Indija jau 50 metų yra svarbi rusiškų ginklų pirkėja. Šie metai Naujajam Deliui nebuvo lengvi. Indijos gynybos sutarčių su Rusija įgyvendinimas nuolat vėluoja, auga ir kaina, o ir gauta technika ne visuomet veikia taip, kaip tikėtasi.
Nė vienas Indijos rusiškasis įsigijimas apie disfunkcinius santykius tarp dviejų šalių nepasako tiek daug, kaip saga, susijusi su „INS Vikramaditya“ lėktuvnešiu. Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje Indija sumanė įsigyti naują lėktuvnešį. Tai, kas įvyko po to, tapo tikru kariniu pramoniniu košmaru.
1988 metais Sovietų Sąjunga užsakė pastatyti lėktuvnešį „Baku“. Šis laivas ir keturios jo „Kijevo“ klasės sesės atspindėjo unikalų sovietinį dizainą. Priekinis laivo trečdalis panašėjo į sunkiojo kreiserio su 12 milžiniškų „SS-N-12“ priešlaivinių raketų, jame tilpo iki 192 raketų „žemė–oras“ ir du 100 milimetrų denio ginklai. Likę du laivo trečdaliai iš esmės buvo lėktuvnešis su kampu išlenktu nusileidimo taku ir angaru.
„Baku“ gana trumpai tarnavo sovietiniam laivynui, nes 1991 metais Tarybų Sąjunga žlugo. Laivą paveldėjo Rusija, jį pervadino „Admirolu Gorškovu“ ir laivyne išlaikė iki 1996 metų. Kai veikiausiai dėl techninės priežiūros stokos laive sprogo katilinė, „Admirolas Gorškovas“ buvo užkonservuotas.
Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje Indija susidūrė su dilema. Jos laivyno turėtas vienintelis lėktuvnešis „INS Viraat“ turėjo būti nurašytas 2007 metais. Lėktuvnešiai padeda Indijai išlaikyti įtaką Indijos vandenyne. Ką jau kalbėti, kad tai – ir statuso simbolis. Naujajam Deliui reikėjo greitai pakeisti „INS Viraat“.
Tik šalies galimybės buvo ribotos. Anuomet lėktuvnešius statė tik Jungtinės Valstijos, Prancūzija ir Italija. Tačiau šie laivai Indijai buvo per brangūs. 2004 metais Indija ir Rusija susitarė dėl „Admirolo Gorškovo“: pats laivas Indijai nieko nekainuos, tačiau ji sumokės 974 mln. JAV dolerių Rusijai už jo atnaujinimo darbus.
Tai buvo ambicingas projektas. 44 tūkst. 500 tonų sveriantis „Admirolas Gorškovas“ buvo milžiniškas. Jau ir taip daugiau nei dešimties metų senumo laivas dar aštuonerius stovėjo nenaudojamas, o atšiaurios Rusijos žiemos tokiems laivams tikrai negailestingos.
Rusija turėjo perdaryti laivą iš sraigtasparnių nešėjo su daliniu deniu į lėktuvnešį su pakilimo rampa ir maždaug 274 metrų ilgio lėktuvų deniu. Toks laivas turėjo gebėti plukdyti 24 „MiG-29K“ naikintuvus ir iki dešimties „Kamov“ sraigtasparnių.
Laive buvo numatyta sumontuoti daugybę naujos įrangos ir sutvarkyti 2700 kambarių ir patalpų, esančių 22 deniuose. Naujasis laivas pavadintas „Vikramaditya“ – vieno senovės Indijos karaliaus garbei.
Lėktuvnešis už mažiau nei vieną milijardą JAV dolerių skambėjo per gerai, kad būtų tiesa. Taip ir buvo.
Sąskaita ėmė augti
2007 metais, likus vos metams iki pristatymo, tapo akivaizdu, kad Rusijos laivų statykla „Sevmash“ nespės pertvarkyti laivo iki ambicingo termino. Be to, bendrovė darbams užbaigti pareikalavo dvigubai daugiau pinigų – 2,9 mlrd. JAV dolerių. Vien tik bandymų jūroje kaina šoko nuo pirminių 27 mln. iki fantastiškų 550 mln. JAV dolerių.
Dar po metų projektas vis dar buvo nebaigtas: „Sevmash“ skaičiavo, kad įvykdyta tik 49 proc. darbų. Be to, vienas „Sevmash“ vadovų net pareiškė, kad Indija turėtų sumokėti dar 2 mlrd. JAV dolerių ir paminėjo, kad visiškai naujo lėktuvnešio „rinkos kaina“ svyruoja nuo 3 iki 4 mlrd. JAV dolerių.
„Sevmash“ specializacija – povandeninių laivų statyba, ji iki tol niekada nedirbo prie lėktuvnešio. Iš pradžių laivą planuota pertvarkyti Nikolajevo laivų statyklose, tačiau žlugus Tarybų Sąjungai jos tapo Ukrainos dalimi. Tai reiškė, kad specializuota įranga, kuri buvo naudojama „Admirolui Gorškovui“ pastatyti, dabar buvo už tūkstančių kilometrų užsienio valstybėje.
Kaip ir daugelis rangovų gynybos ir kitose srityse, „Sevmash“ savo nepatenkintą darbdavį prirėmė prie sienos. Darbams įpusėjus, jau iki tol 974 mln. JAV dolerių sumokėjusi Indija negalėjo sau leisti atsisakyti sandorio. Rusija tai žinojo ir nė nesivargino Indijai siūlyti kokių nors variantų. „Jeigu Indija nesumokės, mes pasiliksime lėktuvnešį“, – naujienų agentūrai „RIA Novosti“ sakė vienas Gynybos ministerijos pareigūnas.
Grasino pasekmėmis
2009 metais projektas vis dar nebuvo baigtas, ir apie Rusijos gynybos pramonę ėmė sklisti negeros kalbos. Rusijos ginklų eksportas 2009 metais buvo vertinamas 8 mlrd. JAV dolerių. „Sevmash“ vėlavimai ir grobikiška taktika kenkė visai Rusijos gynybos pramonei.
2009 metų liepą įvyko didelio atgarsio sulaukęs tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo vizitas į „Sevmash“ laivų statyklą. Indijos žiniasklaida tuomet paskelbė, kad lėktuvnešyje padaryta tik pusė darbų, o tai reiškė, kad pastaruosius dvejus metus, kol bendrovė reikalavo pinigų, nieko nebuvo daroma.
D. Medvedevas tuomet viešai išbarė „Sevmash“ atstovus. „Jūs privalote užbaigti „Vikramadityą“ ir perduoti jį mūsų partneriams“, – akivaizdžiai suirzęs Rusijos prezidentas aiškino „Sevmash“ generaliniam direktoriui Nikolajui Kalistratovui.
2010 metais Indijos vyriausybė sutiko daugiau nei padvigubinti lėktuvnešio projekto biudžetą iki 2,2 mlrd. JAV dolerių. Tai buvo mažiau, nei „Sevmash“ reikalauti 2,9 mlrd. JAV dolerių ir gerokai mažiau už „Sevmash“ pasiūlytą 4 mlrd. JAV dolerių „rinkos kainą“.
Staiga „Sevmash“ stebuklingai pradėjo dirbti sparčiai, iš tiesų – net dvigubai sparčiau, ir užbaigė laivo atnaujinimo darbus vos per trejus metus. „Vikramaditya“ galiausiai buvo išbandytas jūroje 2012 metų rugpjūtį, o 2013 metų lapkritį perduotas Indijos laivynui.
Laivo perdavimo ceremonijoje Indijos gynybos ministras A. K. Anthony išreiškė palengvėjimą, kad sunkumai baigėsi, ir žurnalistams sakė: „Manėme, kad jo niekada negausime.“
Nesibaigiančios problemos
Indijai pagaliau gavus laivą, atrodytų, kad šalies problemos baigėsi. Anaiptol. Stebėtina, bet Indija su „Sevmash“ pasirašė sutartį dėl pogarantinių darbų laive dvidešimčiai metų.
Itin svarbi užduotis bus užtikrinti atsarginių dalių laivui tiekimą. Jo atnaujinimo procese dalyvavo dešimt Indijos rangovų, taip pat – ir daugiau nei 200 rangovų iš Rusijos, Kroatijos, Danijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos, Suomijos, Prancūzijos, Norvegijos, Lenkijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės. Kai kurios šalys, ypač Japonija, veikiausiai nė nenutuokė, kad eksportavo dalis užsienio šalies ginklų sistemai.
Laivo garo katilai yra ilgalaikė problema. Visi aštuoni katilai nauji. Tačiau laivų statyklos darbininkai juose aptiko defektų. Laivui plaukiant iš Rusijos į Indiją, buvo pastebėtas katilo gedimas, dėl kurio „Sevmash“ apkaltino prastos kokybės kiniškas ugniai atsparias dalis. Tačiau Kinija neigė kada nors tokias eksportavusi.
Galiausiai lėktuvnešyje „Vikramaditya“ nėra oro gynybos sistemų. Laive įrengtos specialios sistemos priešlaivinėms raketoms nukreipti, tačiau jame nėra jokių artimojo nuotolio ginklų sistemų, kaip amerikiečių „Phalanx“.
Indija galėtų susimontuoti vietines rusiškos „AK-639“ ginklų sistemos versijas, tačiau laivas tam turėtų atsidurti sausajame doke, o tai gali užtrukti iki trejų metų. O kol kas lėktuvnešis „Vikramaditya“ turės kliautis naujuoju Indijos eskadriniu minininku „INS Kolkata“, kad šis saugotų jį nuo lėktuvų ir raketų.
Kalbant apie „Sevmash“, po laivo „Vikramaditya“ fiasko ji keistai optimistiškai nusiteikusi dėl lėktuvnešių statybos... ir net įvardijo Braziliją kaip galima pirkėją. „Sevmash“ nori statyti lėktuvnešius“, – pareiškė statyklos generalinio direktoriaus pavaduotojas Sergejus Novoselovas.
