Vis dėlto keista, kad vienas į valdžią atėjęs lyderis gali taip pakeisti dviejų galingų valstybių santykius. Turiu galvoje B. Obamą, kuris, atrodo, vienu mostu nubraukė tai, ką užsienio politikoje nuveikė George‘as W. Bushas. Svarbu net ne tai, kad jis jau pažadėjo sumažinti JAV kariuomenę Irake, siekti ryšių su Afganistano talibais ar derėtis su radikaliais palestiniečiais. Jo iniciatyva „perkrauti“ santykius su Rusija tapo geros vilties ženklu. Žavingoji politikos naujokė valstybės sekretorė H. Clinton, nors daug kam ir nekelianti pasitikėjimo kaip užsienio politikos strategė, lyg gaivaus vėjo gūsis ėmė įgyvendinti jaunatviškai veržlų B. Obamos kursą dalykiško dviejų sistemų bendravimo link. Apžvalgininkai juokauja, kad naujasis JAV prezidentas gal ir neįžvelgs Rusijos vadovo sielos gelmių, vos pažiūrėjęs jam į akis, kaip buvo tarp G. W. Busho ir Vladimiro Putino, tačiau bent jau stengsis suprasti bendraamžį partnerį.
Ir vis dėlto kodėl keista? Laikraštis „USA Today“ spėja, kad pirmieji B. Obamos žingsniai Rusijos link yra pasmerkti žlugti. Juk prisimename ne tokio jau slapto laiško D. Medvedevui esmę: jei Maskva liausis remti Irano branduolinę programą, tai Vašingtonas sustabdys arba visai atsisakys priešraketinio skydo dislokavimo Lenkijoje ir Čekijoje. Laikraščio apžvalgininkas Leonas Aronas rašo, kad idėja gera, verta pabandyti, tačiau nesėkmė garantuota. Kodėl? Šie mainai prieštarauja strateginiams D. Medvedevo ir V. Putino išskaičiavimams. Jei kalbėtume Kremliaus mėgstamų šachmatų kalba, Vašingtonas nori pėstininką iškeisti į žirgą. Juk Rusija iš Bušero atominės jėgainės statybos uždirba milijardą dolerių, be to, parduodama ginkluotę, taip pat raketas „žemė-žemė“, dėl krizės išsekusį iždą papildo dar milijonais dolerių. Taigi kritus naftos ir dujų kainoms, karinė prekyba ir bendradarbiavimas su Iranu Maskvai yra kone vienintelis valstybės maitinimo šaltinis. Tačiau svarbiausia, kad tokia valstybė gali jaustis galinga imperija, ko ir siekia Rusijos vadovai nuo pat Boriso Jelcino laikų.
Palaikyti gerus santykius su Iranu – reiškia išlaikyti ir kito Rusijai svarbaus regiono – Kaukazo – musulmonų palankumą. Tai svarbi Maskvos korta, varžantis diplomatiniais ir karinės jėgos raumenimis su Gruzija ir su Vidurio Azijos režimais, galų gale bendradarbiaujant su Iranu Kaspijos jūros regione. O ką mainais į Iraną siūlo Vašingtonas? Prie Gdansko ir radiolokacinės stoties Čekijoje nedislokuoti kažkokių 10 raketų, kurios kažin ar kada apskritai bus panaudotos. Ar jos gali būti atsvara 700 Rusijos balistinių raketų, nutaikytų į Vakarus? Tuo labiau kad amerikiečių skydas bus atsuktas visai į kitą pusę... Todėl, kaip rašo „USA Today“, norint atmesti Vašingtono primetamą ėjimą didžiojoje šachmatų lentoje, nereikia būti didmeistriu Gariu Kasparovu. Laikraštis B. Obamai pataria tiesiai šviesiai: nelaukite oficialaus jus tenkinančio Maskvos atsakymo, o jau galvokite apie kitą ėjimą, nes rusai jį jau žino...
Iš tikrųjų Melagių diena, kai vyks Rusijos ir Amerikos lyderių susitikimas, čia niekuo dėta. Tiesiog tą dieną daugiau humoro ir fariziejiško optimizmo.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.35 val.