„Škotijos nepriklausomybė – svarbiausias dalykas mano gyvenime, neskaitant vaikų“, – sakė 71-erių metų Margaret Sim, Glazgo SNP savanorė, kampanijos metu dalijusi lankstinukus. Moteris tiki, kad N. Sturgeon padės ją pasiekti.
„Ateityje ji bus didžiausia nepriklausomos Škotijos viltis“, – sakė ji.
Savaitgalį paskelbta SNP pergalė daugeliui Glazgo gyventojų, o ir didžiajai Škotijos daliai, buvo tikėtina ir nekėlė abejonių.
Vienintelis klausimas – kokiu atotrūkiu bus laimėta ir kiek tai paskatins surengti naują referendumą dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės. Šiaip ar taip, SNP ir Žaliųjų partija kartu sudėjus garantuos už nepriklausomybę pasisakančią daugumą Škotijos parlamente.
Tačiau populiariai Škotijos lyderei kyla dar vienas klausimas: kur ji ketina vesti savo karius tuo metu, kai Edinburgo ir Londono administracijos nesutaria dėl šalies konstitucinės ateities.
Gegužės 6 d. rinkimai buvo mūšis dėl to, ar Škotija turėtų dar kartą balsuoti dėl daugiau nei tris šimtmečius trukusios sąjungos su Anglija ir Velsu išardymo. Nors laimėjo SNP, pusšešto milijono škotų rinkėjų balsų buvo pasidaliję maždaug tolygiai tarp nepriklausomybę ir sąjungą palaikančių partijų.
N. Sturgeon teigia dabar įgijusi atnaujintus įgaliojimus priversti Didžiosios Britanijos vyriausybę sutikti su referendumu. Tik vargu ar ministras pirmininkas Borisas Johnsonas atsisakys savo požiūrio, kad artimiausiu metu Škotija apie nepriklausomybę gali tik pasvajoti.
Sekmadienį kabineto narys Michaelas Gove’as (pats škotas) pakartotinai atrėmė klausimus, ar JK vyriausybė blokuos pastangas surengti plebiscitą, jei Škotijos vyriausybė taip nuspręstų, teigdamas, kad visoje šalyje dėmesį reikėtų skirti atsigavimui po pandemijos.
„Jei įsitrauksime į pokalbį apie referendumus ir konstitucijas, nukrypsime nuo klausimų, kurie šiuo metu yra svarbiausi Škotijos ir visos Jungtinės Karalystės žmonėms“, – „Sky News“ sakė M. Gove’as.
Reaguodama į jo pasisakymą, N. Sturgeon BBC pareiškė, kad nors jos pagrindinė užduotis – išvairuoti Škotiją iš pandemijos, SNP pozicija dėl balsavimo rinkėjams buvo aiški. Ji taip pat pažymėjo, kad JK vyriausybė elgtųsi „absurdiškai“ nepaisydama žmonių norų, ir kad ji tikisi, jog tai nesibaigs užsitęsusiu teismo mūšiu.
„Visos tos kalbos apie teisėtumą ir tai, ar JK vyriausybė užginčys Škotijos vyriausybę teisme, pro akis praleidžia vieną esminį dalyką: Škotijos gyventojai nubalsavo už SNP, kuri, atėjus tinkamam laikui, pasiūlys nepriklausomybės referendumą“, – pabrėžė ji. N. Sturgeon sakė, kad ji „neatmeta galimybės“ priimti įstatymą dėl referendumo Škotijos parlamente kitų metų pradžioje.
SNP iškovojo 64 iš 129 Škotijos parlamento vietų, ir tai buvo ketvirtoji pergalė iš eilės po 14 metų valdžioje ir po pasiektų rezultatų 2016 m. Nepriklausomybę palaikančią stovyklą dar labiau sustiprino Žaliosios partijos rėmimas – ši iškovojo aštuonias vietas ir turi dviem daugiau nei iki šiol.
Tai ryškus kontrastas su likusia JK dalimi, kur B. Johnsono konservatoriai laimėjo Anglijos savivaldos rinkimus ir iškovojo JK parlamento apygardą Anglijos šiaurės rytuose, kuriai nuo pat įkūrimo 1974 m. vadovavo Darbo partija. Kadangi leiboristai sugebėjo išlaikyti valdžią Velso asamblėjoje, trijose Didžiosios Britanijos dalyse ir toliau dominuos skirtingos partijos.
50-ies metų N. Sturgeon dabar laukia sudėtinga užduotis: kaip po „Brexit“ surengti referendumą, kurio reikalauja ji ir jos šalininkai. Jos argumentas yra toks, kad Škotija per paskutinį 2014 m. nepriklausomybės referendumą nubalsavo 55 proc. prieš 45 proc. už pasilikimą JK.
Tačiau tie patys škotai po dvejų metų taip pat nusprendė likti Europos Sąjungoje ir buvo išvesti iš jos prieš savo valią.
Paskutinis balsavimas dėl nepriklausomybės įvyko po to, kai SNP 2011 m. laimėjo daugumą, o JK vyriausybė suteikė jai teisinę galią.
Kadangi už atsiskyrimą ir pasilikimą JK nubalsavo maždaug tiek pat škotų, B. Johnsono strategija – atmesti bet kokio naujo balsavimo idėją.
Nors tokia pozicija rizikuoja dar labiau atstumti daugelį škotų, ji taip pat kelia dilemą N. Sturgeon. Politikė atmetė galimybę sekti Katalonijos pėdomis ir surengti neteisėtą („wildcat“) referendumą, kaip jį vadina oponentai. Kitaip tariant, ji niekur neskuba.
Konstitucinis susirėmimas greičiausiai eskaluosis kitais metais, jei Škotijos parlamentas priims įstatymą dėl balsavimo, kai tik atslūgs koronaviruso pandemija. „Kova bus atidėta, bet neilgam“, – gegužės 9 d. rašė Mujtaba Rahmanas, Eurazijos generalinis direktorius Europai.
Politinės rizikos kompanija Škotijos referendumo tikimybę prieš kitus JK visuotinius rinkimus (šiuo metu numatomus 2024 m.) įvertino 30 proc. Po rinkimų tikimybė padidės.
Tada laukia dar vienos rinkėjus supriešinančios kampanijos perspektyva ir klausimai dėl Škotijos būsimos valiutos, jos finansų būklės, narystės ES ir sienos su Anglija. Į juos daugelis Škotijos gyventojų vis dar nėra linkę veltis.
„Mes dar nepademonstravome, kad turime tam pajėgumų“, – sako 63-ejų Rachel Martin, banko tarnautoja iš Glazgo, kuris kaip miestas prieš septynerius metus nubalsavo už nepriklausomybę, nors Škotija kaip šalis jos atsisakė. „Nepastebėjau, kad politikai atsakytų į klausimus, į kuriuos nebuvo atsakyta per paskutinį mūsų surengtą referendumą“, – sakė ji.
N. Sturgeon gali prireikti politinio kapitalo, kurį ji kaupė nuo tada, kai perėmė Škotijos pirmosios ministrės ir SNP lyderės pareigas po 2014 m. balsavimo dėl pasilikimo JK.
Ji pati yra Škotijos veidas – ne tik jos partija ar nepriklausomybės siekis. Jos populiarumas nuolat auga: dėl to, kaip ji tvarkosi per koronaviruso pandemiją, rengia kasdienes spaudos konferencijas, o siautėjant infekcijoms kai kuriuos apribojimus įveda greičiau nei Anglija.
Ji taip pat sugebėjo susidoroti su visuomenės antipatija jos pirmtakui, grasinusia pakenkti jos pačios lyderystei.
„Tiek daug pasikeitė nuo 2014 m., – teigia 21-erių Johnas Cummingas, Glazgo universiteto politikos studentas ir SNP jaunimo sparno narys. – Tiek daug žmonių iš mano šeimos ir kaimynystės anksčiau pasisakė prieš nepriklausomybę, tačiau po visko, kas įvyko, dabar garsiai ją palaiko.“
N. Sturgeon rizikuoja siekti referendumo tuo metu, kai JK demonstruoja savo vertę su nacionaline skiepų programa, kurios pavydi visa Europa. Toks yra ir B. Johnsono argumentas.
Tačiau galiausiai nepriklausomybės klausimas niekur nedings. Anne Wallace, 66-erių metų Žaliųjų rinkėja iš Glazgo, teigia, kad ateitis yra tik viena: „Pobreksitinė, poborisinė nepriklausomybė“.
