Nerimas, kad dalis iš 85 tūkst. žmonių, dirbančių Paryžiaus oro uostuose, gali simpatizuoti teroristams ar patys būti teroristai, tvyro mažiausiai dešimt metų.
Praėjusių metų gruodį, po teroristinių išpuolių Paryžiuje, maždaug iš 70 oro uosto darbuotojų, turinčių teisę prieiti prie stovinčių lėktuvų, buvo atimti „raudoni ženkliukai“, nes policijai kilo dėl jų įtarimų. Dar ankstesniais metais policija bagažo tvarkymo skyriuje yra suardžiusi kelis nusikalstamus tinklus, turėjusius sąsajų su radikaliais islamistais, rašo „The Daily Beast“.
Po to, kai Viduržemio jūroje dingo iš Šarlio de Golio oro uosto 1-ojo terminalo pakilęs „EgyptAir“ lėktuvas, skridęs į Kairą, būgštavimai dėl tokių oro uosto darbuotojų dar labiau sustiprėjo. Tačiau išsklaidyti tokius būgštavimus trukdo baimė dėl rasinės, etninės ir religinės diskriminacijos bei Prancūzijos darbo įstatymų niuansai.
Kaip teigė vienas oro uosto apsaugos darbuotojas, „dabartinė sistema yra nukreipta prieš policiją ir teisėsaugą“.
Kol vyksta agoniškai lėtas „EgyptAir“ lėktuvo katastrofos tyrimas ir kol kas nėra rasta nei „juodųjų dėžių“, nei didesnių orlaivio nuolaužų, teorijos, kad lėktuvą galėjo pražudyti teroristai, lieka labai spekuliatyvios.
Kaip „The Daily Beast“ pranešė Clive`as Irvingas, šiuo metu žinoma tik tiek, kad „automatiškai iš lėktuvo atsiųsti duomenys rodo, jog „pilotų kabinos priekyje buvo užfiksuotas kažkoks sprogimas su dūmais ir ugnimi... tačiau to nepakanka, norint išsiaiškinti katastrofos priežastį“.
Tokį dalyką tikrai galėjo sukelti mažas sprogmuo „Airbus 320“ elektros instaliacijose, bet aviacijos ekspertai mano, kad tai galėjo įvykti ir dėl nušiurusių laidų.
Kol kas niekas nenori skelbti jokių išvadų ir nė vienas pareigūnas Prancūzijoje ar kitose šalyse nenori besti pirštu į kokį nors oro uosto darbuotoją, dirbantį prie lėktuvo, kol tyrimas nepateiks patikimų įrodymų. Nepaisant to, duomenys apie saujeles radikalų, dirbančių prie lėktuvų, kelia nerimą – toks siužetas labiau tinka draminiams filmams apie policiją ar romanams apie šnipus.
Tiesą sakant, vieną pirmųjų baimių sukėlė velionis pusiau pornografinių trilerių rašytojas Philippe`as de Villiersas, kai 2006 metais pasirodė jo knyga „Les Mosquees de Roissy“ („Ruasi mečetės“).
Gindamas savo tyrimą, tais pačiais metais žurnale „Le Figaro Magazine“ jis paskelbė straipsnį, kuriame citavo išsamius policijos ir Prancūzijos vidaus žvalgybos tarnybos pranešimus.
Ph. de Villiersas aprašė radikalių islamistų grupuočių gimimą tarp darbuotojų, tvarkančių bagažą Šarlio de Golio oro uoste. Beveik visi islamistai buvo kilę iš tų pačių mažų miestelių Šiaurės Afrikoje ir nusikalstamą veiklą derino su fundamentalistiniais mokymais – toks mišinys yra paplitęs tarp teroristinių įmonių. Maždaug 20 gaujos narių buvo suimti dėl mobiliųjų telefonų vagysčių iš lagaminų, nurodė Ph. de Villiersas.
Žinoma, tai vyko per daugelį metų. Prancūzijos teisėsauga mėgino sekti tokias veiklas ir islamistai nerengdavo jokių teroristinių išpuolių, susijusių su šiuo oro uostu. Tačiau praėjusių metų žudynės, pirmiausia prasidėjusios nuo atakų „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir košerinio maisto parduotuvėje, o tada lapkričio mėnesį virtusios skerdynėmis kavinėse, koncertų salėje ir viename stadione, parodė, kad policija pametė daugelio žinomų ir įtariamų Prancūzijos bei Belgijos teroristų pėdsakus.
Praėjus lygiai vienam mėnesiui nuo lapkričio 13 dienos atakų, „Aeroports de Paris“ (ADP) vadovas Augustinas de Romanet per vieną interviu televizijai sakė, kad iš įvairių darbuotojų Paryžiaus oro uostuose buvo atimta „beveik 70 ženkliukų“.
Pasak A. de Romanet, per mėnesį buvo patikrinta 4 tūkst. darbuotojų spintelių, ir nors nė vienas tiesiogiai ADP samdomas žmogus neturėjo fische S – bylos dėl terorizmo stebimų asmenų sąraše, tokių asmenų galėjo būti tarp subrangovų darbuotojų: tai paaiškina, kodėl buvo atšaukti leidimai dirbti prie lėktuvų.
Prieš suteikiant raudoną ženkliuką, darbuotojo aplinka turi būti patikrinta bent vieną kartą. Toks ženkliukas galioja trejus metus. Tačiau žmogus pasukti radikalumo keliu gali ir per kelis mėnesius ar savaites.
Metų metais komunistinė profsąjunga CGT ir Prancūzijos įstatymai trukdė atleisti darbuotojus, įtariamus simpatijomis radikaliems islamistams. Kad palaikytų savo narius musulmonus, profsąjunga netgi siekė, kad įmonių valgyklose būtų ruošiama halal mėsa – tai sukėlė dešinio sparno politikų pasipiktinimą.
Tačiau praėjusiais metais netgi CGT vadovybė išreiškė būgštavimus dėl kai kurių savo narių, dirbančių „Air France“. Po lapkričio mėnesio išpuolių CGT ir „Air France“ generalinis sekretorius Philippe Martinezas Prancūzijos radijui „France Info“ nurodė, kad iš 2 tūkst. narių 500 asmenų buvo identifikuoti kaip „fundamentalistai“ ir išmesti iš profsąjungos.
Prancūzijos įstatymai griežtai draudžia diskriminaciją religiniu, etniniu ar rasiniu pagrindu – kaip ir Jungtinėse Valstijose. Tačiau Prancūzija yra nuėjusi dar toliau ir draudžia saugoti religinius, etninius ar rasinius duomenis, todėl visi sprendimai dėl įtartinų darbuotojų yra grindžiami tik jų elgesiu. Tačiau nuspręsti, kurie veiksmai yra susiję su radikalia religine veikla, būna sudėtinga.
ADP saugumo direktorius Alainas Zabulonas „France Info“ sakė, kad jei darbuotojas vyras dėl savo religinių įsitikinimų atsisako pasakyti moteriai bonjour (liet. labas rytas), tai nelaikoma baustinu nusižengimu. Tačiau jei jis nesutinka paklusti aukštesnio rango asmeniui, tai jau yra prasižengimas.
Paryžiaus oro uostuose jau „kelis metus“ tarp darbuotojų kaista religinės aistros, sakė A. Zabulonas. „Tačiau religinius įsitikinimus turime atskirti nuo radikalumo. Religinės praktikos – Korano skaitymas per pertraukas, apsisprendimas nevalgyti tam tikro maisto – nekelia problemos. Problemų kelia bandymai atversti į kitą religiją ir agresyvus elgesys“, - teigė jis.
„Pavyzdžiui, kitų to paties tikėjimo darbuotojų spaudimas gerbti religinius priesakus ar ginti teroristines atakas, - sakė A. Zabulonas. – Toks požiūris reikalauja vadovybės reakcijos. Tokiu atveju darbuotojas gali būti pašalintas iš kritiškai svarbios oro uosto zonos, kur stovi lėktuvai, ir prarasti savo raudoną ženkliuką“.
Tokiomis aplinkybėmis prarasti ženkliuką dažniausiai reiškia prarasti ir darbą. Tačiau norisi klausti, ką daryti tuomet, kai darbuotojas viešai nedemonstruoja jokių religinio užsidegimo ženklų, kaip Paryžiaus ir Briuselio atakų įtariamieji kelis mėnesius iki išpuolių?
Teisėsauga sako, kad tyrimai vyksta toliau.
