Šiaurės Europos valstybė susiduria su turtingiesiems būdingais sunkumais, mėgindama suvokti, kaip išleisti didžiules pinigų sumas, uždirbtas iš naftos pramonės, nepakenkiant šalies ekonomikai.
„Visos kaimyninės šalys priverstos mažinti išlaidas“, – teigė didžiausio Norvegijos banko DNB vyriausiasis ekonomistas Oeysteinas Doerumas.
„Didžiausias mūsų iššūkis – iš naftos pramonės sukauptas turtas, kuris yra toks didžiulis, kad mes rizikuojame jį iššvaistyti netinkamiems projektams, kurie nėra pakankamai pelningi.“
Ši dilema tampa realesnė dar ir dėl populistiškai nusiteikusių dešiniųjų, susibūrusių Pažangos partijoje, norinčioje atsisakyti apdairių politinių sprendimų, kuriuos palaiko kitos partijos, bei po rinkimų galimai kartu su konservatoriais formuosiančių vyriausybę.
Nuo 1990-ųjų pabaigos ši Skandinavijos valstybė stropiai kaupė pajamas iš naftos verslo fonde, skirtame ilgalaikiam socialinių poreikių finansavimui.
Šis fondas daugiausiai investuoja į akcijas, obligacijas ir nekilnojamąjį turtą už Norvegijos ribų tam, kad būtų išvengta pernelyg greito ekonominio vystymosi. Taigi šis fondas tapo didžiausiu nepriklausomu gerovės fondu pasaulyje, sukaupusiu 570 mlrd. eurų (beveik 2 trln. litų), kas prilygsta 1,25 proc. visų pasaulio įmonių bendrosios rinkos vertės.
Kad būtų užtikrinamas fondo augimas, per metus vyriausybė iš jo gali išimti ne daugiau 4 procentų suplanuotų metinių pajamų tam, kad būtų palaikomas biudžeto balansas, kuris kitokiu atveju atsidurtų pavojuje.
„Apgriuvusios mokyklos ir nesuremontuoti keliai bei didžiulės fondo lėšos, sukauptos iš naftos pramonės, priklausančios visuomenei, – taupumo ir Norvegijos lyderių ilgalaikės perspektyvos įrodymas“, – teigė O. Doerumas.
Ketindama kelti klausimą dėl šio nutarimo, Pažangos partija nori panaikinti fiskalinių išlaidų nustatymą ir leisti daugiau pinigų švietimui, mokslui ir infrastruktūrai tam, kad būtų padėtas pagrindas augimui ateityje, kas neš pelną šaliai vidutinėje perspektyvoje.
Problema slypi tame, kad konservatoriai, kurie, kaip tikėtina, sudarys koaliciją su Pažangos partija, iš esmės mano, jog dabartinis susitarimas yra per daug dosnus, todėl atkreipia dėmesį į tai, jog fondui ir toliau augant, iš naftos pramonės gaunami pinigai, prieinami vyriausybei, augs atitinkamai.
„Svarbiausias derybų tarp mūsų ir Pažangos partijos dalykas – išlaidų pobūdis, o ne klausimas, ar reikia didinti keturis procentus“, – pasakė Konservatorių partijos lyderė Erna Solberg, galimai užimsianti Norvegijos ministro pirmininko postą. „Mes nebūsime vyriausybės, kuri vykdo neatsakingą ekonomikos politiką, dalimi“, – pridūrė ji.
Nors Norvegijos ekonomika ir sulėtėjo, pernelyg didelė viešųjų pinigų injekcija galėtų destabilizuoti situaciją šalyje.
Valstybėje, kur beveik nėra nedarbo, augantis naftos sektorius kelia atlyginimus į dar neregėtas aukštumas. Ši tendencija jaučiama ir tradicinėse pramonės šakose, konkuruojančiose dėl kvalifikuotų darbuotojų.
Šių tendencijų rezultatas – atlyginimai Norvegijos pramoniniame sektoriuje 70 proc. viršija atlyginimus kitose Europos šalyse, kas stipriai kenkia Norvegijos eksportuotojų konkurencingumui.