisant į viešumą iškilusios jo veiklos nacių karininkų korpuse, jis vėliau buvo išrinktas Austrijos prezidentu.
Po karo jis tapo diplomatu bei politiku ir sakė, kad iki 1942 metų jis buvo reguliariosios kariuomenės karininkas, o po to likusią karo dalį tęsė teisės studijas.
Tačiau paaiškėjo, kad nuo 1938 m. K. Waldheimas buvo nacių partijos narys, įstojo į SA – sukarintą Hitlerio pasekėjų grupę – ir tarnavo Graikijoje, o vėliau Jugoslavijoje ir pagarsėjo žiaurumu.
K. Hoke pasakojimas atskleidžia daugiau detalių apie jo veiklą ir vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu.
„Buvo 1944 metai. Stovykloje buvau geriausia kepėja, mokėjau kepti skaniausius sūrio pyragus“, – sako ji.
„Aš buvau labai populiari, ir moteris, kuri buvo atsakinga už kariuomenės berniukus, norėjo mane kažkaip apdovanoti.“
„Turėjome laikytis labai griežtų taisyklių, kurios apibrėžė, ką mums galima daryti, ir ko ne, o mane išrinko paimti Hitlerio berniukų korespondenciją iš pašto.“
„20 min. važiavau dviračiu iki pašto, žmonės mane užkalbindavo. Pašte prie manęs priėjo du nepažįstami žmonės: vyras ir moteris. Jis buvo labai aukštas pareigas užimantis nacių pareigūnas. Tai buvo Hitlerio bendražygis Kurtas Waldheimas.“
„Jie mane pakvietė į pobūvį pilyje, ir moterys man davė labai gražią suknelę. Man buvo 14 metų, o suknelė buvo trumpa, iki kelių. Jaučiausi nejaukiai, bet ji man puikiai tiko.“
„Pobūvyje patiektos vaišės man visiškai nepatiko, nebuvau pratusi prie tokio maisto. Ikrai ir žalios austrės geldelėse. O juk aš buvau pratusi valgyti makaronus, pyragus ir pan.“
„Grojo gyva muzika, poros šoko – jaučiausi patekusi į kiną. Visi karininkai buvo su nacių uniformomis. Viskas buvo labai europietiška – lininės servetėlės ir prabangios staltiesės.“
O tada ji pajuto įtampą, nes K. Waldheimas, kuris tuo metu turėjo būti neseniai vedęs, į ją garsiai pareiškė pretenzijas.
„Buvo taip gražu, bet tada staiga viskas pasikeitė. Aš šokau su kažkokiu maloniu vyru, tai buvo lėtas šokis, bet nebuvo jokių bučinių ar panašių intymumų.“
„Tada aš pastebėjau staliuką, prie kurio sėdėjo trys vyrai, vienas iš jų – K. Waldheimas. Nežinojau, kokios jo pareigos, bet man jis nebuvo gražus, jis manęs nedomino kaip vyras“, – susiraukė ji.
Hannelore pridūrė: „Kai šokdama priartėjau prie jų staliuko, Kurtas parodė į mane ir pasakė šalia jo sėdinčiam kariškiui: „Ketinu gauti tą mažytę blondinę, ir praleisti su ja naktį“. Ar kažką panašiai vulgaraus.“
„Aš buvau Hitlerio idealas – blondinė žydromis akimis. Bet aš buvau tik vaikas, man tebuvo 14 metų, aš buvau nesubrendusi, nebuvau moteriška.“
„Kitas leitenantas jam pasakė: „Ne, aš jos noriu“. Tada Kurtas labai susierzino, jie ėmė ginčytis ir jis pasakė: „Aš pirmas ją išsirinkau.“
„Drebėjau iš baimės girdėdama, kaip jie aptarinėja mano išvaizdą, mano plaukus ir akis. Žinojau, kad jie nori manimi pasinaudoti.“
„Labai išsigandau, pasakiau draugei, kad noriu išeiti, bet tai pasirodė esanti nelengva užduotis. Apsiverkiau iš baimės. Visur buvo karininkai, ir jie nebūtų manęs taip paprastai išleidę.“
„O tada staiga ėmė kaukti sirenos, ir visi hitlerininkai turėjo skubiai grįžti į savo postus. Visi, įskaitant ir Kurtą bei tą kitą karininką, turėjo skubiai išvykti. Pokylis buvo baigtas. Manau, tuo metu mane apsaugojo angelai.“
Dabar jai tai atrodo kaip stebuklas.
„Užaugau katalikiškoje šeimoje, tikiu Dievą ir tikiu angelais. Tikiu, kad tąkart man padėjo angelai“, – sako ji, glostydama medalioną, kabantį ant auksinės grandinėlės.
Po metų karas baigėsi ir H. Hoke grįžo namo pas tėvus.
Šeima – ji turėjo vieną seserį, kuri dabar jau mirusi – buvo pasiturinti, tad galėjo sau leisti išvykti atostogų į Ameriką. Ten ji sutiko savo būsimą vyrą Ernestą Lowellį Hoke, už kurio 1954 m. spalį ištekėjo, tapo Amerikos piliete ir pagimdė bei užaugino jųdviejų sūnų Gene‘ą ir dukras Sylvią bei Alex.
Kaip dauguma žmonių, išgyvenusių karą, ji nieko nepasakojo apie savo susidūrimą su naciais. Ji gyveno paprastą mažo Amerikos miestelio gyvenimą Lebanone, Misūrio valstijoje, o vėliau persikėlė į Springfildą toje pačioje valstijoje. Jos gyvenimas niekuo nepriminė keisto nacistinės Vokietijos pasaulio.
Ironiška tai, kad ji pasakoja probėgšmais mačiusi Bradą Pittą, kuris yra gimęs Springfilde, ir kuris yra vaidinęs filmuose apie Antrąjį pasaulinį karą.
„Kelis kartus mačiau jo brolį Dougą ir jo tėvą, ir pasilabinau su jais, – pasakoja ji. – Mano gyvenimas tikrai buvo beprotiškas.“
Laikas ištrynė prisiminimus apie nacių vykdytas baisybes. Kalbėdama apie Hitlerį ji sako, kad jis kiek įmanydamas stengėsi dėl vokiečių tautos.
„Man tai nebesvarbu, – sako ji. – Tai jau praeitis ir aš nesigailiu dėl to, kas buvo.“
