Pavojingiausią pasaulio miestą San Pedro Sulą, kaip ir visą Hondūrą, kontroliuoja nusikaltėlių gaujos, kovojančios dėl valdomų teritorijų. Šis vidinis karas kiekvieną savaitę mieste nusineša 20 gyvybių.
© Reuters/Scanpix

Tuo metu žmonės, bandydami gelbėti vaikų ateitį, patiki kojotų pažadais ir nelegaliai siunčia juos į JAV, o vietos politikai nebetiki galintys ką nors pakeisti.

Žurnalistas Guillermo Galdosas vienos gaujos senbuvio Duglaso paklausė, kas nutiktų, jei jis į San Pedro Sulą nakčia atvyktų pats vienas.

„Esu beveik 100 proc. tikras, kad jie tave nušautų, nužudytų. Čia labai daug kapų. Jie netgi gali tave palaidoti gyvą“, – faktą konstatuota kriminalinio pasaulio atstovas, pridurdamas, kad visi tie, kurie dingę ir yra palaidoti gyvi – pašauti vieną kartą ir palikti paskęsti savo kraujyje.

Reporterio paklaustas, kodėl taip elgiasi, Duglasas atsako, kad reikia gerbti teritorijas.

Nori likti gyvas? Susimokėk!

Ne tik Hondūre, bet ir Salvadore bei Gvatemaloje gaujos pradėjo siautėti dešimtajame dešimtmetyje, kai, atsėdėję Los Andželo kalėjimuose, šimtai nusikaltėlių buvo deportuoti į šias valstybes. Šiandien gaujos kontroliuoja daugelį sričių – nuo verslo iki policijos.

Nenorėjęs atskleisti savo vardo vienos Hondūro transporto kompanijos vadovas reporteriui G. Galdosui atskleidžia, kad gaujoms per mėnesį privalo sumokėti tūkstančius dolerių:

„Vis verslininkai – nuo smulkiausio iki stambiausio – moka garsųjį mokestį gaujoms. Nuo tada, kai prasidėjo šis turto prievartavimas, gaujos nužudė per 80 mano kolegų. Jei nori išgyventi, privalai sumokėti. O jei ne – tu negyvas“, – žiaurią realybę nusako anonimu norėję likti vyras.

Visa tai įrodyti nesunku – besikalbantys žmonės staiga sustoja, nes kitoje gatvės pusėje pamato nušauto autobuso vairuotojo kūną. Taip baigėsi dar viena istorija žmogaus, atsisakiusio mokėti gaujai.

Į nusikalstamumą įsivelia dėl prasto gyvenimo

Centrinės Amerikos kultūrą tyrinėjanti antropologė Ieva Jusionytė LRT radijui sako, kad Hondūre, Salvadore ir Gvatemaloje smurtas nesiliauja dėl labai prastų ekonominių sąlygų.

„Apskritai jaunimas neturi labai daug alternatyvų įsidarbinti. Vienas faktorius – Centrinės Amerikos Laisvos prekybos organizacija, kuri šio regiono rinkas užtvindė pigiomis, subsidijuotomis žemės ūkio prekėmis iš JAV. Taip buvo sužlugdyta šių šalių ekonomika“, – vieną priežastį nurodo specialistė.

Pasak jos, žmonės iš kaimų, mažų miestelių suvažiavo į didesnius miestus ieškoti darbo, bet jų nerado: fabrikų nėra, žemės ūkio taip pat. Tokiu atveju, antropologės žodžiais, atsiranda viena galimybė – užsiimti nusikalstama veikla.

San Pedro Sulos mokytojas Ovidio Garcia atvyko į savo paauglio mokinio laidotuves – jaunuolį nušovė vienos iš gaujų nariai. Mokytojas įsitikinęs, kad situacija gerės tik tada, kai jauni žmonės gaus daugiau darbo.

„Vienas pagrindinių dalykų – pradėti kažką daryti dėl jaunų žmonių išsilavinimo. Pažiūrėkit, kur mes dirbam, kokiomis baisiomis sąlygomis! Mes neišgalim įkurti dirbtuvių jaunimui, kad jiems pagerėtų gyvenimas“, – piktinasi pedagogas.

„Suteikit geresnes darbo sąlygas“, – to iš valdžios reikalauja ir gaujos, kartu įvesdamos savotiškas valstybes valstybėje – jų valdomose rajonuose galioja savi įstatymai ir sava ekonomika.

Reikia saugotis ne tik gaujų, bet ir pareigūnų

Tam, kad būtų išvengta žmonių reketavimo ir aukų, Hondūro vyriausybė pasitelkia kariuomenę, kuri reguliariai patruliuoja pavojingiausių miestų rajonuose. Kaip pasakoja patys kariai, vietos policija jau nebepasitikima – ji esą iki ausų korumpuota.

Leitenantas Oscaras Vasquezas reporteriui Johnui Holmanui pasakoja, kad šitoks patruliavimas naudos atneša nedaug – gaujos slapstosi, o vietiniai bijo atvirai kalbėti:

„Žmonės čia mūsų nepalaiko. Taip yra dėl baimės – jie įbauginti. Ir tą galima suprasti, nes, kai trumpam išvykstame, gaujos čia vėl pasirodo ir daro viską, ką tik nori“, – ribotas savo galias apibūdina kariškis.

Hondūro gyventojai baiminasi ir pačios kariuomenės. Einant gatve būtina saugotis ne tik ginkluotų nusikaltėlių, bet ir policijos ar minėtų karių, kurie kartais būna nervingi ir nusiteikę nei iš šio, nei iš to nušauti nekaltą pasitaikiusį žmogų.

Kita problema – policija ir kariuomenė, nors ir tikrina kiekvieną žmogų, sunkiai atskiria, kurie iš jų – tikrieji gaujų nariai, todėl pasitaiko tokių tragedijų, kai kariai per klaidą sušaudo niekuo dėtas šeimas.

Jėga tik pagilina problemą?

I. Jusionytė įsitikinusi, kad Hondūre, Salvadore ir Gvatemaloje jėga nieko neišspręsi:

„Daugelis mano, kad pasirinkta neteisinga tvirto kumščio politika, neteisingai kovojama su gaujomis. Toks modelis reiškia, kad daug daugiau pinigų skiriama kariuomenei, policijai, kuri, kaip ir jūs minėjote, yra gana korumpuota ir taip pat susijusi su nusikalstamu pasauliu. Tai – tiesiog smurto eskalacija“, – įsitikinusi antropologė.

Jos nuomone, kuo daugiau ginklų ir resursų suteikiama ginkluotosioms pajėgoms, tuo tvirtesnės ir stipresnė darosi gaujos. Jaunimas, antropologės žodžiais, turi tris alternatyvas – įsitraukti į gaujų veiklą, tapti jų aukomis arba bėgti.

Vaikai priversti bėgti iš savo šalių ne tik dėl baimės, bet ir todėl, kad... paprasčiausiai nebeturi kur gyventi. Gaujos kartais iš namų išvaro ištisas šeimas tam, kad kvartale atsirastų tuščios apsauginės zonos, kurias būtų galima saugoti ir stebėti, ar į rajoną neatvyksta šnipų iš priešiškos gaujos. Tuo metu vaikai nuo ketverių iki aštuoniolikos metų masiškai bėga į Jungtines Valstijas. Tėvai dažniausiai lieka namie ar slapstosi kur kitur, prieš tai vaikus paraginę ieškoti geresnio gyvenimo – suprasdami, kad savo šalyje jie neturės saugios ir ramios ateities.

Vietoj šviesaus rytojaus – skausmingas deportacijos procesas

Vis dėlto ramiai jaustis negali net ir ištrūkęs iš savo šalies. Tėvai savo vaikus dažniausiai perduoda vadinamiesiems kojotams – kontrabandininkams, kurie žada, kad vaiką saugiai nugabens į Jungtines Valstijas, už tokią paslaugą imantys iki 800 dolerių. Tačiau dažniausiai kojotai vaikus palieka Meksikos– JAV pasienyje, kur įkurti pabėgėlių centrai.

Pagal JAV įstatymus, nelegaliai atvykę nepilnamečiai iš Hondūro, Salvadoro ir Gvatemalos iškart nesiunčiami atgal, bet laikinai apgyvendinami tuose pabėgėlių centruose, ir gali prašyti suteikti pabėgėlio statusą ar prieglobstį. Jei tai pavyksta, jaunas žmogus pasiekia tikrą pergalę, tačiau taip būna retai.

I. Jusionytė sako, kad šiuo metu vaikų pabėgėlių yra tiek daug, kad JAV valdžia, nežinodama, ką su jais daryti, siekia juos kuo greičiau deportuoti atgal, o tai vaikui gali būti tikras mirties nuosprendis.

„Dauguma sulaikytųjų neturi galimybės pasikalbėti su teisininkais ar kitais specialistais, kurie sutinka savo noru suteikti pagalbą. Teisinis procesas gali ilgai užtrukti, ir tokiu atveju iki posėdžio yra įprasta tokius vaikus atiduoti jų šeimos nariams (jeigu tokių suranda), kurie jau gyvena JAV. Bet ne visi vaikai turi giminių JAV. Tokiu atveju jie lieka tuose centruose“, – JAV įstatymų bazę nusako antropologė.

Specialistė pasakoja, kad šiuo metu Jungtinės valstijos ruošia emigracijos reformą, kuri pagreitintų deportacijos procesą, o ši situacija neramina, mat nėra teisinių resursų, kurie užtikrintų adekvačias sąlygas dešimtims tūkstančių pabėgusių nepilnamečių.

„Tokiu atveju jie gali būti deportuoti į tuos miestus, kur iš tiesų jų laukia labai sunkus gyvenimas arba mirtis“, – konstatuoja I. Jusionytė.

Tiki kojotų nešiojamais gandais

Nepaisant šių sunkumų, jaunimas ir toliau bando pasiekti Jungtines Valstijas. Be troškimo gyventi, juos tą daryti skatina ir minėtieji kontrabandininkai kojotai, skleidžiantys gandus apie tai, kad amerikiečiai imigrantus pasitiks išskėstomis rankomis.

Mat prieš keletą metų prezidentas Barackas Obama tuo metu nelegaliai gyvenantiems imigrantams buvo suteikęs laikinus leidimus dirbti ir leidęs atidėti deportacijos procesą iki tol, kol asmuo taps pilnamečiu. Šis įstatymas galioja tik tiems, kurie į JAV pateko iki 2013-ųjų, tad nauji atvykėliai tokios teisės jau nebeturi. Nepaisant to, siekdami pasipelnyti, kojotai apgaudinėja šeimas, tikindami, kad ši tvarka galioja iki šiol.

„Sakoma, jog, jeigu įvažiuosi į JAV kaip nepilnametis, kol vyksta emigracijos reforma, kuri šiuo metu lyg ir sustojusi, tai tie vaikai galiausiai turės galimybę tapti legaliais gyventojais“, – apie vilčių suteikiančius gandus pasakoja antropologė.

Jos žiniomis, vietinėse bendruomenėse tokios melagystės yra labai populiarios. Žmonės tuo tiki, ir tai paskatino didesnę migracijos bangą.

Hondūro politikas į problemą žiūri su humoru

Kaip išbristi iš šios duobės? Buvęs Hondūro prezidentas Porfirio Lobo Sosa žurnalistui G. Galdosui tik gūžčiojo pečiais ir juokėsi – „šitam krašte nieko nepakeisi“.

„Mes žinome, kad 70 proc. smurto susiję su narkotikais. Jei žmonės jų vartotų mažiau, sumažėtų ir pasiūla. Tačiau mes to niekada nepakeisime. Lygiai taip pat, kaip ir negalime pakeisti geografinės vietos, kurioje gyvename“, – juokdamasis nuomonę išreiškia politikas.

Dabartinis Hondūro vadovas Juanas Orlando Hernandezas bando imtis veiksmų, tarptautinės bendruomenės prašydamas finansinės paramos. Pinigai esą būtų panaudojami saugumo pajėgoms, kurios iš gaujų atkovotų užimtus namus ir ten leistų grįžti tikriesiems gyventojams. Taip pat žadama įgyvendinti socialines programas, jaunimui suteikiant platesnį išsilavinimą ir darbo sąlygas.

Tačiau neseniai buvo atmestas B. Obamos siūlymas Centrinei Amerikai suteikti 300 mln. dolerių paramą. Tuo siunčiama aiški žinia – pirma patys susitvarkykit viduje, nes kitaip jokie pinigai čia nepadės.

Taigi – kol valstybės ieško išeičių, ką daryti – jeigu, žinoma, tikrai ieško, – Hondūro, Salvadoro ir Gvatemalos gyventojai priversti ir toliau kovoti dėl išlikimo ir savo vaikų ateities. Visi žurnalistų kalbinti žuvusiųjų artimieji sako, jog tokiu metu stiprybės jiems teikia tik malda. Bet, kaip sakoma, kai atsakingi žmonės užsimerkia ir tik sėdi sudėję rankas, kartais net ir Dievas būna bejėgis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žadėjo, kad dirbs ūkyje, bet pateko į sekso vergiją: emigrantės pasakoja siaubingus dalykus (51)

Vos baigusios mokyklą jos emigravo, tikėjosi pradėti dirbti ūkyje, tačiau pateko į tikrų...

Pamatykite, kaip atrodo prabangiausi Vilniaus viešbučių apartamentai moka 2800 eurų už naktį (52)

Prabangių viešbučių galima surasti įvairiuose miestuose, vis dėlto itin prabangių apartamentų,...

Rimvydas Valatka. Seimo durnynas (receptas Lietuvai) (396)

Aną rudenį, kai rinkėjų armija masiškai keršijo savo mamoms specialiai nusišaldydama ausis ir...

Svetimus pinigus saugančiose įstaigose galima rasti tikrai prašmatnių automobilių (26)

Lietuvos banko pranešimas apie tai, kad kredito unija „ Taupkasė “ yra įsigijusi prabangius...

Panevėžyje triumfavęs „Žalgiris“ tapo vienvaldžiu LKL lyderiu (75)

„Betsafe- LKL “ čempionato lyderių akistatoje – įtemptas trileris, neįprasta mačo pabaiga...

Atviras Krivicko interviu: apie naują verslą, žmonos knygą ir ilgametės santuokos paslaptis (260)

Iš televizijos pasitraukęs Kristupas Krivickas , regis, tapo tik dar įdomesnis žmonėms. Kaip...

Savo aprangos stilių Druskininkuose parodė visi: nuo valytojos iki direktoriaus (3)

Nors įprastai DELFI Stilius skaitytojų pamėgto ciklo „ Penktadienio aprangos kodas “ vyksta į...

Medicinos pažanga: praryta piliulė praneš gydytojui būtiną informaciją

JAV įstatymus reglamentuojančios institucijos leido gydytojams skirti pirmąjį intuityviosios...

Brolių Gataveckų Kalėdos: nuo spalvingų patirčių iki 11 metų trukusio stebuklo

Broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai vaikystėje nerašydavo laiškų Kalėdų Seneliui, tačiau...

Šlapdribos nuniokotai Klaipėdai dar vienas smūgis: vėl skandina lietus papildyta mero komentaru  (55)

Klaipėdiečiams dar neatsigavus po savaitės pradžioje miestą skandinusios stichijos, sekmadienį...