Netikėtai išaušus tragiškai dienai, ką krautumėtės į lagaminus? Kur vyktumėte?
Koks Donbaso pabėgėlio kelias pasakoja savanorių organizacijos „Stotelė Charkovas” („Stancija Charkov” - rus.) savanorė Nadiežda Rendina.
Pabėgėlių sulaukia daugiausiai
Charkovas – rusakalbis miestas, esantis arčiausiai Luhansko bei Donecko rajonų – populiariausia Donbaso pabėgėlių stotis. Savivaldybės duomenimis, jis sulaukė apie 80 proc. pabėgėlių.
Išlipus iš traukinio erdvioje neoklasicistinėje Charkovo stotyje, ant kolonų matyti pabėgėliams skirta informacija ir rodyklės, nukreipiančios į vieną iš salių. Ten jų laukia ekstremalių situacijų ministerijos, socialinės rūpybos skyriaus, socialinių teisių apsaugos atstovai, budintys psichologai ir būrys savanorių.
Žmogų, ieškantį naujo gyvenimo ar trumpo prieglobsčio, pirmiausia pasitinka savanoriai. Jie padeda nešti sunkius krepšius bei informuoja apie teikiamas paslaugas.
Prireikia psichologo pagalbos
Geležinkelio stotis pabėgėliui - tik tranzitinė stotelė. Čia jiems išdalijamos knygutės su darbo pasiūlymais visoje Ukrainoje, darbdavių kontaktais, apsistojimo galimybėmis viename ar kitame mieste. Stotyje jie apgyvendinami parai ar dviems, priklausomai nuo individualios situacijos.
Nors pats jų pikas buvo rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kuomet kasdien Charkovo stotis sulaukdavo 600-700 pabėgėlių, pasak N. Rendinos, artėjant žiemai jų srautai vėl gali išaugti.
„Donecko savivaldybės duomenimis be stiklų liko daugiau kaip 36 tūkst. langų. Antiteroristinės operacijos zonoje esantys miestai kenčia nuo sugriautų elektros tinklų, šiluminių trasų ar dujotekių”, - apie liūdną realybę pasakoja savanorė.
Stotyje budi ir psichologai, kurių pagalbos, anot N. Rendinos, prireikia gana dažnai.
„Atvažiuoja žmonės, kurie galbūt dar vakar neteko namų, žuvo jų artimieji ir jiems teko bėgti. Tarkime, visai neseniai lankėsi šeima, kuri važiuodama automobiliu papuolė į apšaudymą. Jie papasakojo, kaip į prieš juos važiuojančią mašiną pataikė artilerijos sviedinys. Daugelis žmonių pamatė tokių vaizdų, kokiems jie nebuvo pasiruošę, todėl natūralu, jog jie nepakelia tokio streso, tiesiog susmunka ir verkia ant stalo čia“, – pasakoja N. Rendina.
„Buvo ir pasimetusių vaikų, kurių tėvų teko ieškoti. Tarkim, buvo berniukas, kuris iš vasaros stovyklos grįžo namo ir nerado nei namų, nei tėvų. Mums teko jį priglausti, kol suradome jo tėvus. Galima sakyti, jog tai laimingai pasibaigusi istorija“, - prisimena savanorė.
Paliko gimtuosius namus
Savanoriai per stoties laiptus neša senolio krepšius. Lazdele besiramstantis 81-erių Jurijus Makevič ką tik išlipo iš traukinio Luhanskas-Charkovas. Senolis buvo priverstas palikti gimtuosius namus, kai į juos pataikė trys artilerijos sviediniai.
„Atvažiavau čia iš Luhansko. Dabar esu čia, stotyje, ir daugiau nieko nežinau. Sakė, čia kažkur priims pernakvoti, o toliau tikiuosi pagalbos. Artimųjų jokių neturiu, buvau pats jauniausias sūnus – visus artimuosius palaidojau“, - skausmingai prisimena Jurijus.
Apie Charkove esančią savanorių pagalbą vyras sužinojo iš pensiją nešiojančios moters. J. Makevič teigia tiesiog susikrovęs daiktus ir sėdęs į traukinį: „Kur man daugiau dėtis? Po atviru dangumi nemiegosiu gi“.
Išvyko į Rusiją, bet prieglobsčio nesulaukė
Tarp pabėgėlių - ir su dvylikamete dukrele iš Luhansko rajono atvykusi Lena. Moteris pirmiausia buvo išvykusi pas giminaičius Rusijoje.
„Pasakysiu atvirai – priėmė mus ten ne ypač svetingai. Faktas, jog Rusija – atlapaširdė šalis ir visiems padeda, prasilenkia su realybe. Liaudis ten leidžia suprasti, kad čia mes nelaukiami: „Ko jūs čia važiuojate? Mums čia nereikalingi dar vieni imigrantai“. Tai tik reklama. Natūralu, kad žmonės nenori padėti, nes ir patys skurdžiai ten gyvena“, - tikina Lena.
Moteris sprendimą palikti namus priėmė dėl pavojingos situacijos rajone. Vėliau vieniša mama iš Rusijos atvyko į Kijevą. Kuomet buvo paskelbta ugnies nutraukimo sutartis, ji su dukrele grįžo atgal į Luhansko rajone esančius namus.
„Patikėjome šia sutartimi ir grįžome namo rugsėjo mėnesį. Namuose pabuvome dvi savaites. Tuomet vėl pradėjo aktyviai šaudyti“, - pasakoja Charkove traukinio į Kijevą laukianti Lena.
Moteris teigia kitaip pažvelgusi į Ukrainos tautą: „Negalvojau, jog yra tiek nuostabių žmonių. Jie mums padeda įvairias daiktais – nuo bandelių iki sauskelnių. Net geležinkeliečiai atneša obuolių iš savo sodų ir t.t.“.
„Baisiausia, kad separatistų grupės pradeda kovoti tarpusavyje dėl valdžios. Luhanske pradėjo dominuoti kažkoks kazokų klanas. Prieš juos kovoja kita separatistų grupuotė. Kuomet jų atstovai atėjo kreiptis į žmones, kazokai juos su automatais greit nuvijo nuo scenos. Tiek vieni, tiek kiti aktyviai apšaudo Ukrainos kariuomenės pozicijas nepaisant taikos sutarties - į gyvenamuosius kvartalus atitempia didžiules patrankas ir pliekia. O Ukrainos kariuomenės atsakymo sulaukia jau nebe jie, o nekaltų gyventojų namai“, - apie šiurpią Luhansko kasdienybę pasakoja Lena.
„Kai darbo nėra, daug kas nuėjo kariauti, nes tai dar šiokia tokia galimybė užsidirbti. Įsivaizduojate, kokių žmonių yra jų tarpe? Automatus išdalino visiems, kas netingi juos laikyti. Separatistai pajautė ginklo valdžios jėgą ir prasidėjo bardakas“, - teigia vieniša mama.
Lena iš Luhansko išvažiavo nenorėdama traumuoti dukrelės, tačiau viliasi kada nors grįžti į jau saugius namus, kuriuos ilgai kūrė. Luhansko gyventoja pasakoja apie tvyrančią paranoją mieste: „Mano kaimynystėje gyvenantys du draugai berniukai važiavo per miestą dviračiu. Pas vieną palaidinė buvo mėlyna, pas kitą – geltona. Juos suėmė už tai, jog jie provokuoja, nes bendrai spalvos primena Ukrainos vėliavą. Dvi paras pralaikė juos kažkur rūsyje”.
Artūras Morozovas - specialiai DELFI iš Ukrainos
