aA
Po dviejų revoliucijų, nuolatinių pažadų padaryti galą korupcijai ir tolstančios Europos Sąjungos narystės perspektyvos, Ukrainą, besirengiančią naujo lyderio rinkimams, vis giliau skandina nusivylimas.
© AP / Scanpix

Kovo 31 d. rinkimuose dabartinis prezidentas, milijardierius konditerijos verslo magnatas Petro Porošenka, varžysis su buvusia ministre pirmininke Julija Tymošenko ir kol kas pirmaujančiu Volodymyru Zelenskiu, televizijos komiku, neturinčiu jokios patirties politikoje. Antras turas įvyks po trijų savaičių.

2014 m., pasibaigus antrajai per dešimtmetį revoliucijai, ore jau tvyrojo viltis. Nuvertę Kremliaus statytinį, demonstrantai pakreipė buvusią sovietinę respubliką europietiškos integracijos link, pasikliaudami ištikimu Vakarų palaikymu. Tačiau šių rinkimų rezultatus formuos pyktis dėl netesėtų revoliucijos pažadų.

Gyvenimo lygis smunka, rytuose tebevyksta karas su rusų separatistais, ir Ukraina jaučiasi įkliuvusi į rytų-vakarų geopolitines grumtynes, kurios vėl pažadino Šaltojo karo nesutarimus. Šimtai tūkstančių Ukrainos piliečių jau išvyko į kitas Rytų Europos valstybes.

Pokalbiai visoje šalyje ir už jos ribų rodo, kad rinkėjai, išgyvenę sunkią recesiją ir valiutos nuvertėjimą, šiuo metu svarsto, kada JAV ir Vakarų Europa galutinai praras susidomėjimą vargstančia jų tėvyne.

Sostinės pozicija

„Po revoliucijos lūkesčiai buvo dideli, tačiau ekonomiškai ne kažin kas pasikeitė“, – teigia 37-erių Mykola Savka, buvęs kareivis iš Kijevo, džiugiai pasitikusio naują tautinės tapatybės erą. „Gerai yra tai, kad Kijeve dabar dažniau girdžiu ukrainiečių kalbą, – sako jis, turėdamas omenyje tai, kad anksčiau miestas buvo labai rusiškas. – Man asmeniškai patinka kalbėti ukrainietiškai.“

„Be revoliucijos būtų buvę dar blogiau. Būtume pavirtę Šiaurės Korėja. Nežinotume, kas yra žodžio laisvė. Bet manau, kad P. Porošenka galėjo suvaldyti konfliktą ir geriau. Jis pažadėjo kuo skubiau nutraukti karą, bet savo pažado netesėjo“, – kalba M. Savka.

Pasak jo, Vakarų politikai šiuo metu Ukraina nesidomi.

„Jie nori pamatyti, kas laimės rinkimus, nes korupcijos skandalai pakirto pasitikėjimą P. Porošenka. Jis ir J. Tymošenko prarado pasitikėjimą. O V. Zelenskis nėra rimtas kandidatas valdyti kariaujančią šalį“, – sako vyras.

Ties karo riba

„Jei ne revoliucija, gyventume geriau – dabar žmones apsėdusi tautiškumo idėja, – skundžiasi Ala Žilka, 69-erių metų pensininkė iš Mariupolio, esančio už 20 kilometrų nuo konflikto zonos. – Neturtingi žmonės vargsta, pensijos mažos, o jaunimas neranda darbo.“

„Man dabar gyvenimas sunkesnis nei anksčiau, sunkiau nusipirkti maisto, sumokėti už komunalines. Labai sunku sutaupyti didesniems pirkiniams. Anksčiau pirkdavom naujus baldus, šaldytuvus ir televizorius; dabar tenka tenkintis tuo, ką turime“, – kalba moteris.

„Porošenka labai prastai tvarkosi su Rusija. Jis nenori dialogo, nori viską spręsti pats. Separatistų respublikos, žinoma, nėra teisėtos institucijos. Bet reikia pasikalbėti su prezidentu Putinu. Man regis, Vakarai iš mūsų juokiasi, nes mes amžinai kaulijame pinigų. Būtume galėję sustiprinti savo ekonomiką ir patys atidaryti gamyklas, neprašydami pagalbos. Korupcija išlieka tokia, kokia buvusi. Sveikatos priežiūros, švietimo ir visose kitose srityse – pinigai, pinigai, pinigai“, – piktinasi pensininkė.

Peržengti atskirtį

„Kelionės be vizos man buvo nepaprastai svarbus dalykas“, – teigia 35-erių Anastasija Vavarina, dailininkė ir juvelyrė iš Odesos, kur etniniai rusai sudaro daugiau nei ketvirtadalį visų gyventojų. Ji kalba apie laisvę nevaržomai keliauti po Europos Sąjungą.

„Per pastaruosius pusantrų metų dauguma mano draugų, kurie iki tol nebuvo lankęsi Europoje, ten nukeliavo, ir tai iš tiesų pakeitė jų mentalitetą. Buvo netgi vienas vaikinas, kuris kariuomenėje dalyvavo nacionalistų brigadoje. Jis nuskrido į Europos slidinėjimo kurortą ir grįžo išpūtęs akis, kartodamas: „Eina sau, mes turime pasikeisti“, – pasakoja moteris.

„Esame didelė šalis, kuri kenčia nuo korupcijos. Bandžiau jos išvengti – mečiau apmokamą darbą ir įkūriau savo įmonę. Bet su korupcija susiduriu ir toliau. Lapkritį susirgau plaučių uždegimu ir turėjau sumokėti daktarui, kad gydytų mane už sistemos ribų. Niekas nebenori duoti Ukrainai pinigų, nes mes vis dar neatsikratome korupcijos. Bet mums ir nereikia tiesiog pinigų, mums reikia investicijų“, – kalba A. Vavarina.

„Pykstu ant Vakarų, nes jie žadėjo mus apginti. Dabar praradome Krymą, o pasienyje vyksta karas. Kas mus apgynė?“ – retoriškai klausia ji.

Rusijos šešėlyje

„Žinoma, gyvenimo lygis smuko, bet galėjo būti ir blogiau – galėjo sugriūti visa šalis, – teigia Oleksandras Butskrikidzė, 19-os metų studentas iš Charkovo, esančio už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos. – Džiaugiuosi, kad Porošenka karą sustabdė, antraip jis būtų galėjęs plisti toliau. Būtų laisvai pasiekęs ir Charkovą su Kijevu.“

„Pačioje revoliucijoje nematau nieko gero – po jos prasidėjo karas ir mes praradome dalį savo teritorijos. Tačiau mūsų šaliai reikėjo pokyčių. Džiaugiuosi, kad pasikeitė užsienio politika, bet nelabai džiaugiuosi vidaus politika. Gerai, kad turime nepriklausomą bažnyčią ir už tai, manau, turėtume dėkoti Porošenkai. Dabartinis prezidentas subūrė ir kariuomenę, o tai irgi pliusas“, – įsitikinęs vaikinas.

„Kas man šiuo metu patinka Ukrainoje – tai kad, skirtingai nuo kitų buvusių sovietinių šalių, mes turime demokratiją. Daugybė kandidatų turi šansą laimėti rinkimus, ir kol kas niekas negali pasakyti, kas bus kitas prezidentas“, – kalba jis.

Diasporos perspektyva

„Atvykau į Lenkiją prieš 19 metų kartu su motina, nesitikėjau šitiek metų dirbti fizinį darbą, nes maniau, kad tėvynėje reikalai susitvarkys ir galėsiu grįžusi gyventi normalų gyvenimą, – pasakoja 44-erių Halina Kravčenko, valytoja iš Varšuvos. – Iš tiesų tikėjausi, kad revoliucija suteiks man šansą grįžti namo, bet kasmet reikalai tik blogėja. Mums liko beviltiškumas ir karas.“

„Mano sūnus, universitete baigęs biologiją, negalėjo tėvynėje rasti padoraus darbo. Jam teko kažką papirkti, kad gautų darbą, ir vis tiek negalėjo išgyventi iš to, ką uždirba. Taigi trečioji mano šeimos karta ieško geresnio gyvenimo Lenkijoje. Sūnus dirba statybose ir taupo kiekvieną zlotą, kad iškeistų jį į dolerius, su viltimi vieną dieną pradėti gyventi normalų gyvenimą“, – pasakoja moteris.

„Dar viena karta išguita į užsienį. Greitai ten nieko nebeliks – vien oligarchai, korumpuoti pareigūnai, kareiviai ir neįgalieji“, – nusivylimo neslepia ji.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(88 žmonės įvertino)
3.6023

Top naujienos

Ekspertas: toks Trumpo požiūris turėtų kelti nerimą ir Lietuvai (255)

„Visa tai kelia labai daug rimtų klausimų dėl NATO kaip Aljanso darnos ir dėl to, kiek dar...

Nužudytas 22-omis bausmėmis iki gyvos galvos nuteistas pedofilas: tvirkino 200 vaikų, vaizdus platino internete (157)

2016 m. Richardui Huckle‘ui buvo skirta 22 laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės už 200...

Naktiniame bare apsvaiginta mergina kreipėsi į kaunietes: būkite atsargios (75)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė istorija apie neseniai viename Kauno naktiniame...

„Partizan“ strategas piktai reagavo į klausimą apie Landale'ą: nematau prasmės apie jį kalbėti (2)

Belgrado „Partizan“ į Vilnių atvyko su buvusiu vietos publikos numylėtiniu Artiomu...

Priežastys, dėl kurių sutuoktinį gali nustoti dominti seksas (14)

Romantiški įsimylėjėliai ir ką tik susituokę žmonės varsto vieni kitus aistringais...

Po garsiausias Balkanų šalies vietas keliavę lietuviai patarė, kur nevykti silpnesnių nervų žmonėms (20)

Prieš kelionę į Bosniją kažkur skaičiau, kad nepaisant šalies gamtos grožio, įdomiausias jos...

Ši liga žmogų naikina tyliai: iš pažiūros nekaltas rankų drebėjimas – rimtos bėdos ženklas (6)

Parkinsono liga – tai neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities,...

Žinomas verslininkas Liudvikas Andriulis prabilo apie vaikystėje patirtus sunkumus (103)

Verslininkas Liudvikas Andriulis prieš keletą metų tapo itin žinomas dėl savo aštrių...

Ingrida Martinkėnaitė: kaip neprarasti motyvacijos (8)

Prisižadėjote sau per šiuos metus nubėgti gausybę kilometrų, numesti tuos likusius penkis...