Būdamas 19 metų, Pak Soolas nusileido laiptais žemyn ir pirmą kartą atsidūrė Seulo metro stotyje. Tačiau pamatęs spagečių raizgalynę primenantį tranzito sistemos žemėlapį, jis sutriko, susinervino ir tiesiog nuleido rankas.
Tai buvo vienas iš daugelio momentų, kurie suglumino šį pabėgėlį iš Šiaurės Korėjos, kai jis atvyko į Pietus. Apsipirkimas parduotuvėje, naudojimasis bankomatu ir net anglų kalbos žargonas jam taip pat kėlė didelių iššūkių.
„Tai, ką pamačiau atvykęs į Pietų Korėją, mane pribloškė, - teigė Pak, kuris į Seulą atvyko 2016 metų pabaigoje. – Šiaurės ir Pietų Korėjos yra visiškai skirtingos. Neturėjau supratimo, kas yra kreditinė kortelė, o ji čia naudojama kiekvieną dieną“.
Pak paslapčiomis buvo išgabentas iš Šiaurės Korėjos per Kiniją ir galiausiai atsidūrė vienoje slėptuvėje Tailande. Ten jis pirmą kartą sužinojo, kad egzistuoja toks dalykas kaip internetas. Jo palydovai jam taip pat parodė Pietų Korėjos muilo operas. Būtent jos suteikė galimybę pirmą kartą pamatyti, kaip gyvena Pietų Korėjos žmonės, ir jis iš karto užkibo.
„Atvykau iš ten, kur galėjau matyti tik siaurą pasaulio ruoželį, ir staiga viskas tapo matoma, - pasakojo jis. – Tai buvo didelis šokas“.
Pak yra vienas iš beveik 100 Šiaurės Korėjos studentų, Seule lankančių Yeomyungo mokyklą – įstaigą, skirtą Pietų Korėjos visuomenės naujokams. Šios mokyklos misija yra mokyti tiek standartinių mokslo dalykų, tiek asimiliacijos subtilybių. Tačiau ji taip pat puoselėja viltį, kad jos studentai atsidurs galimo abiejų kaimynių susivienijimo priešakyje.
Neseniai įvykęs Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno ir Pietų Korėjos prezidento Moon Jae Ino susitikimas šalyje sukėlė euforijos bangą, kai abu lyderiai pareiškė, kad dirbs kartu „amžinos taikos šiame pusiasalyje“ labui. Nors išsisklaidžiusi įtampa tarp mokytojų ir studentų įžiebė naują viltį, dar vos prieš kelis mėnesius tai buvo neįsivaizduojama.
„Po susivienijimo mes norime tapti šiaurės korėjiečių švietimo modeliu, - teigė mokyklos direktorius Lee Hung Hoonas. – Taip pat norime, kad mūsų studentai taptų susivienijimo varomąja jėga, aktyviai dalyvautų šiame judėjime ir skleistų jo žinią“.
Tačiau be gerų ketinimų, ši mokykla taip pat apnuogina plyšį, kuris egzistuoja tarp paprastų Šiaurės ir Pietų Korėjų gyventojų, atskirtų daugiau kaip šešis dešimtmečius.
Neseniai per biologijos pamoką buvo mokoma ne tik pagrindinės medžiagos, bet ir aiškinama, kodėl apskritai yra svarbūs stojamieji egzaminai į universitetą.
Studentai pokštauja ir triukšmauja, kaip ir bet kuri kita jaunimo grupė, tačiau pasitaiko momentų, kurie atskleidžia traumas, nuo kurių jie pabėgo. Kai mokytojas pradėjo aiškinti apie skirtingus gyvūnų tipus, ekrane pasirodė varlės nuotrauka.
„Mes jas valgydavome, nes Šiaurės Korėjoje būdavome tokie alkani, - prasitarė vienas studentas. – Mes valgydavome ne tik užpakalines kojeles. Valgydavome viską. Jos labai skanios“.
Tai nebuvo sentimentalus pareiškimas, veikiau fakto konstatavimas, tačiau jis išdavė vargus, kurie yra visiškai svetimi jų bendramoksliams pietų korėjiečiams.
„Dienos metu jie gali šypsotis ir juoktis, bet naktį juos vis dar persekioja košmarai, - sako mokyklos mokytojas Hwang Heui Gun. – Tačiau jie negali apie tai kalbėti. Jiems tai pernelyg skausminga“.
Mokykla yra nukabinėta plakatais su eilėraščiais apie susijungimą, taip pat religinėmis citatomis. Ši mokykla yra daugiausia išlaikoma iš krikščioniškų grupių aukų. Jos mokytojai taip pat yra krikščionys, nors pats mokymo turinys nėra orientuotas į religiją.
Klasėje atsispindi ir ekonominė nelygybė tarp abiejų kaimynių. Kai kurie studentai būna priversti mesti mokslus ir eiti dirbti, kad nusiųstų pinigų Šiaurės Korėjoje likusiems šeimos nariams ar uždirbtų jų pabėgimui iš Šiaurės Korėjos.
„Tai, kad esi iš Šiaurės Korėjos, čia sukelia izoliaciją, - sako Lee. – Pietų korėjiečiai dažnai netyčia juos įžeidžia – dėl supratimo apie Šiaurės Korėją stokos ir nepagalvojimo“.
Tačiau Pak įsitikinęs, kad jis dar sulauks abiejų Korėjų susivienijimo. Jis tikisi tapti gydytoju, o kai sienos atsivers, jis planuoja grįžti į savo gimtąjį miestą netoli sienos su Kinija.
„Šiaurės Korėjos medicinos sistema nėra gera ir ten nėra gerų gydytojų, - teigė jis. – Kai abi šalys susivienys, tikiuosi, kad galėsiu grįžti atgal ir padėti vis dar ten kenčiantiems žmonėms“.