Tokia reputacija buvo naudojamasi daugelį metų ir šiais laikais Odesa tebėra patrauklaus ir plačiai paplitusio sekso verslo centras. Tačiau būtent KGB – sovietų žvalgybos tarnyba – sugalvojo pasinaudoti Ukrainos moterimis kitais tikslais, rašo thedailybeast.com.

Odesa buvo didžiausias ir svarbiausias Sovietų sąjungos uostas (iki šiol jis yra didžiausias Ukrainoje), o tai reiškia, kad jį per Geležinę uždangą pasiekdavo nuolatinis naujienų ir žmonių srautas. Tokį faktą Sovietų sąjunga laikė didžiule grėsme.

Taigi KGB subūrė grupę jaunų merginų, gabių užsienio kalboms. Jos tapo vienomis iš nedaugelio piliečių, kuriems buvo leidžiama mokytis bei kalbėti užsienio kalba ir bendrauti su išoriniu pasauliu. Šios merginos laisvai kalbėdavo įvairiomis kalbomis. Odesoje pasirodydavę jūreiviai iš užjūrio rinkdavosi viename bare, pavadinimu „Inter Club“. Jam vadovavo KGB.

Ukrainiečių ir rusų vyrams – eiliniams Sovietų sąjungos piliečiams – buvo draudžiama eiti į „Inter Club“, o dauguma jūreivių iš užsienio nenutuokdavo, kad šis viešnamis yra skirtas būtent jiems. Kol elitinės sekso darbuotojos poliglotės linksmindavo užsienio jūreivius, į jų ausis būdavo kuždama saldi sovietinė propaganda.

Šiandien sekso verslą Odesoje valdo mafija, kurią kartais būna sunku atskirti nuo senųjų saugumo pajėgų. Kai į valdžią atėjo KGB veteranas Vladimiras Putinas, nusikalstamos organizacijos persipynė su jėgos struktūrų atstovais – spekuliantais, iškilusiais iš senųjų slaptosios milicijos gretų. „Inter Club“ dabar yra vienas iš turistams skirtų barų, pavadinimu „Seamen’s Club“. Tačiau vienas dalykas nepasikeitė, arba, kitaip tariant, sugrįžta: beprotiška užsienio įtakos, ypač iš Europos bei Jungtinių Valstijų, baimė.

Gegužės 2-ąją susirėmimai tarp proeuropietiškų ir antieuropietiškų grupuočių (naujosios vyriausybės Kijeve šalininkų ir Rusijos rėmėjų) baigėsi daugiau kaip 40-ies antimaidano aktyvistų žūtimi, tykojusia jų Odesos Profsąjungų rūmuose, kurie užsiliepsnojo nuo Molotovo kokteilių.

Nuo tada Odesą, kaip ir kitus miestus Rytų Ukrainoje, apėmė nuožmi ksenofobija. Pokyčiai drastiški. Šiuo metu Odesoje kaip tik turėtų įsibėgėti turizmo sezonas, nuo kurio priklauso didelės dalies gyventojų pajamos. Tačiau naktimis gatvės yra tuščios, o viešbučiuose užimta rekordiškai mažai kambarių. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius į Odesą atvykę užsieniečiai palydimi įtartinais ir netgi piktais žvilgsniais. Užuot sulaukę klausimo, iš kur jie atvyko, užsieniečiai turi pasakyti, kurią pusę palaiko.

29 metų Zoe Accart yra medicinos studentė iš Izraelio, studijuojanti Odesos Nacionaliniame medicinos universitete. Po gegužės 2-osios įvykių jai ir kitiems studentams iš užsienio pats universitetas rekomendavo kuo skubiau palikti šalį. Teisėsaugos pareigūnai baiminasi atakų prieš užsieniečius, kai prorusiška žiniasklaida atgaivino naratyvą, jog Ukrainoje knibždėte knibžda šnipų iš užsienio, mėginančių pasukti šalį Vakarų kryptimi.

Žinoma, priešiškumas juntamas ne tik užsieniečių atžvilgiu. Nepaisant to, kad nuomonių apklausos rodo, jog nedidelė miesto gyventojų dauguma teberemia naująją vyriausybę Kijeve, prorusiški socialiniai tinkai pradėjo aršiai puldinėti žmones, susijusius su Euromaidano judėjimu Odesoje.

Merginos (ir kai kurie vaikinai) sulaukia atakų socialinėje žiniasklaidoje, kur yra vadinamos „Maidano kekšėmis“. Internete skelbiamos jų nuotraukos, asmeniniai duomenys, o kai kuriais atvejais – net namų adresai ir telefono numeriai. Komentaruose raginama jiems atkeršyti. Kaip ir senais laikais, kai kurios moterys laikomos patikimomis, o kai kurios – ne, ir tos, kurios nėra patikimos, turi gyventi apimtos baimės.

Odesoje šis konfliktas neturi nieko bendra su lingvistiniais skirtumais. Čia visi kalba rusiškai. Kaip palygino vienas Maidano aktyvistas, „airių teroristai kalba angliškai, bet kovoja už Airiją“. Odesoje tie žmonės, kurie kovoja už Ukrainą, taip pat kalba rusiškai. Tačiau pirminiai naujosios vyriausybės bandymai panaikinti oficialų rusų kalbos statusą, nors ir buvo greitai atšaukti, šalies pietuose bei rytuose pakurstė įtarumo bei išdavystės jausmą.

„Iš visų dalykų, kuriuos galėjo padaryti, tai buvo pats pirmasis jų žingsnis, - „The Daily Beast“ sakė viešbučio savininkas Adamas Contra. – Jie tai padarė dar prieš tai, kai išdavė arešto orderį (nuverstajam) prezidentui“.

A.Contra mano, kad vyriausybei Kijeve bus labai sunku: „Žmonės, panorėję prisijungti prie Europos Sąjungos, gerai nepamąstė. Tarptautinis valiutos fondas sustabdys subsidijas. Gegužės mėnesį dujos pabrangs 50 proc. Kol ateis žiema, žmonės bus nusivylę. Šiuo metu 70 proc. ukrainiečių remia vyriausybę Kijeve, bet jai gresia puolimas iš visų pusių“.

Atrodė, kad gegužės 9-ąją Pergalės dienos iškilmės, skirtos pergalei prieš nacius Antrajame pasauliniame kare paminėti, turėjo tapti proga smurto prasiveržimui. Tačiau gegužės 2-osios šokas buvo toks didelis, kad daugelis žmonių, įskaitant tuos, kurie galėjo dalyvauti susirėmimuose, nusprendė likti namuose.

Tačiau tie, kas vis dėlto atėjo, pateko į labai keistas iškilmes. Ne kiekvieną dieną pamatysi žmones, mojuojančius vėliava su vieno didžiausių XX amžiaus genocido megamaniakų veidu. Viena močiutė, laikiusi J. Stalino portretą, tai darė su tokiu pagarbiu entuziazmu, jog peršasi mintis, kad ji šios progos laukė ištisus metus.

Kol mėlyno dangaus fone plevėsavo J. Stalino veidas, minia uniformuotų pensininkų su sovietiniais medaliais atidavė jam pagarbą.

Tačiau kitiems žmonėms ši pergalė kėlė kitokius prisiminimus. „Mano šeima nukentėjo nuo ukrainiečių holokausto, todėl man labai skaudu tai matyti“, - sakė viena moteris, norėjusi prisistatyti tik Mari vardu. Kol atėjo naciai, J. Stalinas milijonus ukrainiečių numarino badu. Sovietų laikais žmonės pernelyg bijojo apie tai kalbėti, teigė ji. Tačiau visa tai buvo galima įžvelgti išsigandusiose senelių, išgyvenusių šį badmetį, akyse. „Vyresni vaikai atiduodavo savo maistą mažesniems“, - sakė Mari.

Netoli nuo Odesos jauna mergina, nenorėjusi atskleisti savo tapatybės, slaptoje giraitėje sodina medžius – po vieną visiems, kurie vasario mėnesį žuvo nuo snaiperių ugnies Kijevo Maidano aikštėje. Iki šiol jos grupė pasodino jau 100 medžių, skirtų vadinamam „Rojaus šimtukui“ – tiems patiems žmonėms, kuriuos Kremliaus žiniasklaida vadina fašistais, neva finansuotais Jungtinių Valstijų, kad susilpnintų Rusiją.

Griežtai pasidalijusioje Odesoje netgi medžiai, gėlės ir žvakutės gali tapti geopolitiniais taikiniais, kaip ir aukos, kurios jais pagerbiamos. Mergina, kuri turi visas priežastis būgštauti dėl savo pačios saugumo, nerimauja, atrodo, tik dėl savo medelių – štai kodėl paprašo neatskleisti jų sodinimo vietos.

Galbūt vieną dieną šie medeliai Odesoje teiks pavėsį turistams, vėl pradėjusiems lankytis Juodosios jūros kurorte. Veikiausiai ateis metas, kai parkai vėl suburs žmones ir medžiai nebus laikomi politikos objektais. Tačiau kol kas tai tėra jauni medeliai, kurių ateitis tiek pat neaiški, kaip ir Ukrainos. Šiąnakt Odesos gatvės vėl bus tuščios. Turistai vengia potencialių karo zonų ir netgi dauguma aktyvistų pasilieka namuose. Veikiausiai jie nenori prisijungti prie medžių giraitės. O, galbūt, kai kurie iš jų leidžia laiką baruose, kur palydovės vėl kužda saldžią sovietų propagandą į savo klientų ausis.