1953 m. kovo 9 d. Maskvoje buvo laidojamas Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Josifas Stalinas. Laidotuvių išvakarėse pačiame miesto centre įvyko siaubinga katastrofa, apie kurią iki Perestroikos laikų viešai niekas nekalbėjo, rašo BBC Rusijos tarnyba.
© DELFI montažas

Liudininkai prisimena per J. Stalino laidotuves įvykusią tragediją: iš ten buvo vežami sumaitoti kūnai

Vadu laikyto diktatoriaus mirtį medikai konstatavo dar kovo 5 d. 21.50 val., tačiau liaudžiai ši žinia buvo paskelbta tik kitos dienos rytą. Lygiai šeštą valandą radijo bangomis nuskambėjo diktoriaus Jurijaus Levitano perskaitytas pranešimas. Tą pačią dieną velionis buvo pašarvotas Sąjungų rūmų Kolonų salėje, kad visi, norintys su juo atsisveikinti, galėtų praeiti pro karstą.

Laidoti J. Staliną buvo planuojama pirmadienio, kovo 9-osios, rytą. Iki tos valandos pamatyti mirusįjį, remiantis pateiktais duomenimis, panoro maždaug du milijonai žmonių.

Antrą atsisveikinimui skirtą dieną eiliniai piliečiai į Kolonų salę patekti negalėjo – buvo įleidžiamos tik oficialios delegacijos, tad norintiesiems pamatyti J. Stalino kūną kitą dieną teko vėl stovėti įspūdingo ilgio eilėje. Kovo 8-os dienos vakare prie Maskvos Sąjungų rūmų plūstelėjo ypač galinga minia, mat žmonės norėjo pasinaudoti paskutine galimybe pažvelgti į J. Staliną.

Maršrutas, kuriuo nusidriekė galinga žmonių kolona, ėjo bulvarų žiedu, per Trubnaja aikštę Puškino (Puškinskaja) aikštės link, o toliau tęsėsi Bolšaja Dmitrovka ir Tverės (Tverskaja) gatvėmis (tada – Puškino ir Gorkio gatvės) ir baigėsi prie įėjimo į Kolonų salę iš Ochotnyj Riad gatvės.

Maskvos centre niekaip negalėjo tilpti šitokia galybė žmonių. Sostinės valdžia nepasirūpino, kad srautai būtų ribojami miesto centro prieigose, užtat pagrindinės gatvės buvo apsuptos aklinai: šoninius skersgatvius blokavo kariniai sunkvežimiai, tad minia neturėjo jokių galimybių išsklisti į šalis.

Kolonos gale be perstojo telkėsi naujai atvykusieji. Jie prasigrūsdavo į nuo aplinkkelių atkirstas centrines gatves ir taip atsidurdavo tarsi spąstuose. Kadangi žmonių daugėjo, susidarė didžiulė spūstis. Nemažai į ją patekusiųjų gyvi neištrūko: vieniems buvo suknežinta krūtinės ląsta, kiti – užtrypti kojomis.

Nei šalies, nei sostinės vadovybėje neatsirado nė vieno, pasirūpinusio, kad kariams ir milicijai būtų duotas nurodymas pakeisti taktiką ir pasistengti sukontroliuoti minios tankumą. Neapdairumu taip pat niekas nebuvo apkaltintas.

Galima priminti, kad analogiška tragedija Maskvoje yra įvykusi ir anksčiau – 1896 m. gegužės 18 d. Chodynkos lauke, per paskutinio Rusijos caro karūnavimą.

Tačiau tada ir Nikolajus II, ir jo žmona Aleksandra Fiodorovna sulaukė kaltinimų dėl užuojautos tragedijos aukoms stokos, mat užuot paskelbę šalyje gedulą, net iškilmių nenutraukė. Vis dėlto tos tragedijos nebuvo bandoma nutylėti: imperatoriškoji pora lankė ligoninėse paguldytus sužeistuosius, o visoms žuvusiųjų šeimoms buvo nuspręsta išmokėti po 100 rublių kompensaciją – eiliniams žmonėms tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai.

Stalino laidotuvės
Stalino laidotuvės
© Stopkadras

Kiek aukų pareikalavo Chodynkos tragedija, žinoma tiksliai: ten mirė 1 389, o sužalojimų patyrė 1 301 pilietis.

Komunistų valdžia savą „Chodynką“ tiesiog nuslėpė. Nebuvo inicijuota jokio tyrimo, neišsiaiškintas net apytikslis žuvusiųjų ir traumuotųjų skaičius. Įvairūs šaltiniai teigia, kad tokių galėjo būti nuo šimto iki poros tūkstančių.

„Minia virto siaubingu sūkuriu. Suvokiau, kad mane neša tiesiai link šviesoforo. Jis nenumaldomai artėjo. Staiga pamačiau mergaitę, kurią minia spaudė prie stulpo. Jos veidas buvo iškreiptas ir ji klykė. Tačiau raudanti ir dejuojanti minia jos riksmų negirdėjo. Vieną akimirką minia mane nešė link jos. Negirdėjau, tačiau savo kūnu jaučiau, kaip lūžta jos trapūs kaulai. Iš siaubo užsimerkiau, nes jos beprotiškai išsprogusių mėlynų vaikiškų akių vaizdas man buvo nepakeliamas. Ir mane pranešė pro ją. Kai vėl atsimerkiau, mergaitės jau nebemačiau. Minia veikiausiai ją sutrypė. Tuo metu pajutau, kad lipu ant kažko minkšto. Tai buvo žmogaus kūnas“, – rašė ten buvęs jaunas poetas Jevgenijus Jevtušenka.

Kovo 9 d. balzamuotas J. Stalino kūnas buvo paguldytas Mauzoliejuje šalia Vladimiro Lenino. Tačiau ten jis išgulėjo neilgai. 1961 metais per 22-ąjį Komunistų partijos suvažiavimą viena senyva moteris – viena iš pirmųjų bolševikų, kuri lageriuose praleido 17 metų, buvo atvesta į tribūną ir pranešė, kad sapne jai pasirodė V. Leninas ir pasakė, kad jam nepatinka tokia kompanija. Todėl Nikita Chruščiovas nurodė J. Stalino kūną palaidoti prie Kremliaus sienos.

Visame pasaulyje žinia apie J. Stalino mirtį sukrėtė komunistus. Net akademikas Andrejus Sacharovas, kuris vėliau tapo vienu aršiausių sistemos priešų, vienam savo draugui parašė, kad „man susidaro įspūdis, kad mirė didis žmogus“.

Gerokai vėliau jis pasakys, kad „tik po daugelio metu suvokiau visą stalinistinės sistemos apgaulės, išnaudojimo ir paprasčiausio sukčiavimo mastą“.

Draugijos „Memorial“ iniciatoriai pasidomėjo, kaip tuos šiurpius įvykius prisimena tie, kurie juose dalyvavo. Kai kurie ankstyvoje jaunystėje tragedijos liudininkais tapę asmenys sako, kad 1953 m. kovo 8 d. vakarą gyvi liko tik per laimingą atsitiktinumą, rašo BBC rusų tarnyba.

Stalino laidotuvės
Stalino laidotuvės
© Vida Press

Jelena Vladimirovna Pasternak (g. 1936 m.), literatūrologė:
„Gera mūsų pažįstama, Irina Glebovna Glinka, svečiavosi pas draugus, gyvenančius name, stovinčiame prie Dmitrovkos ir Stolešnikovo gatvių sankryžos. Netrukus paaiškėjo, kad iš namo neįmanoma išeiti, kadangi vartai į kiemą uždaryti. Ji net kelias dienas buvo ten įkalinta. Pro buto langus ištisą dieną girdėjosi triukšmas, traiškomų žmonių klyksmai. Vėliau, kaip ji sako, iš tos vietos vežė krūvas kaliošų, batų, net žmonių kūnų gabalus.“

Jurijus Antonovičius Borka (g. 1929 m.), ekonomistas:
„Tą giedrą kovo mėnesio rytą tylėdami ėjome gatve artimiausio Pirmosios miesto ligoninės morgo link. Kiek nerimavau, bet tikėjausi, kad Tolia, tvirtas, karo baisumus patyręs 30-ies metų vyras, sugebėjo prasibrauti pro spūstį.

Jau iš tolo pamatėme prie morgo besibūriuojančius žmones. Žvelgiant į jų veidus nekilo nė menkiausios abejonės, kad ir jie čia atėjo dėl tos pačios priežasties kaip mes. Tame morge Tolios neradome.

Deja, radome kitame. Šalia jo taip pat rinkosi sukrėsti, sielvarto prislėgti artimųjų ieškantys žmonės.
Atpažinimo procedūra neužtruko. Pasak patologo, Tolia buvo rastas šalia vieno iš namų Trubnaja aikštėje, prie pažeme buvusio lango, apsaugoto masyviomis ketaus grotomis. Jį taip stipriai prie jų spaudė, kad iš krūtinės ląstos teliko suknežinta masė.

Maskvos morgams ir civilinės metrikacijos skyriams tada buvo nurodyta išdavinėti pažymėjimus, kuriuose būtų nurodyta klaidinga mirties priežastis.“

Liudmila Ivanovna Daševskaja (g. 1930 m.), chemikė:
„Nuo 32 iki 20 Bolšaja Dmitrovka gatvės namų teko eiti nuo šešių valandų vakaro iki dvyliktos nakties. Jaunimas bandė prasibrauti stogais, o tada šokinėjo ant minios.

Kai atsidūriau prie generalinės prokuratūros tvoros, pajutau, tarsi kažkas iš viršaus į mane kvėpuotų. Užverčiau galvą ir išvydau arklio snukį.

Ant jo sėdėjęs vyras man sušuko: „Mergaite, greičiau pro automobilį pralysk ir grįžk namo.“

„O kaipgi toliau?“ – paklausiau aš. Tačiau jis tik šūktelėjo: „Gyva pro čia nepraeisi.“

Braudamasi pro automobilius, gerokai apstumdyta ir aptrankyta pagaliau nusigavau iki Stolešnikovo skersgatvio. Ten buvo ramu ir tuščia; stovėjo keletas šiukšliadėžių.

Ant vienos iš jų aš ir prisėdau. Tik sėdėdama pastebėjau, kad nuplėšta kailinė palto apykaklė, o viena koja su visu batu buvau įsispyrusi į svetimą kaliošą. Ir kaip galėjo šitaip nutikti? Net specialiai stengiantis sunku būtų buvę pataikyti.

Kitą dieną mes, jauni gamyklos darbuotojai, buvome paprašyti imti į rankas šluotas bei kastuvus ir eiti į Strastnoi bulvarą.

Turėjome surinkti viską, kas ten voliojosi. Gatvė atrodė taip, tarsi ant jos kas būtų išvertęs visą partiją antrinių atliekų. Radome ir šalikų, ir kaliošų, ir batų, ir veltinių, taip pat kepurių ir dar daugybę daiktų.“

Stalino laidotuvės
Stalino laidotuvės
© Stopkadras

Jelena Vladimirovna Zaks (g. 1934 m.), žurnalistė:
„Supratau, kad tai istorinis įvykis, todėl norėjosi kaip nors įtvirtinti jį atmintyje. Kad įvykis išties istorinis, deja, galima suvokti nebent stebint jį per televizorių arba iš viršaus, o jei eini su minia, tai vis tiek nieko aplink nematai.

Kurioje būtent vietoje įsiliejau į minią, tiksliai neprisimenu. Žinau tik, kad toliau ėjome nuo Puškino aikštės pro Trubnaja vedančiu, o tada į viršų kylančiu bulvaru.

Grūstis vis didėjo, minia nešte nešė – nieko nebuvo įmanoma padaryti. Net ir norėdamas nebūtum galėjęs sustoti. Žmonės vienas kito dar netraiškė, tačiau išsukti iš srauto nebuvo jokių galimybių.

Aš atsidūriau gana arti aptvaro, palei kurį buvo išsirikiavę kariai. Jie buvo iš Saugumo ministerijos. Šitai supratau iš jų milinių: jos buvo ne žalis, o pilkai mėlynos. Staiga vienas aukštas, išvaizdus, pailgo veido jaunuolis su baltu šaliku čiupo mane už apykaklės ir permetė per aptvarą. Ištraukti mane iš ten pavyko tik todėl, kad buvau visiškai smulkutė.“

Igoris Borisovičius Kaspe (g. 1934 m.), statybos inžinierius:
„Kai iš Majakovskio aikštės pasukau į Gorkio gatvę, atsidūriau visiškai nepažįstamų kuo įvairiausio amžiaus žmonių minioje. Daugelis – atvykėliai iš kitur. Diena buvo saulėta, bet labai šalta.

Prie Revoliucijos muziejaus susidūrėme su pirmąja užtvara – raitąja milicija. Minia tylomis vis pildėsi. Žirgai prunkšdami atatupstom traukėsi nuo žmonių. Vienas staiga pasibaidė: metėsi į priekį, o tada, sužvengęs, stojo piestu. Toje vietoje staiga pasidarė tuščia ir ją tuoj pat užpildė žmonės.

Žmonės bėgo, griuvo, stumdė vieni kitus. Mačiau, kaip per kelis žingsnius nuo manęs parkrito ir klaikiai suspiegė mergina. Laimei, keletas vaikinų spėjo sugriebti ją už rankovių, skvernų, net plaukų. Šitaip ir ištempė iš po pavymui bėgusiųjų kojų. Tai prilygo cunamiui, tik ne vandenyne, o žmonių minioje. Kaip jie trypė vieni kitus, neįmanoma pamiršti iki šiol.“

Josifas Stalinas
Josifas Stalinas
© RIA/Scanpix

Germanas Pliseckis, poetas, tragedijos liudininkas:
„Puškino aikštės prieigose gatvė buvo atitverta sunkvežimiais. Jų kėbuluose ant maišų su smėliu stovėjo kareiviai ir batais spardė bandžiusius persikabaroti per automobilių bortus.

Nešamas minios per stebuklą atsidūriau išdaužtoje moteriškų drabužių parduotuvės vitrinoje. Vėliau eidamas pro šalį dar ilgai žvelgiau į ją su dėkingumu.

Stovėdamas tarp manekenų išgirdau keistus garsus. Ne iš karto supratau, kas tai buvo, tačiau iš tikrųjų taip sucypė stabdomo automobilio padangos. Susidūrę su minia sunkvežimiai vos vos slinko. Netrukus pasigirdo prispaustų žmonių riksmai. Kai kuriuos kareiviams pavyko iškelti į viršų.

Iš stoties pusės ir toliau plūdo žmonės.

Ilgainiui man pasidarė ne juokais baisu. „Ką aš čia pamečiau? Ko atėjau?“ – klausiau savęs.

Tada priėmiau vieną iš racionaliausių savo gyvenime sprendimų. Kaip išlipau iš vitrinos ir prasibroviau pro minią, neprisimenu. Tik žinau, kad bėgte parlėkiau namo. Bėgti teko pro sužalotuosius, mindant visur besivoliojančius kaliošus, kepures ir akinius.

Jau kitą dieną pasklido gandai apie baisią Trubnaja aikštėje įvykusią tragediją, tačiau atvirai apie ją kalbėti žmonės dar ilgai bijojo.“

Borisas Sergejevičius Radionovas (g. 1934 m.), žurnalistas:
„Buvo gal vienuolikta valanda vakaro, o gal kiek vėliau. Man reikėjo nusigauti į centrą, tačiau ties Sretenkos vartais žmonių buvo tiek daug, kad vos sugebėjau prasibrauti, – didžiulė minia nesustabdomu srautu plūdo link Trubnaja aikštės.

Žmonės atrodė niūrūs, nebylūs – tesigirdėjo vien batų kaukšėjimas į asfaltą. Visa eisena darė grėsmingą įspūdį, tarsi perspėjantį apie nelaimę.

Buvo justi atkaklumas, užsispyrimas, net pyktis, nors ko tie žmonės tikėjosi, sunku pasakyti, – juk patekti į vidų galėjo tik ryte. Vadinasi, galbūt ruošėsi ištisą naktį praleisti gatvėje?

Nei milicijos, nei ruporų nesimatė. Minia atkirto Sretenkos gatvę ir visiškai nekontroliuojamu, padriku ir nesustabdomu srautu slinko bulvarais.

Viskas baigėsi tragedija Trubnaja aikštėje – juk ji yra tarsi duobėje, į kurią iš abiejų pusių leidžiasi po bulvarą. Taigi, plūstelėjus didžiuliam skaičiui žmonių, išgirtoji stalinistiško muštro ragavusi milicija ir Vidaus reikalų ministerijos kariai pasirodė bejėgiai.“

Stalino laidotuvės
Stalino laidotuvės
© Stopkadras

Nikolajus Viktorovičius Percovas (g. 1944 m.), filologas:
„Prisimenu nešant karstą į mauzoliejų kaukiančias sirenas. Jas girdėjau būdamas namuose, Sokolo rajone.

Tai buvo gamyklų sirenos. Akimirką atrodė, kad įjungti visi įmanomi signalai. Įspūdis buvo tiesiog kraupus.

Vyresnioji mano sesuo, penkiolikametė moksleivė, į laidotuves išsiruošė su mokyklos suorganizuota grupe.

Mes jau žinojome, kad spūstyje žuvo žmonių, o ji vis negrįžo. Maždaug porą valandų namiškius buvo apėmęs nerimas.

Laimei, vaikus vedęsi suaugusieji suprato, kad reikia grįžti, kadangi viskas gali pernelyg užsitęsti arba apskritai baigtis tragiškai, todėl sesuo į atsisveikinimo procesiją nepateko.“

Vera Davidovna Zvonariova (g. 1941 m.), bibliotekininkė:
„Kovo 5 d., spėjusi ištarti: „Kaip toliau gyventi?“, mirė mano teta. Jai buvo 43-eji.

Greitosios pagalbos taip ir nesulaukėme. Akivaizdu, kad tą dieną jai pakako rūpesčių ir be paprastų mirtingųjų.“

Natalija Michailovna Leontovič (g. 1934 m.), matematikė:
„Eiti į tas laidotuves nė vienam iš mūsų net į galvą nešovė.

Tėvas kovo 7 d. šventė savo gimtadienį – 1953 metais jam sukako penkiasdešimt. Jis dar pajuokavo: „Dovaną jubiliejaus proga jaučiuosi gavęs!“

Kiek vėliau šventę ėmėme švęsti jau kovo 5 d. Neatsimenu, kuriais metais tai prasidėjo, tačiau nuo tų įvykių tikrai nebuvo praėję daug laiko, o tokia tradicija tęsėsi ne vienus metus. Pasikviesdavome svečių, suruošdavome vaišes ir pastatydavome apverstą J. Stalino portretą. Tostas, kuris visada nuskambėdavo, buvo: „Kad neprisikeltų!“

Josifas Stalinas
Josifas Stalinas
© RIA / Scanpix

Unikaliuose M. Manhoffo kadruose – nepagražinta sovietinė realybė

Jungtinių Valstijų kariuomenės majoras Martinas Manhoffas 1953 metų kovo 5 dieną Maskvoje jau buvo praleidęs daugiau nei metus. Būtent tą dieną oficialiai pranešta, jog mirė Josefas Stalinas, skelbia rferl.org.

Jokių rašytinių įrašų M. Manhoffo byloje apie jo reakciją į sovietų diktatoriaus mirtį nėra, tačiau yra vaizdų. Karinio atašė pavaduotojas istorijai paliko tik vieną labai svarbų dalyką – vienintelį nesurežisuotą nepriklausomą Stalino laidotuvių procesijos įrašą.

M. Manhoffo filmuotoje spalvotoje medžiagoje matomi šimtai ilgus paltus vilkinčių karių, pro iš kurių suformuotą savotišką užkardą į Raudonąją aikštę atgabenamas Stalino kūnas.

Daugybės garsių asmenų – politinio biuro narių ir kitų aukšto rango pareigūnų – procesija neša didžiulius laidotuvių vainikus.

Viename stambiame plane pasirodo karstas – uždengtas raudonu audiniu ir dekoruotas žymiąja Stalino uniformos kepure. Galima įžiūrėti ir sovietų lyderio veidą pamatyti leidžiantį savotišką langelį.

Stalino laidotuvės
Stalino laidotuvės
© Stopkadras

Karstą ant lafeto tempė žirgai, o jam iš paskos ėjo šautuvais nešini kariai. Procesijoje iš viso ėjo tūkstančiai žmonių. Nuotraukose iš laidotuvių, kurias darė sovietų fotografai, įamžintas komunistų lyderių panteonas, kuriame ir Nikita Chruščiovas, ir Lavrentijus Berija, ir Viačeslavas Molotovas, ir kiti.

Toliau amerikiečio filmuotoje medžiagoje iš tolo filmuojama Raudonoji aikštė, kur priešais Lenino mauzoliejų politbiuro lyderiai sako graudulingas kalbas. Vėliau balzamuotas Stalino kūnas atgula mauzoliejuje greta sovietų lyderio, kurio vietą kadaise užėmė – Vladimiro Lenino.

M. Manhoffo filmai tiesiog neįkainojami. Tuo metu praktiškai visa medžiaga, naudota žiniasklaidos (net ir Vakarų žiniasklaidos, įskaitant BBC), rodė sovietų pateiktus kadrus.

Geriausias pavyzdys – 1953 metų oficialus dokumentinis filmas apie J. Stalino laidotuves „Didysis atsisveikinimas“, kurį sukūrė Centrinė dokumentinių filmų studija.

Svarbus faktas, jog M. Manhoffas filmavo oficialiai dirbdamas Jungtinių Valstijų vyriausybei, o tai pakankamai svari priežastis manyti, kad nufilmuotą medžiagą detaliai analizavo Jungtinių Valstijų žvalgybos agentūros, ieškodamos užuominų, kas galėtų tapti Stalino įpėdiniu.

Labiausiai stebina nemontuoto ir nekeisto vaizdo įrašo kokybė ir dokumentiškai skvarbus žvilgsnis į sovietinę istoriją.

Vienoje scenoje, kurią M. Manhoffas nufilmavo iš tuometinės Jungtinių Valstijų ambasados, matoma, kaip minios žmonių skuba greta esančia Maniežo aikšte – visi jie nori kuo greičiau pasiekti Raudonąją aikštę.
Kituose įrašuose matomi žmonių srautus bandantys kontroliuoti kariai. Buvo šaltas kovas, tad kariai, kad nenušaltų, šokinėja vietoje ir gniaužo rankas.

Oficialiuose filmuose tokių akimirkų tikrai nepamatysi.

Būtent tokia nepagražinta sovietinė realybė ir paverčia vadinamąjį Manhoffo archyvą unikalia vertybe, sako Siatle dirbantis istorikas Douglasas Smithas, kuris pirmasis ir rado šią unikalią įrašų kolekciją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Feisbuke uraganą sukėlusios karalienių įkvėpėjos ir jos vyro interviu apie turtus kraunančią veiklą ir tikrąjį gyvenimą (68)

Neseniai feisbuke it virusas paplito įrašas, kuriame Rasa Kaktytė kvietė moteris šypsotis,...

Mažoji Lietuva Anglijoje: pūsles ir varginantį darbą kenčia dėl 220 svarų per 3 dienas (165)

Mažoji Lietuva – taip šmaikščiai vadinamas vaisių ir daržovių pakavimo fabrikas Visbiče,...

Edita Mildažytė: esu pakankamai įtakinga, kad galėčiau priimti sprendimus ir vykdyti savo gyvenimo planą taip, kaip noriu (168)

DELFI tęsia įtakingiausiųjų rinkimus, kuriuose – ir didžiausią įtaką turinčios...

Karališkos vestuvių naktys, kurių nesinori prisiminti (12)

Jie ištarė santuokos priesaiką stebint 29 milijonams žmonių, tačiau princo Harry ir Meghan...

Savaitgaliui į namus vykę kariai pateko į avariją: vienas žuvo, keturi sužaloti papildyta (155)

Penktadienį, rugpjūčio 17 d., pavakare, kelio Molėtai–Pabradė 9-ajame kilometre, susidūrus...

Savaitgalio orai: viena diena bus ypač karšta (21)

Sunku patikėti, kad jau greitai imsime skaičiuoti paskutines vasaros dienas ir netrukus pasitiksime...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (71)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Neįprastos vyrų ir moterų charakterio savybės, kurios atrodo seksualios priešingai lyčiai (15)

Seksualumas yra labai susijęs su kūnu. Žmonėms patinka matyti ir liesti kitų žmonių kūnus –...

Į festivalį „Karklė Live Music Beach 2018“ – net ir pėsčiomis (11)

Šiandien, penktadienį, Karklės miestelyje prasidėjo muzikos ir menų festivalis „ Karklė Live...

„Aprangos“ vadovas: turime sakyti atvirai, kad kainos nebus žemesnės (766)

„Nustokime gąsdinti žmones, kad pas mus aukščiausios kainos Europoje. Taip tikrai nėra, bet jos...