Pasakoja apie gyvenimą Rusijoje: nuo baimės iki paramos V. Putinui

„Sveiki atvykę į priešišką šalį!“ – saviironiškai su svečiais iš Lietuvos ir Gruzijos Maskvoje pasisveikina Marija Poliak. Vakarų Europoje besistažavusi jauna rusė kiek nusigąsta, kai gruzinas Tornike Darjania atkerta, kad Gruzijos nepriklausomybės dienos proga ketina nufilmuoti pasveikinimą prie Kremliaus Raudonojoje aikštėje.

Bičiulis irgi pajuokavo, tačiau M. Poliak primygtinai prašo jokiais būdais neįgyvendinti tokio projekto. Net ir pokštai šiandieninėje Rusijoje gali brangiai kainuoti.

DELFI lankėsi Maskvoje ir bendravo su jaunais rusais. Šeši žmonės, šešios skirtingos istorijos. Juos vienija bendra patirtis – visi ragavo vakarietiško gyvenimo. Tačiau tai padarė jiems skirtingą poveikį.

Marija: stabdo banali baimė

M. Poliak nepritaria dabartinei Rusijos politikai. Ji paaiškina, kad politines pažiūras suformavo auklėjimas šeimoje ir studijos.

„Mano tėvai visada kritiškai vertino ir neromantizavo Sovietų Sąjungos. Jie apsidžiaugė, kai Sovietų Sąjunga sugriuvo ir prasidėjo naujas gyvenimas, atsirado galimybė uždirbti ir keliauti po pasaulį. Kai studijavau tarptautinius santykius Sankt Peterbugo universitete taip pat nebeliko jokių iliuzijų apie mūsų praeitį. Mokantis apie NATO istoriją, analizuojant dokumentus tapo aišku, kad NATO ir Europa nėra priešai“, – 28-erių M. Poliak pasakoja, kad vėliau magistro studijas tęsė Airijoje, Dublino universitete, po to stažavosi Vokietijos Bundestage.

Iš Sankt Peterburgo kilusi, o dabar Maskvos Žiniasklaidos, dizaino ir architektūros institute projektų kuratore dirbanti jauna moteris sako, kad pastarųjų metų Rusijos veiksmai paveikė jos santykius su draugais, pažįstamais.

„Po Krymo prijungimo su kai kuriais susiginčijome, bet sutarėme, kad ši tema bus tabu. Su kai kuriais susipykau. Iš esmės Krymo istorija suskaldė visuomenę – į vadinamus „patriotus“ ir į tuos, kuriems gėda dėl savo šalies veiksmų. Man gėda ir aš negaliu ramiai aptarinėti Krymo prijungimo“, – sako M. Poliak, kuri balsuoja rinkimuose, tačiau tuo jos politinis aktyvumas ir apsiriboja.

Jaunai moteriai gėda, pikta, tačiau ji nepuola aktyviai protestuoti: „Vienintelis kartas, kai išėjau protestuoti, buvo Borisui Nemcovui atminti skirtos gedulingos eitynės. Kodėl? Stabdo banali baimė.“

Dimitrijus: bando įbauginti, bet nebematau prasmės užsičiaupti

Apie pasekmes sau galvos per daug nesuka iš Briansko srities kilęs, bet jau kuris laikas Maskvoje gyvenantis 25-erių Dimitrijus Androsovas.

Jo Facebook profilyje ne asmeninė, o Maskvoje nužudyto Boriso Nemcovo nuotrauka. Jos fone esančioje didesnėje nuotraukoje jau pats D. Androsovas, užsimaukšlinęs kepurę su Ukrainos herbu, už nugaros plazda Rusijos vėliava.

Jaunas vyras drąsus ne tik socialiniuose tinkluose, savo skardžiu balsu jis nevynioja žodžių į vatą ir atvirai kritikuoja Rusijos agresiją Ukrainos atžvilgiu.

„Koks skirtumas tyliai ar garsiai, JIE (Rusijos federalinės saugumo tarnyba FST) vis tiek visur. Be to KGB jaučiasi dirbą efektyviai tik tuomet, jei jiems pavyksta žmones įbauginti“, – kalba jaunas rusas.

D. Androsovas – organizatorius ir moderatorius tarptautinės konferencijos, kuri Maskvoje vyko gegužės 26-29 dienomis. Čia į sovietinės architektūros monstrą – viešbutį „Kosmosas“ – suskrido Vokietijos Bundestago stažuotės IPS (tarptautinė parlamentinė stipendija) alumnai iš Rusijos kaimynių arba jos įtakos zonose esančių šalių.

„Labai gaila, kad ukrainiečiai priėmė politinį sprendimą neatvykti. Esu įsitikinęs, kad būtų teisingiau atvykti į šalį agresorę ir pamatyti, kad net ir joje yra Ukrainos draugų, bendraminčių“, – apgailestauja D. Androsovas. Organizatoriai pabrėžia, kad konferenciją finansavo Vokietijos Bundestagas ir Vokietijos politiniai fondai, Rusijos valdžios institucijos neskyrė lėšų, nebuvo ir prašomi.

Po Rusijos respublikonų liaudies laisvės partijai (RPR-PARNAS) vadovavusio B. Nemcovo nužudymo D. Androsovas nepabūgo, suprato, kad kito kelio nėra – reikia tapti demokratijos šaukliu. Jis su keliais bendraminčiais įkūrė RPR-PARNAS jaunimo sparną, dalyvauja opoziciniuose protestuose.

Maskvos valstybiniame Lomonosovo universitete dėstantis germanistas patyrė, kad jo maištingumas erzina aukštosios mokyklos valdžią. Kartą, kai jis universitete dalino skrajutes, kviečiančias į protestą dėl švietimo ir medicinos įstaigų reformos, buvo iškviestas ant kilimėlio.

„Bando įbauginti, bet nebematau prasmės užsičiaupti. Mūsų šalies bėda – per daug žmonių laiko liežuvį už dantų. Tikrai mano bendraminčių yra daug, tačiau dauguma jų nedrįsta atsiskleisti,“ – sako jis.

Vladimiras: V. Putinas suvaldo ir pristabdo

Buvęs stipendininkas, bendraamžis Vladimiras Bezubtsevas replikuoja: „Dima per daug opozicinis. Jis perlenkia, tai jau nebe kritika, o fanatizmas.“

Iš Angarsko kilęs, mokslus Irkutske ir Vokietijoje baigęs teisės doktorantas šiuo metu ruošiasi apsiginti daktaro laipsnį Maskvos valstybinėje aukštojoje ekonomikos mokykloje, kuri šiaip jau garsėja valdžiai kritiška profesūra.

Šiame universitete jis taip pat dėsto tarptautinę teisę. Šįkart sostinėje susirinkusių Rusijos alumnų rate Vladimiras yra šiokia tokia balta varna. Bičiuliai jį patraukia per dantį už ištikimybę kitam Vladimirui – Putinui.

„Taip, aš remiu V. Putino vykdomą užsienio politiką. Visi šaukia apie propagandą, bet Vakaruose irgi vykdoma propaganda, daug kas pateikiama tik juoda balta, – sako jis ir priduria, kad paskutiniais metais pats nėjo balsuoti, nes nematė prasmės. – Matau trūkumų mūsų šalies vidaus politikoje, tačiau dėl to kalta ne tik dabartinė valdžia, bet ir šalies problemų nenorėję spręsti liberalai.

Štai ir matome, kad nėra stiprios opozicijos, ji susiskaldžiusi, silpna, neturinti vizijos. Rusijai reikia opozicijos, bet kitokios. Kol to nebus, nebus ir alternatyvos V. Putinui. Beje, Vakaruose kalbama apie V. Putino agresiją, bet iš tiesų, jei būtų žmonių valia, Ukrainoje situacija būtų kur kas kitokia. Šiuo atveju V. Putinas suvaldo ir pristabdo.“

V. Bezubtsevo nuomonės nepakeitė ir gyvenimas Vakaruose, stažuotė Bundestage.

Julia: nematau tikros ir konstruktyvios opozicijos

Kiek kitaip nutiko su Julia Širšova. Iš Vakarų Sibire esančios Tiumenės į Berlyną penkiems mėnesiams stažuotės atvykusiai rusei atsivėrė akys. Ne tik dėl vakarietiškų vertybių, bet ir dėl Rusijos.

„Suvažiavo rusai iš įvairių šalies kampelių. Supratau, kad yra kita Rusija, ne tik Tiumenė, kurioje žmonės tikrai gerai gyvena, nes minta iš naftos ir dujų.

Supratau, kad yra ir kita nuomonė apie vykstančius politinius procesus. Kol gyvenau Tiumenėje nesukau sau galvos. Yra toks anekdotas: Vyras paskambina į Maskvos radiją, prisistato esąs iš Tiumenės. Jo klausia, kaip gi sekasi ten už Uralo? Vyras pasipiktinęs atsako: tai jūs ten už Uralo, o mes čia – Tiumenėje. Taigi daug kas priklauso nuo to, kaip ir iš kur pažiūrėsi,“ – pasakoja 32-ejų sibirietė.

Ekonomikos mokslus Tiumenėje baigusi J. Širšova taip pat studijavo socialinius mokslus Vokietijoje, Liuneburge. Moteris dirbo Tiumenės regiono valdžios aparate, bet po kurio laiko padarė pertrauką – daug keliavo, gyveno tai Maskvoje, tai vėl sugrįždavo į gimtus kraštus.

Dabar ji ieško darbo ir vėlgi svarsto apie grįžimą į valstybės tarnybą.

„Manau, kad dirbdama vykdomojoje valdžioje galiu daugiau nuveikti. Politiškai nesu aktyvi, nepriklausau jokiai partijai, nes noriu išlikti nepriklausoma. Tačiau pilietinę pareigą atlieku – einu balsuoti. Pastaruosiuose rinkimuose balsavau už valdančiuosius, nes Rusijoje nematau tikros ir konstruktyvios opozicijos,“ – sako ji.

Aleksandras: ko gero, kiek perdegiau

Iš Saratovo prieš kelis metus į Maskvą persikėlęs gyventi 30-metis Aleksandras Kabisovas giliai atsidūsta eidamas tiltu, ant kurio buvo nušautas B. Nemcovas. „Labai sunku eiti pro čia“, – sako vyras, kuriam veria širdį ir dėl politinės situacijos Rusijoje.

„Aš nebesu toks kaip Dima. Esu vyresnis, rūpinuosi šeima ir darbu, na ir ko gero kiek perdegiau. Priklausau opozicinei Rusijos jungtinei demokratinei partijai „Jabloko“, tačiau nebesu aktyvus“, – germanistikos studijas baigęs ir vertėju dirbantis A. Kabisovas nebėra didelis optimistas, kad Rusija gali greitai pasikeisti.

Jis sako, kad yra pavargęs ir dėl įtampos visuomenėje. Kai tapo politiškai aktyvesnis, atsisijojo aplinka – bendravo su bendraminčiais, o ne V. Putino rėmėjais.

Tačiau jis pastebi, kad prasidėjus Ukrainos krizei Rusijoje šis tas pasikeitė. Ėmė plisti nuomonė net ir tarp valdančiąją partiją kritikuojančiųjų, kad V. Putino užsienio politika yra teisinga.

„Kai paskambinu mamai į Saratovą vis turiu paaiškinti, kaip yra iš tiesų, o ne ką rodo per televizorių. Konfliktas su Ukraina skaldo ir rusų visuomenę, netgi šeimos byra. Interneto forumuose plinta temos „kaip neišsiskirti dėl Ukrainos“, – pasakoja A. Kabisovas.

Denisas: dėl Krymo atšalo santykiai su draugais

Sankt Peterburge gyvenantis 29-erių Denisas Polo nepriklauso partijai „Jabloko“, bet yra jos idėjinis rėmėjas, galintis dalyvauti savivaldos rinkimuose. Jis pastebi, kad šalyje tvyro nusivylimas ir apatija, opozicinėms partijoms sukuriama biurokratinių trukdžių ir dažnai kandidatams tiesiog nepavyksta dalyvauti rinkimuose.

Tai matantys rinkėjai dažnai neturi vilties, kad rinkimuose jų pažiūras atitinkančios partijos gali ko nors pasiekti, tad tiesiog nebalsuoja.

Pats D. Polo išlieka optimistas, kad Rusija kažkada pasikeis. Jis nori būti šio proceso dalimi, todėl, nors ir galėjo likti Vakaruose, po 8 metus trukusio gyvenimo įvairiose vokiškai kalbančiose Europos šalyse nusprendė grįžti.

„Gimtinė šaukia, – šypsosi vokiečių kalbos mokytoju dirbantis vyras. – Nors Rusijoje labai daug problemų, supratau, kad man artimesnis rusiškas mentalitetas, Sankt Peterburge daug įdomesnis, dinamiškesnis gyvenimas.“

Vakarietiška patirtis, Konstanco universitete baigtos politikos studijos D. Polo gyvenimo Rusijoje nepalengvina. Jis mano, kad ir stažuotė Bundestage jam netgi pakišo koją ieškant darbo.

Tačiau mokytojavimas, nors ir gana prastai apmokamas, jam teikia didžiulį malonumą. D. Polo šiemet netgi gavo geriausio jaunojo Rusijos pedagogo titulą.

Draugiškas, lengvai bendraujantis mokytojas nebijo pasakyti ir ką galvoja apie Rusijos veiksmus Ukrainoje: „Kryme turiu daug draugų rusų. Tiksliau – turėjau. Mūsų santykiai atšalo, kai įvyko Krymo aneksija. Jie tikrai remia šį Rusijos ėjimą. Šiuo klausimu mes niekaip negalime sutarti.“

Tačiau tokios pažiūros jam leidžia puikiai sutarti su šalių, kurias Kremlius vadina priešiškomis, atstovais. „Tai, kad gyvenu viešbutyje viename kambaryje su gruzinu, mane nudžiugino. Tai tarsi ženklas, kad ateity draugiškas bendravimas nebus išimtis“, – sako jis.

Tuo tarpu gruzinas T. Darjania, kuris turi draugų Rusijoje, pabrėžia, kad bendravimas su atskirais žmonėmis jam netampa problema vien todėl, kad Rusija ir Gruzija po karo nepalaiko net diplomatinių santykių, tvyro įtampa.

Tačiau dėl Maskvoje vis nutinkančių keistenybių ir bendros politinės situacijos gruzino pasakyta frazė tapo kone renginio moto: „Šiai šaliai reikia reformų.“