Vilnietė žurnalistė G. Steikūnaitė į Palestiną išvyko pabaigusi žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijas studijas Londone, vedama profesinio smalsumo. Giedrė norėjo daugiau sužinoti apie regioną, kurio problemos nėra itin dažnai aprašomos Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, nors konfliktas tarp Palestinos ir Izraelio tęsiasi nuo pat 1948 metų iki dabar.
„Tuo metu Lietuvoje buvo labai nedaug informacijos apie Palestiną. Norėjau apie ją rašyti, o kad rašyčiau, turėjau pati pamatyti ir patirti, kas ten vyksta. Pirmąkart nuvykau 2013 metais, kai supratau, kad viskas, ką maniausi žinanti, buvo melas“, – sakė ji.
Nepaisant Palestinoje jaučiamos nežinomybės ir įtampos atmosferos, pasak Giedrės, palestiniečiai – bene svetingiausi jos sutikti žmonės.
„Tik atvykusi iškart pajutau, kokia tai ypatinga vieta. Jos gamta įstabiai graži, o žmonės – tikri, autentiški, spinduliuojantys žmogiškumu... Labiausiai nustebino Palestinos žmonių nuoširdumas, nepaisant patiriamų negandų – o galbūt kaip tik dėl jų. Nesitikėjau, kad šitiek tragedijų išgyvenę ir kasdien okupanto ujami ir žeminami žmonės bus tokie šilti, trykštantys gyvybe, pilni sveiko humoro ir drąsos, tokie svetingi. Tačiau vėliau supratau, kad kitaip ir būti negali – priespaudos akivaizdoje turi išlaikyti savo žmogiškąjį orumą, nes kai viskas iš tavęs atimama, lieka tik jis“, – pasakoja pašnekovė.
Du gyvenimai, dvi „kastos“
Gimusiems jau po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, galbūt sunku pagalvoti, jog karinės okupacijos metu galima kalbėti apie „kasdienį gyvenimą“.
Pasak Giedrės, Palestinoje verda du gyvenimai: „Paraleliai vyksta du gyvenimai – vienas tas, normalusis su visais įprastais savo džiaugsmais ir godomis, ir kitas – nenormalusis, t. y. tas, kurį Palestinos žmonėms jėga primeta Izraelis. Todėl kartais vietoj pietų gaminimo moteris valandų valandas laukia prie kalėjimo durų, kol okupantas leis jai per grotas pasimatyti su sūnumi, įkalintu už politines pažiūras. Gyvenant okupacijos sąlygomis, tampa labai sunku planuoti savo gyvenimą, nes jis bet kada, okupantui panorėjus, gali sugriūti. Tai labai vargina emociškai ir psichologiškai, jau nekalbant apie kasdienius rūpesčius“, – pasakoja Giedrė.
Jai teko susidurti su žurnalistais Palestinoje. Jos teigimu, jie dirba itin pavojingomis sąlygomis – kas dieną rizikuoja būti sužeisti.
„Teko bendrauti ir su žurnalistais bei fotografais palestiniečiais, kurie nuo Izraelio smurto kenčia net ir dirbdami savo darbą, vilkėdami ryškias liemenes su užrašu PRESS – į juos Izraelio kariuomenė šaudo ašarinėmis dujomis arba apipurškia pipirinėmis, mėto link jų garsines granatas. Esu tikra, kad esame gatvėje prasilenkę ir su Izraelio šią vasarą kulka į galvą nužudyta Palestinos TV žurnaliste Shireen Abu Akleh, kurią žmonės labai gerbė už drąsą ir nuoširdumą“, – teigė žurnalistė.
Viena iš labiausiai apsunkinančių aplinkybių – griežta judėjimo kontrolė – apimanti judėjimą per patikros punktus, oro uostus, važiavimą iš vieno kaimo į kitą. Izraelis oficialiai valstybės sienų patvirtinęs nėra – tai, kas vadinama siena tarp Palestinos ir Izraelio, yra 1949 m. paliaubų rezultatas (dar žinoma kaip „Žalioji linija“).
Betoninę sieną dar 2004 m. Tarptautinis Teisingumo teismas Izraeliui nurodė nugriauti, tačiau siena statoma toliau. Tai sukelia aibę problemų palestiniečiams.
Dėl sunaikintų prekybinių ryšių bei pramonės, daugeliui palestiniečių neliko kitos išeities, kaip parduoti savo darbo jėgą izraeliečiams. Tam kasryt reikia kirsti sieną, o tai reiškia ilgus, žeminančius orumą patikrinimus kiekvieną darbo dieną.
„Esu vieną naktį praleidusi Ejalio kariniame punkte su į darbą „kitoje sienos pusėje“ besiruošiančiais Palestinos darbininkais. Į eilę tarp metalinių tvorų jie pradeda stoti pusę trijų nakties, kad po visų patikrų spėtų būti darbe 7 ar 8 val. ryto. Visas tas procesas yra dehumanizuojantis: kelias valandas vidury nakties laukti metaliniame narve, tada aiškinti nuobodžiaujantiems klerkams, kur ir ką dirbi, kas tu toks esi. Kai kuriuos „atsitiktinai“ išveja „apžiūrai“ ir išrengia nuogai. Nuotaika labai niūri: nors palestiniečiai paprastai yra linkę juokauti ir socializuotis, ten niekas nesišypso. Grįžta namo po darbų vakarop išvargę, vos spėja pasimatyti su žmonomis ir vaikais, ir vėl išsiruošia į kelią, kad ir kitąnakt lauktų savo eilės į teisę išlaikyti šeimą“, – teigė pašnekovė.
Tačiau judėjimo kontrolė čia nesibaigia. Po visą teritoriją rasime patikros punktus – vieni jų nuolatiniai, kiti – laikini.
„Pagal okupanto diskriminacinę sistemą, automobiliams su palestinietiškais numeriais (baltai žaliais) neleidžiama važiuoti tam tikrais keliais, kurie skirti tik nelegaliems Izraelio kolonistams (jų automobiliai registruoti geltonais numeriais)“, – aiškina žurnalistė.
Panaši sistema egzistavo apartheido metu, segregacinėje tvarkoje. 2021 m. žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ pirmą kartą Izraelį įvertino kaip apartheido valstybę, taip prilygindamos Izraelio politiką palestiniečių atžvilgiu segregacijai Pietų Afrikoje.
„Nelsonas Mandela yra pasakęs: „Mūsų laisvė yra nepilna be palestiniečių laisvės.“ Jo anūkas Izraelį yra pavadinęs „pačia blogiausia apartheido forma“. Nesuprantu, kodėl „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ taip ilgai užtruko, kad pripažintų akivaizdžią tiesą“, – komentuoja pašnekovė.
Panašumai skirtumuose
Nors Izraelio-Palestinos situacija dažnai pateikiama kaip religinis konfliktas, Giedrės teigimu, toks situacijos aiškinimas yra melagingas.
„Senoliai Jeruzalėje man yra pasakoję prisiminimus iš vaikystės, prieš Palestinoje įsikuriant Izraeliui: kalbėjo, kad anuomet niekam nebuvę svarbu, kokios tu religijos, ir vienas kitą atpažindavę nebent tik iš kryželio ant kaklo. Pasakojo, kad ramadano metu jų kaimynai žydai ir krikščionys viešai nevalgydavo iš pagarbos pasninkaujantiems, o šeštadieniais per šabą musulmonai prisilaikydavę ramybės, kad jos nedrumstų kaimynams žydams. Tad teiginiai, esą Palestina – tai „amžius trunkantis religinis konfliktas“, yra tiesiog melas“, – pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto, nepaisant geografinio atstumo ir skirtingo politinio konteksto, pasak žurnalistės, tarp palestiniečių ir lietuvių tautos yra panašumų. Tarp jų – ilga pasipriešinimo okupacijai istorija.
„Palestiniečiai yra maža tauta, kaip ir mes, gyvenanti nedidelėje teritorijoje, kaip ir mes, apsupti galingų kaimynų, kaip ir mes, ir vis tampantys didžiųjų pasaulio jėgų žaidimo sraigteliais. Vis tikėjosi pagalbos iš laisvę ir demokratiją savo vertybėmis deklaruojančių galybių, o gavo tik dūrį į nugarą – kaip ir mes. Kelis šimtus metų Palestina priklausė Osmanų imperijai, kaip kad mes – carinės Rusijos imperijai. Ir visą tą laiką Palestina bandė išsivaduoti iš priespaudos, kaip ir mes – atminkime mūsų sukilimus prieš baudžiavą 1831 ir 1863 m., mūsų lietuvių kalbos saugotojus, knygnešius, partizanus, disidentus. Tokių savo istorijoje ir Palestina turi daug“, – kalbėjo Giedrė.
Vietiniams gyventojams neretai tenka susidurti ir su atskaitingumo trūkumu, Izraelio kariai retai baudžiami, tad be įstatymais reglamentuotos diskriminacijos, neretai tenka jausti skirtumą tarp deklaruojamos oficialios tvarkos ir implicitinės tikrosios.
„Kartą, man lankantis viename kaime, nuo kalvos staiga pasirodė būrys skarmalais veidus apsirišusių jaunuolių iš gretimai įsikūrusios nelegalios Izraelio kolonijos, kažkodėl vadinamos „nausėdija“ (priminsiu, kad Ketvirtoji Ženevos konvencija draudžia gyventojų perkėlimą į okupuojamą teritoriją, ko Izraelis visiškai nepaiso). Jie pradėjo siautėti: padeginėti sausą žolę aplink mano pažįstamų palestiniečių sodybą ir mėtyti į mus akmenis. Buvome būrelis moterų ir vaikų, bandėm slėptis po betoniniais dar nebaigto statyti namo laiptais. Tada buvo labai baisu, nes kolonistai jaučiasi nebaudžiami – iš tiesų ir yra nebaudžiami – ir todėl laisvai smurtauja, o dažnai juos dar ir „saugo“ Izraelio kariuomenė, kuri pagal tarptautinę teisę turėtų ginti okupuojamus gyventojus“, – pasakoja žurnalistė.
Šviesesnės ateities belaukiant
Izraelyje ką tik įvyko penkti parlamento rinkimai per paskutinius trejus metus. Galbūt tokį politinį nestabilumą lemia gyventojų nepasitenkinimas valdžia? Giedrės teigimu, politinė situacija palestiniečių atžvilgiu – esą politikai tik bando atliepti gyventojų lūkesčius.
„Kai Izraelis 2014 metais bombardavo Gazą ir nužudė kelis tūkstančius žmonių, tarp jų apie 500 vaikų, grupė izraeliečių buvo nufilmuoti ant kalvos priešais Gazą pasistatę stalus, kad su alum ir džiugiais šūksniais stebėtų ir „švęstų“ tas žudynes. Tokiam elektoratui ir taiko Izraelio politikai, ir patys tokį nuolat kursto. Kol Izraelis nebus priverstas susidurti su tikra atsakomybe ir atskaitomybe už savo vykdomus nusikaltimus, tol jis ir nesikeis“, – teigė Giedrė.
