„Hebrone kai kurie palestiniečiai yra priversti iš namų išeiti per stogą dėl mūsų nustatytų taisyklių. Mieste gyvena šimtai tūkstančių žmonių, kurie kiekvieną naktį yra terorizuojami Izraelio patrulių, įsiveržiančių į namus. Ir tai darome mes“, - Hebrone viešintiems Baltijos šalių žurnalistams sakė Izraelio kariuomenėje trejus metus tarnavęs Yehuda Shaulis.
Izraelio tikinčių žydų šeimoje užaugęs Y. Shaulis šiuo metu dirba nevyriausybinėje kariuomenės veteranų organizacijoje „Breaking the Silence“, atskleidžiančioje tamsiąsias Vakarų kranto okupacijos puses. Jo teigimu, Hebronas yra klasikinis pavyzdys, liudijantis segregaciją tarp žydų ir palestiniečių: dalis gatvių palestiniečiams yra neįžengiamos, nes yra pernelyg arti žydų naujakurių tvirtovės. Dėl šios priežasties palestiniečiai priversti apeiti kvartalus, iš namų išeiti į šalutinę gatvę, o jeigu tokios nėra – lipti per stogą.
„Kai aš tarnavau prie Libano sienos mano misija buvo paprasta – ginti Izraelio sieną. Kai tarnavau Hebrone, misija buvo kita – ginti ir saugoti naujakurius nuo vietinių gyventojų“, - teigia Y. Shaulis, pridurdamas, kad dėl 800 žydų naujakurių ir judėjams bei musulmonams svarbaus Patriarchų kapo, šimtai tūkstančių palestiniečių negali gyventi ramaus ir įprasto gyvenimo.
Po šių žodžių, kurie veikiausiai buvo išgirsti žydų naujakurių name, ant Y. Shaulio ir žurnalistų pasipila kiaušinių kruša, veikiausiai liudijanti, kad naujakuriai nesutinka su tokiu padėties apibūdinimu.
Vakarų krantas – tarsi į skiautes suplėšytas audinys
Vakarų krantas Izraelio buvo okupuotas 1967 m. per vadinamąjį Šešių dienų karą, kai po ilgai trukusios įtampos Izraelis smogė prevencinius smūgius Egiptui, Sirijai ir Jordanijai. Tuomet Izraelis okupavo Egiptui priklausiusį Sinajaus pusiasalį bei Gazos ruožą, Sirijos Golano aukštumas bei Jordanijos valdytą Rytų Jeruzalę ir Vakarų krantą.
Tarptautinė bendruomenė, remdamasi Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos bei Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimais,Vakarų krantą laiko Izraelio okupuota palestiniečių teritorija, mat prieš įkuriant Izraelio valstybę šiame regione buvo planuotos dvi valstybės – Izraelis ir Palestina.
Okupuotos teritorijos statusas reiškia, kad Izraelis negali apgyvendinti Vakarų kranto arba Rytų Jeruzalės savo piliečiais, tačiau vadinamosiose žydų nausėdijose Vakarų krante šiuo metu gyvena daugiau nei 300 tūkst. žydų naujakurių, o Rytų Jeruzalėje – daugiau nei 190 tūkst.
Remiantis 1993 m. Oslo susitarimais Vakarų krantas taip pat yra suskirstytas į tris zonas – A, B ir C. Zoną A, į kurią įeina didieji Vakarų kranto miestai, kontroliuoja Palestinos autonominė valdžia, zonoje B atsakomybę dalijasi Palestinos autonominė valdžia bei Izraelio karinių pajėgų atstovybė, tuo tarpu C zona, kuri sudaro apie 60 proc. visos Vakarų kranto teritorijos, yra kontroliuojama tik Izraelio armijos.
Tai reiškia, kad Izraelio kariuomenė šiame regione kontroliuoja kelius, elektros linijas, požeminius resursus, tarp jų ir vandenį, turi teisę kurti karines bazes, buferines zonas, riboti žmonių ir transporto judėjimą.
Kadangi zonos nėra vienalytės, tai visame Vakarų krante galioja sudėtinga draudimų ir leidimų sistema, atskirianti žydus nuo palestiniečių arba palestiniečius nuo kitų palestiniečių.
5,6 tūkst. kv. km teritorijoje - daugiau nei 600 karinių patikrinimo postų
Atvykus į Vakarų krantą, pirmiausia į akis krinta skirtingi automobilių numeriai, liudijantys jų priklausomybę arba Izraelio piliečiams, arba Vakarų kranto gyventojams. Izraelio piliečiai turi judėjimo laisvę visame Izraelyje, Vakarų krante bei Rytų Jeruzalėje, tuo metu Vakarų krante gyvenantys palestiniečiai turi prašyti leidimo atvykti į Izraelio teritoriją ar Rytų Jeruzalę.
Judėjimas yra kontroliuojamas per patikrinimo postus, kurie įkurdinti aplink Vakarų krantą ir skersai Rytų Jeruzalės pastačius betoninę sieną, nors Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino ją esant neteisėta, mat siena kai kuriose vietovėse giliai įsiskverbia į palestiniečių teritorijas.
Patikrinimo postuose tikrinami visi per sieną judantys žmonės. Patekti į Rytų Jeruzalę iš Vakarų kranto gali tik Izraelio piliečiai, kitų valstybių atstovai, nuolatiniai miesto gyventojai ir leidimą gavę palestiniečiai.
15 kilometrų kelionė iš Ramalos į Rytų Jeruzalę gali trukti net keletą valandų, ypač piko metu, mat žmonės po vieną tikrinami panašiai kaip oro uoste: jie privalo parodyti dokumentus, sudėti daiktus į skenerį, praeiti metalo detektorių, praeiviai gali būti apklausiami.
Judėjimas visame Vakarų krante taip pat neapseina be patikrinimų: Izraelio armijos kontroliuojamose teritorijose veikia vadinamieji „skraidantys patikrinimo postai“, galintys stabdyti ir tikrinti automobilius bei žmonių dokumentus.
„Vakarų krante mes turime iš viso 630 karinių patikrino postų, kontroliuojančių žmonių judėjimą arba užkardančių judėjimą, ypač arčiau Jeruzalės“, - teigia Palestinos parlamento narys, buvęs kandidatas į autonominės respublikos prezidentus Mustafa Barghouti.
Žydų naujakuriai skverbiasi į musulmonišką Jeruzalės dalį
„Noriu pasakyti, kad naujakuriai gyventojai, kurie atsikelia į musulmonų rajonus, turi visišką valstybės paramą. „Ir Amim“ kritikuoja Izraelio valdžią, nes ji palaiko naujakurius ir vykdo populiacinę politiką. Kitaip tariant, jie eskaluoja konfliktą ir nepalieka vietos deryboms“, - teigia E. Uzielis.
Kaip žinoma, Jeruzalė yra padalinta į dvi dalis: rytinę ir vakarinę. Vakarinė dalis turėjo tapti Izraelio sostine, rytinė – Palestinos, tačiau po 1967 m. karo Izraelis okupavo Rytų Jeruzalę ir paskelbė visą miestą savo sostine. Tarptautinė bendruomenė Rytų Jeruzalės prijungimo prie Izraelio nepripažįsta, tad dauguma užsienio valstybių ambasadų įsikūrusios Tel Avive, nors teisiškai Izraelis yra paskelbęs, jog šalies sostinė yra Jeruzalė.
„Remdama radikalias dešiniosios krypties nevyriausybines organizacijas Izraelio valdžia siekia įsiskverbti į musulmonų gyvenamas teritorijas ir sukurti tam tikrą karinę atmosferą, nes aplink naujakurių gyvenvietes įsitvirtina ir karinės pajėgos. Tai reiškia, kad Izraelis kontroliuoja tas teritorijas, dėl kurių nesutariama ir dėl kurių turėtų vykti derybos“, - teigia R. Uzielis.
Jo teigimu, susėdus prie derybų stalo Izraelis paprasčiausiai pateiks statistinius duomenis, kad rytinėje miesto dalyje gyvena daug žydų, tačiau palestiniečiai iš Vakarų kranto čia negali atsikraustyti, nes negauna leidimo, o mieste nuo seno gyvenantys musulmonai spaudžiami į anklavus, jiems neišduodami statybų leidimai, žydų kontroliuojama savivaldybė nesteigia darželių bei mokyklų palestiniečiams.
Rytų Jeruzalės palestinietis negali tuoktis su Vakarų kranto gyventoju
R. Uzielis, kuris yra tikintis žydas, taip pat pasakoja, kad nuolatinio Rytų Jeruzalės gyventojo dokumentus turintis palestinietis negali prašyti leidimo savo žmonai gyventi kartu, jeigu ji yra iš Vakarų kranto.
„Palestiniečiai pagal Izraelio vidaus teisę Rytų Jeruzalėje turi nuolatinio gyventojo statusą, nes ši miesto dalis yra aneksuota. Vakarų krantas yra ne aneksuotas, o okupuotas ir jame valdžia priklauso arba Palestinos autonominei vyriausybei, arba Izraelio kariuomenei. Taigi statusai labai skiriasi. Prieš 2001 m. nuoltinis Rytų Jeruzalės gyventojas galėjo prašyti tokio paties statuso savo žmonai ar vyrui, tačiau vėliau buvo išleistas teisės aktas, pagal kurį nuolatinis gyventojas negali prašyti tokio pat statuso sutuoktiniui, jei jis kilęs iš bet kurios priešiškos valstybės, įskaitant ir Vakarų kranto teritoriją“, - teigė pašnekovas.
Jo teigimu, realiai tai reiškia, kad Rytų Jeruzalės gyventojas negali vesti asmens iš Sirijos, Libano arba Vakarų kranto. Tačiau jeigu Rytų Jeruzalės gyventojas įsimyli Ramaloje gyvenantį žmogų, jis privalo kraustytis lauk. Nuolatinio gyventojo statuso tokiu atveju negauna ir šio asmens vaikai.
„Kai buvo pastatyta siena, tapo dar blogiau. Yra porų, kurios susituokė prieš 2001 m., tačiau nespėjo susitvarkyti dokumentų dėl nuolatinio gyventojo statuso. Anksčiau buvo labai lengva judėti tarp Vakarų kranto ir Rytų Jeruzalės, bet pastačius sieną, judėjimas tapo beveik neįmanomas, todėl poroms sunku priimti sprendimą apsigyventi Vakarų krante, o Rytų Jeruzalėje dirbti arba mokytis“, - pasakojo R. Uzielis.
Palestiniečiai ir žydai naudojasi skirtingais keliais
„Šita politika buvo pradėta iškart po Vakarų kranto okupacijos, tačiau iki šiol ji buvo vykdoma lėtai ir gana minimaliai. Prasidėjus taikos procesui, Izraelis pradėjo plėsti nelegalias žydų nausėdijas palestiniečių gyvenamose vietovėse“, - teigė G. Khatibas.
Pasak jo, blogiausia tai, kad į Vakarų krantą besikraustantys žydai pasižymi pačiomis radikaliausiomis pažiūromis, todėl tarp žydų naujakurių ir palestiniečių gyventojų nuolat tvyro įtampa. Be to, žydų naujakuriai, anot G. Khatibo, praktiškai žlugdo bet kokias galimybes kurtis Palestinos valstybei, mat ten, kur naujakuriai, ten ir Izraelio armija.
„Problemos, su kuriomis susiduriame kyla iš to, kad Izraelis, ir ypač ši radikali dešiniosios krypties Izraelio vyriausybė, nė neketina baigti okupacijos, o dabartinės politikos tęstinumas suardys bet kokias sąlygas įkurti dvi valstybes. Mes liksime de facto apartheido situacijoje, nes Izraeliui plečiant nausėdijas kuriasi dvejopa sistema“, - sakė palestiniečių vyriausybės atstovas.
„Izraelio populiacija naudojasi sava kelių sistema, o mes turime savą. Izraelitai gyvena pagal savo teisės sistemą, kuri netaikoma mums, mes gyvename pagal savo, kurios netaikome jiems. Tai tipiškas apartheidas ir tipiškas receptas, kaip tęsti konfliktą be galo ir krašto“, - tęsė jis.
Derybos dėl sūrio gabalo, kuris vis mažėja
„Nausėdijų kūrimas paprasčiausiai reiškia, kad taip naikinama bet kokia galimybė susitarti. Įsivaizduokite du žmones, besiderančius, kaip pasidalinti sūrio gabalą: vienas jų negali pasiekti sūrio, nes prieš jį pastatyti virbai, o kitas derybų metu valgo šį sūrį. Galų gale neliks dėl ko derėtis“, - sakė M. Barghouti.
Ši siena, pasak politiko, kai kuriose vietose palestiniečių gyvenvietes juosia iš kelių pusių, mat ja siekiama apsaugoti žydų naujakurių namus.
„Tokia priespaudos forma negali būti ilgiau palaikoma. Vienintelis žemėlapis, kuris panašus į Vakarų kranto, yra PAR, kur taip pat egzistavo autonominė vietinė valdžia, viename regione net buvo karalius, tačiau tai nieko nereiškė. Kaip ir šiandien Palestinoje: Palestinos valdžia neturi jokios realios valdžios. Neseniai Izraelio armija įžengė į Ramalą, kuri pavaldi tik Palestinos autonominei valdžiai, nužygiavo iki dviejų televizijos kanalų būstinių, konfiskavo visą įrangą, dokumentus, produkciją ir niekas negali paklausti – o kodėl jūs taip padarėte“, - pasakojo M. Barghouti.
Politiko pasakojimu, apartheidas arba diskriminacija regima visuose sektoriuose: pavyzdžiui, palestinietis per metus gali sunaudoti kur kas mažiau kubinių metrų vandens nei Izraelio pilietis. Maža to, Vakarų krante kubinis metras vandens kainuoja 5 šekelius, kai Izraelyje – 2,4 šekelius. Vakarų krante brangiau kainuoja ir elektra.