Nemažai pasaulio leidinių naujojo prezidento Baracko Obamos inauguracijos kalbą laikė atsiribojimu nuo G. W. Busho administracijos. Britų dienraštis „The Guardian“ skelbė: „Permainų darbas prasideda dabar“. Nagrinėdamas naujojo prezidento sprendimą uždaryti Gvantanamo kalėjimą, dienraštis „The Los Angeles Times“ gyrė B. Obamą už tai, kad jis atšaukia G. W. Busho politiką. Bet štai Indijos dienraštis „The Times of India“ ragino neignoruoti tęstinumo ir kvietė naująjį prezidentą tęsti kovą su teroru Afganistane ir Pakistane.
Vienareikšmiški vertinimai kažin ar gali pateikti bent kiek tikresnį vaizdą. Pono G. W. Busho prezidentavimui tolstant, šiandien – apie pasitraukusį Amerikos prezidentą ir istoriją.
Pirmoji pusė – straipsnis „Dešimt prezidento G. W. Busho klaidų“ iš „The Washington Times“
„Visi prisimena nekokią šlovę pelniusį epizodą per spaudos konferenciją 2004 m., kai prezidentas G. W. Bushas nesugebėjo arba (tai veikiau tikėtina) nepanorėjo išvardyti klaidų, kurių jis padarė per pirmą savo valdymo kadenciją. Paskutinėmis prezidentavimo dienomis ponas G. W. Bushas tapo savikritiškesnis ir paskutinėje spaudos konferencijoje gana nerūpestingu stiliumi pareiškė, kad klaida buvo 2004 m. iškart po rinkimų pradėti socialinės apsaugos sistemos, o ne imigracijos politikos reformą, taip pat suklysta lėktuvnešio „Abrahamas Lincolnas“ bokšte iškėlus šūkį „Užduotis įvykdyta“. Vis dėlto grįžusiam į Teksasą ponui G. W. Bushui teks pamąstyti dar apie dešimt klaidų, kurios apibūdino jo prezidentavimą.
- Jis nebendradarbiavo su Amerikos Kongresu po Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Bendradarbiavimas būtų pareikalavęs didesnio apdairumo steigiant Gvantanamo sulaikymo centrą ir nebūtų leidęs demokratams įgyti moralinio pranašumo, kai ėmė aiškėti nevienareikšmis šio sprendimo vertinimas.
- Neefektyvus valdymo stilius. Ponas G. W. Bushas kaip „prezidentas-generalinis direktorius“ siekė perskirstyti įgaliojimus. Deja, jo teksasiečių valdytojų komandos sprendimai nebūdavo labai kokybiški. O kai G. W. Busho žmonės nepateisindavo pasitikėjimo, jis mūru stodavo jų pusėn, užuot pareikalavęs iš komandos narių atsakomybės.
- Po Rugsėjo 11-osios Amerikos prezidentas nepašalino iš pareigų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovo George‘o Tenneto. Po teroro aktų kažkas turėjo prisiimti atsakomybę. CŽV šefo pasitraukimas, aišku, nebūtų padėjęs išvengti gėdingo fiasko dėl masinio naikinimo ginklo Irake, tačiau bent jau būtų sušvelninęs padėtį.
- Ponas G. W. Bushas pernelyg pasikliovė generalitetu. Jis manė, kad jo darbas – klausyti generolų ir duoti viską, ko jie pareikalaus. Todėl prezidentas didžiąją Irako karo laiko dalį buvo pasyvus. Tik kai generolai praktiškai pralaimėjo karą, G. W. Bushas ėmė elgtis kaip tikras vyriausiasis vadas, pareikalavo padidinti karių kontingentą Irake, ir tai buvo sėkmingiausias ir nuosekliausias jo antros kadencijos sprendimas.
- Neveiksnumas per uraganą „Katrina“. Kai tik buvo gauti Nacionalinės orų tarnybos biuleteniai, nurodę, kad gali būti sunaikintas Amerikos miestas, G. W. Bushas iškart turėjo pradėti pats kontroliuoti Vidaus saugumo departamento darbą ir padėti Naujajam Orleanui federaliniu lygiu.
- Pernelyg patogus respublikoniškas Kongresas. Prezidentas G. W. Bushas gaudavo iš Kongreso ko panorėjęs, mainais už tai užmerkdamas akis į plintančią korupcinę kultūrą. Jei prezidentas būtų elgęsis daugiau nei vien partijos lyderis, net pakenkdamas savo partijos interesams, kaip prezidentui tai jam būtų išėję į naudą.
- Blogas istorijos mokėjimas. Be abejo, nuostabu, kad ponas G. W. Bushas prezidentaudamas perskaitė daug knygų, tačiau jei jis būtų daugiau domėjęsis istorija (ypač karų) dar prieš pradėdamas eiti prezidento pareigas, priimdamas sprendimus būtų rėmęsis patikimesniu pagrindu.
- Jis atsisakė spręsti konfliktus administracijos viduje. Valstybės departamento ir CŽV, iš vienos pusės, ir Gynybos ministerijos bei viceprezidento, iš kitos pusės, neprielankumas nuodijo santykius ir silpnino abi puses.
- Prezidentas nepakankamai vertino išaiškinimo reikšmę. Pagal savo kompetenciją ir sugebėjimus ponas G. W. Bushas buvo veikiau „kompetentingas organas“, o ne linkęs tartis. Be to, jis nemėgo diskutuoti viešai, ir tai šalyje bei visame pasaulyje sukūrė apgailėtiną (nors ne visai teisingą) jo administracijos reputaciją, kurios esmė „bus taip, kaip sakau, ir niekaip kitaip“.
- Jis pernelyg ilgai ignoravo sveikatos apsaugos reformą. 2007 m. pono G. W. Busho pateikti apgalvoti reformos siūlymai buvo per vėlyvi, ir iniciatyva perėjo į demokratų rankas.
Skamba keistokai, tačiau prezidentas, kurį kritikai kaltino kone diktatoriškais polinkiais, iš tiesų labiausiai klydo tada, kai nebuvo pakankamai aktyvus ar neveikė pakankamai kietai. Kaip tai galėjo nutikti prezidentui, kuris taip karštai tikėjo stipria lyderyste? Atsakymas į šį klausimą tikrausiai ilgai rūpės ir pačiam ponui G. W. Bushui, ir nešališkiems istorikams“.
Antroji pusė – straipsnis „ Prezidentas G. W. Bushas ir istorija“ iš „Le Figaro“
„Į klausimą, kaip istorija įvertins jo sprendimą pradėti karą Irake, ponas G. W. Bushas paprastai atsakydavo: „Istorija? O kaip sužinoti? Juk mes tada jau būsime mirę...“ Vis dėlto, jei vertinsime pagal gausius interviu spaudai, kuriuos baigdamas kadenciją davė 43-asis Amerikos prezidentas, jam ne vis vien, kaip jį prisimins. Baltuosius rūmus ponas G. W. Bushas paliko nelinksma gaida: seniai Amerikoje nebuvo tokio nepopuliaraus prezidento.
Užsienyje jo reputacija dar prastesnė. Batas, kurio spaudos konferencijoje Bagdade ponui G. W. Bushui stebuklingai pavyko išvengti, rodo, kokias neigiamas emocijas jis galėjo sukelti. Interneto epochoje šis incidentas iškart tapo viešumo ir istorijos dalis, portale „YouTube“ vis besisukantis minutės trukmės vaizdo klipas gali atrodyti kaip savotiškas viso prezidentavimo įvertinimas.
Pono G. W. Busho gynėjai lygina jį su Harry Trumanu. Franklino D. Roosevelto įpėdinis nuo politikos scenos pasitraukė 1953 m. lydimas visuotinio pasmerkimo ir buvo reabilituotas tik po tam tikro laiko. Šiandien H. Trumanas yra vertinamas dėl sugebėjimo pasipriešinti Josifui Stalinui ir NATO sustiprinimo. Tai vėliau leido laimėti Šaltąjį karą. Apie šį prezidentą šiandien atsiliepiama gerokai geriau nei daugelį kitų, po jo prezidentavusių.
Ši paralelė apgaulinga. Ar gali būti, kad H. Trumano kovą su komunizmu įvertinusi istorija bus tokia pat palanki ir prezidentui G. W. Bushui, kovojusiam su islamo terorizmu? Bet kuriuo atveju Rugsėjo 11-osios prezidentas pageidautų būtent tokio palikimo, net jei jo „karo su teroru“ doktrina nepergyvens paties prezidento.
Daugelyje apibendrinančių pareiškimų prezidentavimo pabaigoje ponas G. W. Bushas mėgino atsakyti kaltintojams, pateikti savo matymą istorijos, kurioje jis dažniausiai atrodo kaip kaltinamasis. Ponas G. W. Bushas kiek negrabiai pripažino daręs klaidų. Vienoje televizijos laidų jis sakė, kad buvo nepasiruošęs karui. Masinio naikinimo ginklo nebuvimas Irake tapo lemtingas prezidentavimo momentas – jis panaikino visas įsiveržimą pateisinančias prielaidas. Todėl natūralu, kad baigdamas kadenciją prezidentas G. W. Bushas labiausiai gailėjosi dėl žvalgybos klaidų.
Ponas G. W. Bushas nesijaučia kaltas dėl „Lehman Brohers“ bankroto ir vėliau sekusio finansų sistemos žlugimo. Buvusio prezidento teigimu, išsireguliavimo procesas prasidėjo dar prieš jam įžengiant į Baltuosius rūmus.
Ponui G. W. Bushui pakanka nuovokos pripažinti, kad jo prezidentavimas paskatino Ameriką rinkti B. Obamą. Pasitraukusiam prezidentui teks nemažai nuveikti, norint susigrąžinti amžininkų pagarbą. Turbūt pirmiausia reikia, kad praeitų šiek tiek laiko ir savo vaidmenį suvaidintų užmarštis“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).