Taigi šiuolaikinis globalėjantis pasaulis pilnas pavojų ir įtampos. Kaip ironiškai viename straipsnyje yra pastebėjęs britų „The Guardian“, niekas nesiginčija nebent dėl visuotinės kapitalizmo pergalės. Pramokę verslo, vakarykščiai autoritarai neskuba atsisveikinti su savo įpročiais, buvusioms, tiesą sakant, ir tebesančioms totalitarinėms valstybėms išbandymas laisve ir demokratija kol kas atrodo per sunkus. Taigi dėl įvairių priežasčių augant kai kurių nebūtinai laisvų šalių ūkiui, demokratija patiria spaudimą.
Pirmoji pusė – straipsnis „Vejantis Ameriką“ iš „The New Yorker“
„Pastaruoju metu populiaru teigti, kad Amerikos viešpatavimas pasaulyje baigiasi ir supervalstybės karūną pasiruošusios matuotis naujos galybės. Ši mintis populiari ir Amerikoje, ir už jos ribų.
Dabartinis Kinijos, Indijos ir Rusijos ekonominis augimas daro įspūdį. Savo knygoje „Varžovai: kaip jėgų išbandymas tarp Kinijos, Indijos ir Japonijos paveiks būsimą dešimtmetį“ buvęs savaitraščio „The Economist“ vyriausiasis redaktorius Billas Emmottas pateikia Pasaulio banko duomenis, prognozuojančius, kad antro šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Kinija gali tapti didžiausia pasaulio ekonomika. Be abejo, esama nemažai pagrindo skeptiškai vertinti skambias prognozes. Gerai žinoma, kad tokių autoritarinių valstybių kaip Kinija statistiniai duomenys stokoja patikimumo. Vis dėlto faktas, kad Jungtinių Valstijų ekonomika priversta remtis finansinėmis injekcijomis iš Kinijos, Singapūro ir Persų įlankos valstybių, rodo, kad vyksta kažkas rimta.
Nuomonės dėl dabartinių procesų turinio skiriasi. Esama manančių, kad jie atveria nemenkas galimybes. Žurnalo „Newsweek International“ vyriausiasis redaktorius Fareedas Zakaria savo knygos „Pasaulis po Amerikos“ pradžioje pareiškia, kad rašė knygą ne apie Amerikos saulėlydį, o apie kitų valstybių pakilimą. F. Zakaria priskirtinas galvojantiems, kad „valstybes nuvorišes“ reikia kuo skubiau patikimiau integruoti į tokias struktūras, kaip G-8, Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio prekybos organizacija. Kiti, pavyzdžiui, knygos „Istorijos sugrįžimas ir svajonių pabaiga“ autorius Robertas Kaganas laiko panašias idėjas naiviomis. R. Kaganas mano, kad laisvajam pasauliui apginti prireiks galingo karinio stuburo. Jis prognozuoja demokratiško pasaulio susidūrimą su autokratijomis nuvorišėmis.
F. Zakaria pažymi, kad jei neskaičiuosime keleto visiškai atsilikusių šalių, apskritai pasaulis tampa gerokai turtingesnis. Globalinis kapitalizmas pasirodė esąs nemenka sėkmė, jis netgi prisidėjo prie kultūrinės įvairovės sklaidos. F. Zakarios nuomone, problema yra tik ta, kad kartu su gerove auga ir nacionalizmas. Be abejo, pastebimiausia tai Rusijoje, taip pat Kinijoje. Vis dėlto F. Zakaria linkęs manyti, kad racionalus pradas galų gale nugalės. Jis įsitikinęs, kad kinai – racionali tauta, kuri būtinai supras, kad integracija į liberalią pasaulio tvarką atitinka jos interesus.
Savo ruožtu R. Kaganas pastebi, kad iš tiesų ideologija visada buvo svarbi Kinijos politikoje, o kinų pragmatizmas turi savo ribas. Jo teigimu, Kinijos ir Rusijos lyderiai turi gana aiškų supratimą apie tai, kokia turi būti vyriausybė, visuomenė, jie įsitikinę, kad demokratijos neapibrėžtumas pavojingas tautai.
Po nerūpestingo F. Zakarios pasitikėjimo rūsčios R. Kagano išvados sukelia blaivinamą efektą. Liberalai mano, kad prekyba ir jos skatinami tarpusavio ryšiai naikina karingumą tarp valstybių. R. Kagano manymu, tai – klaida. Autokratinėms valstybėms tarptautinė liberali tvarka yra ne progresas, bet priespauda. Ne vienoje Azijos šalyje Kinijos ekonominė sėkmė sustiprino nuomonę, kad demokratija – tai viso labo dar viena pasenusi Vakarų koncepcija, visiškai netinkanti azijiečiams. Tokia nuomonė ypač populiari Singapūre. Esama ir tikinčių vieningos Azijos idėja. Bet šiame žemyne daugybė neišspręstų, teberusenančių konfliktų ir tarpusavio nepasitikėjimo, tad ji vargu ar įgyvendinama.
Vienintelė tauta, kuri iki šiol užtikrino stabilumą Azijoje, yra JAV, nors jų įtaką daugelis jau linkę nurašyti. Galbūt kinams nepatinka, kad Amerika turi daug karinių bazių Japonijoje ir Pietų Korėjoje, bet jie linkę kęsti tokią padėtį, mat nenori, kad Japonija taptų branduoline valstybe. Amerikiečių bazės galbūt nepatinka ir Pietų Korėjos gyventojams, tačiau būtent dėl jų buvimo jie jaučiasi saugesni. Išskyrus katastrofišką Vietnamo karą, Amerika Azijoje visada buvo „geroji policininkė“. R. Kagano įsitikinimu, demokratinės planetos šalys turi būti solidarios ir palaikyti tas valstybes, kurios siekia demokratijos. Bet šis uždavinys būtų gerokai lengviau pasiekiamas ir demokratija taptų gerokai patrauklesnė, jei kai kurie įtakingi jos entuziastai nustotų manyti, kad atvira visuomenė randasi griaudžiant pabūklams“.
Antroji pusė – straipsnis „Siekiant platinti demokratiją, mums reikia patrauklios europietiškos hidros“ iš „The Guardian“
„Prieš 25 a. išradusi demokratiją, Europa tapo tikru pačios demokratijos karštuoju tašku. Netvarkinga, dažnai parsidavėliška, kartais stulbinanti savo rezultatais, tai vis dėlto yra tikra demokratinė sistema, suteikianti žmonėms galimybę keisti valdžią.
Šiandien pusei Europos šalių demokratija tebėra naujovė, tačiau stojimo į ES perspektyva ir pasirengimas jam stiprina demokratiją visame žemyne – nuo Portugalijos iki Kroatijos. Tokia yra verčianti reformuotis Europos galia, keičianti režimus efektyviau nei bet kuri armija.
Naujausia idėja yra ta, kad europiečiai turi ryžtingai skleisti šiuolaikinę liberalią demokratiją už Europos sienų esančiose valstybėse. Kaip pristatydamas naują nevalstybinę organizaciją „Europos fondas už demokratiją per partnerystę“ sakė Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso, parodyti kelią – nereiškia jį primesti.
Kad tai iš tiesų įvyktų, europiečiai pirmiausia turi susitarti, kad nori būtent to. Mat daugelis ypač kairiųjų Europos politikų mano, kad demokratijos sklaidos idėja pasmerkta, nes susijusi su George‘u W. Bushu ir naujaisiais konservatoriais. Iki pastarojo laiko Prancūzijos, Ispanijos ir Vokietijos socialistai labai mažai kalbėjo apie demokratijos sklaidą. Tiesa, dabar padėtis keičiasi.
Be to, reikia susitarti, kas turima galvoje vartojant žodį „demokratija“. Ištikimybe jai Europą įtikinėja visi iš eilės: egiptiečiai, kinai, Vladimiras Putinas ir Robertas Mugabe. Bet galvoje jie turi kažką kita. Tai nereiškia, kad egzistuoja kažkoks vienintelis trafaretas. Europa išsiugdė imunitetą gundymui amerikietiška svajone. Tai paaiškinama labai paprastai: europietiškos demokratijos labai įvairios. Tarp jų esama konstitucinių monarchijų ir respublikų, centralizuotų ir decentralizuotų šalių, valstybių su stipria vykdomąja valdžia ir silpna įstatymų leidžiamąja ir priešingai. Bet tai dar labiau įpareigoja apibrėžti pagrindus, be kurių demokratijos tiesiog negali būti. Reikia kalbėti ne vien apie nuolat vykstančius, laisvus ir garbingus rinkimus. Europietiška demokratija neįmanoma be įstatymų viršenybės, nepriklausomų informacijos priemonių, žmogaus ir mažumų teisių užtikrinimo, visuomeninės armijos kontrolės ir stiprios pilietinės visuomenės.
Geriausia visa tai aptarti publikuojant programą „Europinis susitarimas dėl demokratijos“. Ji galėtų būti parengta panašiai kaip prieš kelerius metų išleistas dokumentas „Europinis susitarimas dėl plėtros politikos“. Jame pateikta suderinta ES narių, Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Ministrų Tarybos nuomonė, kaip europiečiai supranta plėtrą ir kaip geriausiai ją skatinti.
Be abejo, laukia nemažai sunkumų, mat apie šalis, paskelbtas ES kandidatėmis, kalbėti lengviau, nei apie tas, kurios nėra kandidatės. Bet vienas dalykas aiškus: dalyvių bus daug ir kiekvieną jų teks kruopščiai patikrinti. Europos Komisijos programai „Europos poveikio priemonės demokratijai ir žmogaus teisėms skatinti“ 7 m. (nuo 2007-ųjų iki 2013-ųjų) skirta 1,1, mlrd. eurų. Sunku pasakyti, kiek efektyviai programos skiriamos sumos skatins veiklą konkrečiose vietose, tarkime, Egipte ar Pakistane.
Geriausia, ko galima tikėtis, tai sutarti dėl tam tikrų bendrų principų, o ne bendros politikos. Jei sutariama dėl principų, europietiška įvairovė tampa privalumu. Tarkime, Egipte ar Maroke įvairios ir gausiai atstovaujamos Europos visuomeninės organizacijos sutaria dėl prioritetų sprendžiant kokią nors konkrečią problemą. Po to kiekviena iš jų ramiai dirba vadovaudamasi savo metodika. Kitaip tariant, ES reikia draugiškos europietiškos daugiagalvės hidros, kad būtų skleidžiamas puikus senosios Graikijos išradimas“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).