aA
1976 m. birželio 27 d. Jerry Amsteris stovėjo eilėje prie saugumo patikros Maskvos Šeremetjevo-2 oro uosto tranzitinėje zonoje. Sunkus lagaminas (per sunkus) tempė ranką, o širdis daužėsi taip, kad pulsas jautėsi visame kūne. Patikrinimo neturėjo būti! J. Amsterio ir dviejų jo bendrakeleivių bagažas buvo registruotas iki pat Paryžiaus. Būtent ten galėjo kilti problemų, o ne Maskvoje, rašo meduza.io.
Jerry Amsteris
© Stopkadras

Prieš tai 16 valandų Jerry su bendrakeleiviais praleido aviabendrovės „Aeroflot“ lėktuve „Il-62“, o dar anksčiau – savaitę Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre. Būtent ten Davidu prisistatęs kinas kiekvienam iš jų įteikė po lagaminą. Lagaminuose buvo įsiūti paketai su heroinu. Kiekviename lagamine – po kiek daugiau nei 9 kg heroino.

Prieš skrydį draugai visą dieną repetavo, kaip atidarys lagaminus muitinėje – reikia vikriai užkelti bagažą ant stalo apžiūrai (kad nebūtų aišku, kiek sveria lagaminas), atrakinti spynelę, pakelti dangtį ir leisti darbuotojui apžiūrėti turinį. Svarbiausia – kad muitininkas pats neliestų lagamino, antraip iš svorio supras, kad viduje – kažkas draustino.

Ir štai J. Amsteris stovi eilėje prie patikrinimo, tik jo bagažą apžiūrės ne prancūzų, o sovietų pareigūnas. Kelio atgal nebuvo. Net palikus lagaminus Maskvoje ir išmetus bagažo kvitus, gyvi iki Amsterdamo nenusigautų – tuo greičiausiai pasirūpintų kartu skridęs kinas.

Sulaukęs savo eilės Jerry, nepaisydamas jaudulio, pakartojo vakare surepetuotą procedūrą. Žmogus su uniforma patikrino lagamino turinį ir galvos mostu parodė eiti toliau – patikrinimas baigtas. Nejau pavyko?

1 dalis. Ponas Li

1976 m. vasarą Jerry Amsteris, 33 m. gabus kalboms bedarbis amerikietis, leido Amsterdame. Po daugelio mėnesių kelionių po Vakarų Europą Amsterdamas patraukė gana pigia viza ir prieinama marihuana – šalyje buvo tik pradėjusios atsidarinėti kavinės, kuriose buvo galima legaliai įsigyti nedidelį kiekį kanapių.

J. Amsteris leido dienas miesto kavinėse gerdamas alų ir rūkydamas cigaretes, o kai pinigai baigėsi, bandė užsidirbti, veldamasis į įvairias avantiūras – pvz., pardavinėjo ikikarinius Lenkijos vyriausybės vertybinius popierius. Žmonės netikėjo, kad komunistinė Lenkija kada nors vykdys prieš 40 metų duotus įsipareigojimus, taigi prekyba nesisekė. Todėl kai į kavinę „Honkongas“ atėjo žmogus, prisistatė ponu Li ir pasiūlė Jerry užsidirbti daug nerizikuojant, šis sutiko.

Operacija atrodė nesunki – ponas Li nupirko J. Amsteriui ir dviem jo draugams (reikėjo būtent trijų dalyvių) lėktuvo bilietus iki Kvala Lumpūro, mokėjo už gerą viešbutį ir dienpinigius. Malaizijoje amerikiečiai turėjo paimti siuntinį ir per Paryžių atgabenti jį į Amsterdamą. Už darbą kiekvienam žadėjo sumokėti 20 tūkst. olandiškų guldenų – apie 8 tūkst. dolerių (maždaug 35 tūkst. dolerių pagal dabartinę pinigų vertę).

Ponas Li tikino, kad mechanizmas išdirbtas ir kurjeriai praktiškai nerizikuoja, svarbiausia – užtikrintai elgtis Paryžiaus oro uoste. Jerry pamanė, kad teks vežti tailandietiškas lazdeles – marihuanos rūšį iš Pietryčių Azijos. Savo ateitį jis įsivaizdavo tarsi filmuose apie agentą Džeimsą Bondą ir kūrė planus, kaip po pirmos operacijos pradės dirbti su ponu Li naujų agentų, norinčių greitai uždirbti, kurjeriu. Jau Malaizijoje paaiškėjo, kad gabenti teks ne marihuaną, o heroiną, kurio kiekio amerikiečių lagaminuose didmeninė kaina – 2 mln. JAV dolerių (dabartiniais pinigais – beveik 9 mln. dolerių).

Jerry Amsteris
Jerry Amsteris
© Stopkadras

2 dalis. Maskvos grandinė

Iki praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio vidurio didžioji dalis heroino į Vakarus patekdavo iš Turkijos. Po 1949 m. revoliucijos Kinijoje ir vietos aguonų plantacijų sunaikinimo Turkija tapo pagrindine opiumo tiekėja į Afganistaną, Iraną ir Prancūziją. Marselyje iš turkiško ir Pietų Azijos opiumo gamino heroiną, kurį paskui gabendavo į Vakarų Europą ir per Kanadą – Į JAV. Garsiam Williamo Friedkino filmui „Prancūzų ryšininkas“ (1971 m.) pavadinimas paimtas būtent iš šios grandinės.

1971-ųjų pabaigoje JAV prezidentas Richardas Nixonas paskelbė karą narkotikams ir 1975 m. amerikiečių policininkams kartu su prancūzų policija pavyko nutraukti grandinę Turkija–Prancūzija–Kanada–JAV. Tada heroino gamyba persikėlė į Pietryčių Aziją, o platinimas – į Amsterdamą, kuriame šiuo verslu užsiėmė išeiviai iš buvusių Olandijos kolonijų – Ost Indijos ir Kinijos. Nuo aštunto dešimtmečio čia ėmė plaukti pigus heroinas, gaminamas kinų grupuočių Singapūre ir Honkonge.

Sklandė gandai, kad olandų valdžia pro pirštus žiūrėjo į tai, kad Amsterdame atsirado daug mėgėjų parūkyti opiumą – iki tol, kol į tuos reikalus neįtraukdavo europiečių ir amerikiečių. O heroino gamintojams būtent amerikiečiai ir europiečiai ir buvo vertingiausi kurjeriai – azijiečiai su daug Malaizijos antspaudų pase traukdavo muitinės darbuotojų dėmesį.

Tuo pat metu pradėjo bandyti naujus heroino tiekimo į Europą maršrutus – 1976 m. „The New York Times“ rašė, kad prancūzų grandinę pakeitė Maskvos grandinė – dar ir todėl, kad per pusę pasaulio skristi su sovietų aviabendrove „Aeroflot“ buvo kur kas pigiau nei su kitomis avialinijomis.

Tiesa, aštunto dešimtmečio viduryje apie pasikeitusius heroino maršrutus Sovietų Sąjungoje jau žinojo: vien 1976 m. už narkotikų kontrabandą SSRS suėmė mažiausiai 15 užsienio piliečių. Vieną iš jų – Malaizijos pilietį – sulaikė laukiantį persėdimo Šeremetjevo oro uoste praėjus kelioms dienoms po to, kai J. Amsteris su draugais išskrido iš Kvala Lumpūro į Maskvą. J. Amsteris apie tai sužinojo iš laikraščio „The New Straits Times“ išskridimo dieną.

Kai atskridę sužinojo, kad iš Kvala Lumpūro teks skristi su persėdimu Maskvoje, juos apėmė panika – kažkuris netgi pasiūlė palikti lagaminus su heroinu viešbutyje ir bėgti. Amerikiečiai suvokė – atsidurti SSRS per patį Šaltojo karo įkarštį su trimis lagaminais heroino – abejotina perspektyva. Tačiau prisiminę kinus, kurie Malaizijoje nenuleido nuo jų akių, visgi nusprendė patikėti partnerių žodžiais, kad persėdant į kitą lėktuvą Maskvoje daiktų netikrina. Galiausiai jei kurjeriai kinams neatrodo didelė vertybė, kam patyrusiems narkotikų prekeiviams prarasti krovinį?

3 dalis. Suėmimas

Kvala Lumpūre praleistos dienos iš tiesų priminė filmus apie Džeimsą Bondą. Jerry su draugais gyveno prabangiame viešbutyje, susitikdavo su paslaptingais žmonėmis – vietiniais pono Li partneriais, o laisvu laiku pramogaudavo. Kinas Davidas aprodė jiems miestą ir nuvežė pas siuvėją, kuris per dieną pasiuvo amerikiečiams lengvus kostiumus iš šviesaus lino. Jerry norėjo būti madingas ir paprašė, kad jo kelnės būtų platėjančios į apačią.

Birželio 27 d. J. Amsteris įėjo į tranzitinę Šeremetjevo oro uosto zoną ir pamatė, kad bagažas iš Kvala Lumpūro lėktuvo iškrautas. Taip pat ir trys naujutėlaičiai lagaminai, kuriuos amerikiečiai gavo iš tariamojo Davido. Jerry su naujomis kliošinėmis kelnėmis stovėjo eilėje prie patikrinimo ir žiūrėjo, kaip savo eilės laukia jo bendrakeleiviai. Jei bent vienas įklius, pagal vienodus lagaminus ir amerikietiškus pasus akimirksniu suseks visus tris.

Taip ir įvyko. Paskutinis bendrakeleivis, 26 m. Dennisas Bernas, akivaizdžiai jaudinosi, rūkė, trypčiojo, muitininkui trūko kantrybė, jis paėmė lagaminą, atidarė, ir amerikietį iš karto išvedė. Jau po minutės atėjo išsivesti J. Amsterio ir 31 m. P. Brauerio. Visus uždarė atskiruose kabinetuose, ten juos apklausė KGB darbuotojai, o vakare nuvežė į Lefortovo izoliatorių ir toliau kasdien apklausdavo.

Po savaitės tyrėjas pasakė J. Amsteriui: „Šiandien – 1976 m. liepos 4-oji. SSRS KGB Tyrėjų skyriaus vardu sveikiname su jūsų šalies nepriklausomybės 200 metų jubiliejumi.“ Paskui jis patikino amerikietį, kad šis ilgai neliks Sovietų Sąjungoje – kitą rudenį bus švenčiamos Spalio revoliucijos 60-osios metinės, taigi nuteistiems užsieniečiams veikiausiai pritaikys amnestiją ir išleis į laisvę.

Rugsėjį visus tris nuteisė už kontrabandą. P. Brauerį nuteisė penkeriems metams, D. Berną – septyneriems metams, o J. Amsterį – aštuoneriems metams sustiprintojo režimo lageryje.

Apie šį procesą rašė tuometiniai laikraščiai – 1976 m. rugsėjo 15 d. laikraštyje „Literaturnaja gazeta“ pasirodė straipsnis „Išaiškėja paslaptys: kontrabandininkų teismas“.

Amnestijos amerikiečiai nesulaukė – 60-ųjų revoliucijos metinių proga ji buvo taikoma nuteistiems iki penkerių metų laisvės atėmimo, o amerikiečių kontrabandininkai buvo nuteisti ilgesniam laikui. Nepadėjo nė laiškai prezidentams Geraldui Fordui ir Jimmy Carteriui. Praėjo 1977-ieji, 1978-ieji, Jerry tebesėdėjo kalėjime, o paskui viskas pasikeitė.

4 dalis. Leplėjus

Devintą dešimtmetį grįžęs į tėvynę J. Amsteris apie savo nuotykius Sovietų Sąjungoje parašė knygą „Tranzitinis punktas – Maskva“ („Transit Point Moscow“, 1985 m.; jo bendrininkai pavadinti netikrais Darrelo ir Pete‘o vardais). Knygoje autorius pasakoja apie savo nuotykius Europoje, kelionę į Kvala Lumpūrą, bandymą pervežti heroiną per SSRS, apie teismą, apie mėnesį Lefortovo izoliatoriuje ir trejus metus lageryje užsieniečiams Leplėjaus kaime, tuometinėje Mordovijos apygardoje.

J. Amsteris prisimena stiprų alkį, kurį jautė visą laiką būdamas tyrimo izoliatoriuje (neskaitant dienų, kai tyrėjas pavaišindavo jį kava su vafliais) ir didžiąją dalį lageryje praleisto laiko. J. Amsterio teigimu, nuteistųjų nemarino badu tyčia – bent jau Leplėjuje, kur bausmę atliko užsieniečiai, maitinimo sąlygos ganėtinai atitiko tarptautines normas. Kalorijų požiūriu veikiausiai taip ir buvo – bet amerikietis ilgai negalėjo įprasti prie sovietų kalėjimo maisto.

„Geriau atbūti visą bausmės laiką su normaliu maitinimu, negu pusę bausmės laiko taip“, – rašė J. Amsteris knygoje. Jam kėlė siaubą kelis kartus per dieną duodama košė – jo įsivaizdavimu, būtent taip maitinosi nelaimingi sovietų piliečiai.

Į įkalinimo vietą J. Amsterį atvežė 1976 m. spalį. Lageris (J. Amsteris jį vadina „5-1“) buvo Leplėjaus kaime – viename iš dešimties gyvenviečių Mordovijos miškuose. J. Amsteris lygina jas su salomis, „GULAG‘o archipelage, aprašytomis Aleksandro Solženicyno. Iki artimiausio geležinkelio Potmos kaime – kelios valandos lėto važiavimo lagerio geležinkeliu. Išlipdamas iš suimtųjų vagono J. Amsteris jautėsi žengiantis į nežinomas žemes ir lygino save su Kolumbu, lakūnu Charliu Lindberghu ir astronautu Johnu Glennu – žmonėmis, patekusiais ten, kur nebuvo žengusi amerikiečių koja.

J. Amsteris visgi suprato, kad pateko ne į įprastą sovietinį lagerį. „5-1“ buvo skirtas tik 100-ui nuteistųjų, jie visi buvo užsieniečiai. Dauguma kalėjo už ekonominius nusikaltimus – amerikietį sukrėtė, kad socialinė valstybė ypač sunkiu nusikaltimu laiko verslą ir kitus dalykus, kurie yra pamatiniai kapitalistinėje visuomenėje.

Be priverstinio bendravimo su sargybiniais, susidurti su sovietų piliečiais užsieniečiai galėjo nebent ligoninėje, kuri buvo bendra keliems aplinkiniams kalėjimams. J. Amsteris rašo, kad dėl griežtos dietos jam prasidėjo gastritas ir atsivėrė opos skrandyje, taigi ligoninėje jis atsidurdavo dažnai (pasak jo, ten maitino dar prasčiau nei lageryje – kad nuteistiesiems praeitų noras simuliuoti ligas).

Per ligoninėje praleistą laiką J. Amsteris daug sužinojo apie lagerių papročius ir realijas. Knygoje jis išsamiai aprašo kalinių kultūrą, prisimena, kaip buvo masinių prievartavimų, inicijuotų aukščiausios kalinių kastos (rus. blatnyje), liudininkas. J. Amsteris pasakoja apie kalinius su tatuiruotėmis ant vokų – ant dešiniojo – VERGAS, ant kairiojo – SSKP (Sovietų Sąjungos Komunistų partija), aprašo, kaip virdavo čefyrą, kuo skiriasi cigaretės „Prima“ nuo kaimiško tabako – machorkos. Jis pasakoja, kaip veikė lagerio ekonomika – nuteistieji galėdavo tarpusavyje ir su sargyba prekiauti kreditu kalėjimo parduotuvėje, kurį gaudavo įvykdę išdirbio normą. Šią sistemą, kuriai esant ir nuteistieji, ir sargybiniai gyveno esant didžiuliam deficitui, nevalingai skatinusiam verslumą, J. Amsteris vadino sovietinio kapitalizmo lopšiu.

Pats J. Amsteris lageryje gyveno ne taip prastai, bent jau taip jis rašo knygoje. Sustiprintas režimas reiškė, kad kelis kartus per metus nuteistuosius veža į Maskvą susitikti su konsulu (susitikimai vykdavo Butyrkų kalėjime Maskvoje, kelionė į vieną pusę trukdavo kelias dienas, kurias nuteistieji praleisdavo traukiniuose ir persiuntimo kalėjimuose – užsienio diplomatų į lagerių teritoriją neįleisdavo). Susitikimų metu konsulas perduodavo nuteistiesiems maisto produktų, pirktų už artimųjų perduotus pinigus ambasados parduotuvėje.

J. Amsteris pasakojo, kad vieną 60 centų kainavusį šokoladinį batonėlį „Mars“ buvo galima iškeisti į mėnesio lagerio parduotuvės kreditą.

Keisdamas importinius saldumynus ir kitus daiktus (ypač paklausūs buvo vienkartiniai skutimosi peiliukai), Jerry sutarė ir su eiliniais nuteistaisiais, ir su jų vadinamuoju elitu ligoninėje, ir su sargybiniais. Jam padėjo ir tai, kad visi trys kontrabandininkai buvo pirmi lageryje atsidūrę amerikiečiai, be to, J. Amsteris truputį pramoko rusiškai. Galiausiai ligoninėje jis organizavo savotišką keliautojų klubą – pasakojo nuteistiesiems apie gyvenimą Amerikoje. Lagerio gyventojus labiausiai domino pasakojimai apie laisvai parduodamus ginklus ir apie tai, kaip veikia viešnamiai Nevadoje.

5 skyrius. Marinka

Pirmus metus Jerry dirbo pagrindiniame gamybos skyriuje – medžio perdirbimo ceche, kuriame gamino taburetes ir drožė šachmatų figūrėles (šį darbą dirbo azijiečiai, nes kitiems stigo kantrybės). Pavargęs visur esančių medžio drožlių ir skiedrų, per kurias oda iki kraujo nusitrindavo, Jerry pasiprašė į teoriškai sunkesnį darbą – krovėjo, o paskui po kelių laimingų atsitiktinumų padarė stulbinamą karjerą lageryje. Jis spėjo padirbti virtuvėje, felčeriu lageryje, o 1979 m. – felčeriu kalėjimo ligoninėje. Na o 1979 m. rugpjūtį jis pabėgo.

Šioje knygos vietoje J. Amsterio pasakojimas pasidaro painesnis, o pabėgimo aplinkybės atrodo vargiai tikėtinos.

Pagal J. Amsterio versiją, pabėgimas buvo neįmanomas be lagerio gydytojos, jo vadinamos Marinka Marenko. Su ja jis užmezgė romaną. Knygoje jis išsamiai aprašo, kaip įsimylėjėliai užsidarydavo kabinete, kuriame buvo laikomas medicininis spiritas. Marinka mėgo amerikietišką džiazą ir svajojo ištekėti už žydo, kad galėtų pabėgti iš SSRS.

Romanas buvo trumpas – Jerry išsiuntė lyg į eilinį susitikimą su konsulu, lyg atgal į lagerį „5-1“. Bet kol jie bendravo, Jerry paprašė papasakoti, kaip atrodo jos namas Potmoje. Moteris papasakojo, kur stovi namas, ir pridūrė, kad lange stovi Senis šaltis su trumpikėmis – neva ji nenuėmė naujametinių papuošimų.

J. Amsterio teigimu, pabėgimas nebuvo suplanuotas – tiesiog vieną vakarą visame Leplėjuje dingo elektra. Nusiminęs, kad nebus amnestijos Jerry nusprendė – tai šansas. Tamsoje priėjęs prie spygliuotos vielos tvoros jis ją praskyrė ir, susibraižęs rankas ir susiplėšęs drabužius, išlipo. Jis įveikė ir antrą spygliuotą užtvarą, tada 2 m aukščio tvorą ir atsidūrė laisvėje – už kelių dešimčių km nuo artimiausios gyvenvietės.

J. Amsteris priėjo prie geležinkelio atšakos, jungusios Leplėjų su Potmą, ir ėmė bėgti. Jis norėjo pasiekti Potmą iki 5 val. ryto, kad nebūtų pastebėtas vietos gyventojų. Beveik 40 km iki Marinkos namų jis įveikė per keturias valandas.

Bėglys neaprašo fizinių šio kelio sunkumų, nors išsekintam prasto lagerio maisto žmogui jis tikriausiai nebuvo lengvas. Pasiekęs Potmą jis rado reikiamą namą (pažino pagal Senį šaltį) ir auštant pabeldė į langą. Marinka išvirė jam arbatos, paguldė miegoti, o kitą dieną apvilko buvusio vyro drabužiais ir liepė laukti.

Pasak J. Amsterio, žydas, su kuriuo moteris ketino fiktyviai susituokti, pažinojo žmonių disidentų pogrindyje ir padėjo parūpinti jam reikiamų dokumentų.

Po kelių dienų pasirodė žmogus iš pogrindžio. Pasisakė esąs Dmitrijus ir įteikė Jerry pasą Vladimiro Susnovo vardu – kurčnebylio, kuriam darbo reikalais buvo leidžiama būti Mordovijoje. Lydimas Dmitrijaus Jerry pasiekė Maskvą ir kelis mėnesiu praleido daugiabučio bute, viename nuošaliame rajone (J. Amsteris pabrėžia – neaprašo prieglobsčio, kad neišduotų jam padėjusių žmonių).

6 skyrius. Susitarimas

Pradinis sumanymas buvo nupirkti iš amerikiečio turisto, kuris panašus į J. Amsterį, pasą ir su juo išvykti namo. Po kelių laukimo mėnesių Dmitrijus ir Jerry nusprendė keisti taktiką. J. Amsteris rašo, kaip mėnesių mėnesius leisdamas tuščiame bute Maskvos pakraštyje – faktiškai vėl nelaisvėje – vis labiau grimzdamas į neviltį apgalvodavo įvairius variantus. Mėginti pereiti sieną pėsčiomis? Neįmanoma. Pabandyti bėgti iki ambasados? Nerealu – amerikiečiai negalės padėti žmogui, nuteistam SSRS pagal baudžiamąjį kodeksą. Vienintelis variantas, nors ir paradoksalus – pasiduoti rusams. Šiuo atveju sovietų valdžia galės rinktis – jį nužudyti ir paskelbti, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, arba išsiųsti namo. Jerry nutarė rizikuoti.

1980 m. žiemą jis išėjo iš buto, nuėjo iki telefono būdelės ir paskambino Amerikos ambasados vicekonsului Dennisui Rice‘ui. Šis patvirtino, kad ambasada negali jam padėti išvykti – jis privalės atlikti bausmę SSRS. Užtai Jerry sužinojo, kad lagerio vadovybė pusę metų taip ir nepranešė amerikiečiams apie jų piliečio dingimą, o jo nedalyvavimą susitikimuose su konsulu aiškino liga. Vicekonsulas pažadėjo pranešti apie J. Amsterį Užsienio reikalų ministerijai ir prigrasino bėglį nekrėsti kvailysčių.

Ateinančias savaites J. Amsteris kelis kartus skambino vicekonsului. Vieno pokalbio metu vicekonsulas pareiškė, kad susitarė su sovietų kolegomis – J. Amsteris turi pasiduoti valdžiai, pažadėti nieko nepasakoti apie lagerį, o manais jam garantuoja saugumą ir greitai išsiųs namo. Savaime suprantama, viskas griežtai neoficialu – jokio oficialaus susitarimo tarp dviejų valstybių nebuvo.

Tą pačią dieną Jerry paprašė Dmitrijaus pinigų, sėdo į taksi ir nuvažiavo į Lefortovo izoliatorių. Jis atsidūrė senoje savo kameroje, tas pats tyrėjas jį apklausė prieš teismą. Paskui Jerry nusiuntė į Serbskio institutą, pagal psichiatrų apžiūros rezultatus paleido į laisvę ir išsiuntė į Ameriką. Taip J. Amsteris per stebuklą išsigelbėjo nuo sovietinio lagerio.

1985 m., kai J. Amsterio parašyta knyga buvo išspausdinta JAV, joje papasakotus įvykius, ypač susijusius su pabėgimu, sukritikavo iš karto keli amerikiečių diplomatai. Du Valstybės departamento darbuotojai, J. Amsterio kalėjimo laiku dirbę vicekonsulais Amerikos ambasadoje Maskvoje, pareiškė „The New York Times“, kad aprašytas pabėgimas iš lagerio – prasimanymas. D. Rice‘as teigė nekabėjęs su J. Amsteriu telefonu knygoje aprašomu laikotarpiu.

„The New York Times“ remiasi diplomatiniais dokumentais – juose rašoma, kad 1979 m. rugsėjį Geraldas (Jerry) Amsteris iš tiesų buvo Maskvoje, Butyrkų kalėjime, eiliniame susitikime su konsulu. „Geraldo būsena buvo tokia pati, kaip ir per praėjusį mūsų susitikimą birželį, – cituoja leidinys laišką, siųstą J. Amsterio giminaičiams Amerikoje. – Jis mums sakė, kad artimiausiu metu jį turi išsiųsti į Maskvą, į psichiatrų patikrinimą.“

Anot oficialių Valstybės departamento dokumentų, J. Amsterį išleido į laisvę 1980 m. gruodį – po to, kai medikai nustatė jam sunkų psichinį sutrikimą.

J. Amsteris neneigė, kad 1980 m. kelis mėnesius praleido Serbskio institute – tai aprašyta knygoje – bet, jo teigimu, istorijos apie psichinį sutrikimą prireikė tik tam, kad JAV ir SSRS galėtų susitarti dėl jo išsiuntimo į tėvynę ir nepranešti apie pabėgimą. 1985 m. interviu „The New York Times“ J. Amsteris pareiškė nesistebįs, kad diplomatai neigia pabėgimo faktą: „Galiu pasakyti tik tiek – jie sako tai, ką turi sakyti tokiu atveju.“

Leidykloje „Holt, Rinehart and Winston“ žurnalistams pasakė, kad neįmanoma patikrinti visų J. Amsterio išlaisvinimo aplinkybių, bet jei sovietų ir amerikiečių valdžios pareigūnai sudarė kažkokį sandorį, Valstybės departamentas tai veikiausiai neigs.

J. Amsterio knygos bendraautoris rašytojas, žurnalistas Bernardas Asbellis prisimena, kad rašant knygą bandė tikrinti J. Amsterio pasakotus faktus – susisiekė su Maskvoje dirbusiais diplomatais, bandė gauti prieigą prie Valstybės departamento dokumentų dėl įstatymo apie informacijos laisvę. Dokumentų jis taip ir nepamatė, o diplomatų paaiškinimai jam nepasirodė įtikinami – priešingai nuo paties J. Amsterio pasakojimo.

7 skyrius. Frankensteinas

Knygoje J. Amsteris pasakoja, kaip vaikystėje kažkiek laiko buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, o vėliau, keliaudamas Europoje, susipažino su heroiną vartojusia vokiete ir su ja kelis kartus vartojo šio narkotiko. Knygoje yra epizodas apie tai, kaip J. Amsterį uždaro į psichinių ligonių izoliatorių. Žodžiu, pats Jerry tvirtina, kad simuliavo beprotybę, norėdamas atsikvėpti nuo gyvenimo bendrame barake.

2010 m. „Wikileaks“ paviešino internete amerikiečių diplomatinių dokumentų archyvą. Jame nebuvo Valstybės departamento laiškų, kuriuos 1985 m. citavo „The New York Times“, tačiau buvo kitų įrašų, verčiančių abejoti J. Amsterio knygoje aprašyta versija.

Sprendžiant iš šių dokumentų, po J. Amsterio ir jo bendražygių suėmimo JAV ir SSRS aptarinėjo tarptautinio narkotikų kelio problemą ir 1977 m. vasarį aptiko nusikalstamą grupuotę su centru Berlyne, kuri organizavo operaciją su trimis amerikiečiais.

Dar ankstesniuose – 1976 m. pabaigos dokumentuose (jau po J. Amsterio suėmimo) galima rasti konsulato darbuotojų ir sovietų valdžios pareigūnų susitikimų stenogramų. Juose kalbama apie sunkias Potmos rajono lagerių sąlygas ir apie tai, kad nuteistieji ir sargyba priešiškai elgiasi su amerikiečiais. Daugelyje dokumentų yra duomenų apie trijų nuteistųjų būklę. Po eilinio susitikimo 1976 m. gruodį amerikiečių ambasados darbuotojai teigia, kad P. Brauerio ir D. Berno būklė patenkinama, o J. Amsterio elgesyje akivaizdūs psichikos sutrikimo ir abstinencijos po narkotikų vartojimo požymiai. Jerry tvirtino, kad niekada nevartojo narkotikų, bet D. Bernas interviu „The Washington Post“ sakė, kad Jerry turėjo tokių problemų.

Susitikime su konsulu J. Amsteris teigė, kad gyvenimas lageryje kėlė jam minčių apie savižudybę. Jis sakė, kad tai matė ir kiti nuteistieji. Neva jie praminė jį Frankensteinu.

8 skyrius. Epilogas

Leidinio „Meduza“ redakcijai nepavyko susisiekti su Geraldu Amsteriu ar sužinoti, kad jis dar gyvas. Bandymai rasti Dennisą Berną ir Paulą Brauerį irgi nebuvo sėkmingi. Regis, knyga „Tranzitinis punktas – Maskva“ neatnešė J. Amsteriui nei šlovės, nei pinigų. Grįžęs į JAV jis davė interviu keliems TV kanalams, pasakojo norintis parduoti teises į savo istoriją ir ateityje užsidirbti pragyvenimui su rusų kalba.

Bet po skandalo 1985 m. dėl knygos pasirodymo J. Amsterį beveik pamiršo – iki 2012 m., kai jis tapo „National Geographic“ serialo „Įkalinimas užsienyje“ herojumi (jis pasakojo apie žmones, dėl narkotikų patekusiems į bėdą užsienyje).

Serialo kūrėjai neneigė J. Amsterio pasakojimo, tiesiog įspėjo, kad istorija pateikiama taip, kaip pasakoja autorius. Seriale 70 m. J. Amsteris pasakojo savo bausmės atlikimo ir pabėgimo istoriją, tik be sovietų lagerio gyvenimo detalių, kurios daro įdomią jo knygą.

Nors dalis J. Amsterio prisiminimų primena rašytojo fantazijos vaisių, knygoje aprašyta lagerio kasdienybė atrodo reali ir praktiškai unikali. Sovietiniuose lageriuose buvo nemažai nuteistųjų užsieniečių.

„The New York Times“ skaičiavimu, nuo 1950 iki 1970 m. Sovietų Sąjungoje be žinios dingo mažiausiai 125 amerikiečiai kariai – virš SSRS numuštų šnipinėjančių lėktuvų ekipažų nariai. Apie jų likimus praktiškai nėra žinių. J. Amsterio aprašytas lageris „5-1“ – buvusi Pataisos kolonija nr. 5, kurioje 1956 m. buvo atidarytas skyrius užsieniečiams. Kolonija ten yra ir dabar. Joje, kaip ir anksčiau, bausmę atlieka nuteistieji užsieniečiai. Jie netgi turi futbolo komandą, kurią vadina pasauline rinktine.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(114 žmonių įvertino)
3.6491
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Valinskas prabilo apie rinkimų intrigą: nenoriu būti pranašas, bet mes išgirsime labai įdomių dalykų (148)

Kaip Seimo narių skaičiaus mažinimas, padidins jų darbo kokybę ir kodėl konservatoriams...

DELFI Diena. Ar Lietuvos finansų sistema išlieka stabili, kai „Swedbank“ patiria sunkumų dėl pinigų plovimo? vyksta apklausa (6)

„DELFI Dienoje“ interviu su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovu: ar „Swedbankui“...

Lietuvos teisėsaugai suduotas smūgis: aiškėja, kad dalis duomenų buvo žinomi ir anksčiau (557)

Koks smūgis suduotas Lietuvos teisėsaugos sistemai? Dėl ko buvo tariamasi už 400 tūkst. eurų...

Galutinis sprendimas: Vilnius nacionalinį stadioną turės po 4 metų (107)

Bylinėjimųsi teismuose, grėsmės prarasti Europos Sąjungos finansavimą ir įtarimų dėl...

„Havas“ vadovas Yannick Bollore: likti konkurencingiems pasaulyje tėra vienintelis būdas Išskirtinis interviu DELFI (1)

Vienos iš didžiausių pasaulyje komunikacijos kompanijos „Havas“ vadovas Yannick Bollore tiki,...

Parašų rinkimo lenktynes pralaimintis „valstiečių“ lyderis konservatorius kaltina nešvariu žaidimu (218)

Ingridai Šimonytei neprireikė nė paros, kad peržengtų minimalią 20 tūkstančių parašų ribą,...

NATO narėje veiks rusiškos raketų sistemos: kelio atgal nėra (101)

Pirmoji rusiška raketų sistema S-400 „ Triumf “, kurių įsigijimas sukėlė įtampą tarp...

Per pietų pertrauką apsilankė „Stikliuose“: 75 eurus išleisti vieną kartą per mėnesį – verta (160)

Aš labai mėgstu kontrastus, nes tai dar viena galimybė pažinti ir išbandyti ką nors naujo. Tad...

Pažintis su Milanu atsiėjo itin pigiai: itališki batai po 10 eurų, o pusryčiai – 3,50 (53)

Sklando mitas apie keliautojus: jie tai turi daug pinigų, kad gali sau tai leisti. Nebūtinai. Tikras...

Švedų „Swedbank“ tyrimas: išplauti pinigai vingiuoja iki Rusijos ir „Danske Bank“ (44)

Vienas iš didžiausių Švedijos bankų, „Swedbank“ , galėjo būti naudojamas plataus masto,...