A. Lukašenkos režimui teks nepavydėtina užduotis – dorotis su trimis krizėmis vienu metu: politiniais neramumais (izoliacija tarptautinėje erdvėje bei didėjančiu spaudimu iš Kremliaus), chroniškomis ekonomikos konvulsijomis ir nevaldoma COVID-19 pandemija.
Režimas sugebėjo taip persišauti sau kojas, kad neteko iki šiol turėto bene svarbiausio savo kozirio – blefo apie neva galima suartėjimą su Vakarais, taip siekiant išsimušti nuolaidų iš Kremliaus. Prieš rinkimus kalbėta apie galimą naujo JAV ambasadoriaus priėmimą šalyje. Dabar apie tai bus galima tik pasvajoti.
Spaudimas tik didės
Rytų Europos studijų centro analitikas, buvusių rytų bloko šalių politinės ekonomikos tyrėjas Andrius Prochorenko mano, kad greičiausiai bent jau artimiausiu metu A. Lukašenkai pavyks išlaikyti savo postą, tačiau mažai abejonių, kad režimas susidurs su naujais iššūkiais. Anot jo, gamyklų darbuotojų streikai sukėlė nemažą galvos skausmą visai sistemai, tačiau jų galia jau nuslūgo. „Perspektyva buvo, bet ši perspektyva buvo ryškesnė pirmąją savaitę, nes pastaruoju metu galima matyti vis daugiau spaudimo ir tuo pačiu palaikymo tam pačiam Lukašenkai tam tikruose atskiruose Baltarusijos regionuose, yra vykdomos ir socialinės akcijos, tame pačiame socialiniame tinkle „Telegram“, ar „Vkontakte“, – kalbėjo ekspertas, – pastarąją savaitę galime matyti, kad protestai ir akcijos siekiant nuversti Lukašenką šiek tiek silpnėja ir galime matyti, kad ir pati susidorojimo metodika šiek tiek pasikeitė, kadangi pastaruoju metu galime matyti tiek iš to paties OMON, tiek iš kitų specializuotų dalinių, galbūt jau net iš pačios Rusijos šiuo metu, kurie labai specializuotai bando numalšinti šituos protestus, galbūt ne tiek taikant jėgą prieš visą masę, bet galime matyti tam tikrus specializuotus veiksmus regionuose, kurie šiuo metu nėra tokie paklusnūs pačiam režimui“.
Nusilpęs ir paramos tiek šalies viduje, tiek užsienyje netekęs A. Lukašenka gali tapti lengvu kąsneliu Kremliui, kuriam nė nereikės siųsti savo tankų ir žmogeliukų, kad paverstų Baltarusiją savo de facto kolonija ar neoficialia gubernija. „Čia vienas iš svarbiausių faktorių žvelgiant iš Rusijos pusės – išnaudoti šitą situaciją. Žinome, kad dar prieš prasidedant protestams vyko šioks toks konfliktas tarp Rusijos ir Baltarusijos, ypač kalbant apie naftos ir kitų energijos šaltinių importą. Šiuo metu, jeigu Baltarusijai būtų paskelbtos sankcijos iš Lietuvos, tiek, galbūt, iš Europos Sąjungos pusės, nors apie tai dar nėra plačiai kalbama, tai tokiu atveju Baltarusija taptų dar labiau priklausoma nuo Rusijos ir tai, galbūt, kažkiek užglaistytų prieš tai vykusius konfliktus dėl naftos ir kitų energijos šaltinių importo, nes praktiškai Baltarusija nebeturėtų jokių kitų alternatyvų“, – sakė A. Prochorenko.
Jam antrino ir Europos humanitarinio universiteto komunikacijos direktorius Maksimas Milta. „Šiuo momentu matome, kad Baltarusijos valstybės apie 70 proc. skolos priklauso Rusijai. Ir tose diskusijose, kai kalbama, ar verta Kremliui imtis karinės jėgos ginti savo interesų, tai manyčiau, pirmiausia reikia pažiūrėti į skaičius. Rusija ir taip Baltarusijoje valdo praktiškai kiekvieną sektorių. Vienintelis galimas potencialus konkurentas Baltarusijai čia yra Kinija, bet jos vaidmuo vis tiek čia yra nepalyginamas su Rusijos“, – sakė M. Milta.
Panašu, kad bent jau artimiausiu laiku režimui gali pavykti išlaikyti valdžią. Tačiau jei trumpuoju laiku perspektyvos atrodo gana niūrios, tai tikrosios problemos išryškės, jei A. Lukašenka toliau laikysis tokios trajektorijos, kaip anksčiau.
„Ypač jeigu pati Baltarusija paskelbs sankcijas Lietuvai ir atsisakys Klaipėdos uosto paslaugų. Klaipėdos uostas iš esmės ir buvo naudojamas naftos importui ir eksportui į Baltarusiją, tai jei šitos alternatyvos nebeliks, Baltarusija nebeturės jokių kitų alternatyvių svertų derėtis su Rusija. Liks vienintelis variantas ir tokiu būdu Rusija dar labiau sustiprins savo įtaką“, – „Delfi“ sakė A. Prochorenko.
Išlaikyti valdžią A. Lukašenka galėtų protestuotojams pasiūlydamas kompromisą: „jūs nusiraminkite, o aš pažadėsiu reformų ekonomikoje ar politikoje“. „Lukašenka gali išsilaikyti savo poste, kalbant ne tik apie ekonomiką, kuri šiuo metu yra tragiškoje būklėje, lyginant su kitomis valstybėmis, ypač Vakaruose, tai jis tą gali padaryti pažadėdamas tam tikras reformas. Tai galėtų būti galbūt Konstitucinės reformos, kažkokios rinkiminės reformos, kurios galimai gali būti įvykdytos ateityje per kitus rinkimus. Tačiau garantijos, kad jis tas reformas įvykdys nėra. Bet tai yra būdas, kuris gali jam leisti išsilaikyti valdžioje ir nuraminti tuos protestus“, – teigė politologas.
Kryptingai bankrutuojama
Ekonominiai debesys virš Minsko dar prieš politinę krizę buvo gerokai apsiniaukę. Kilus ginčui dėl sąjunginės valstybės su Rusija integracijos Kremlius pernai apkarpė naftos kainų subsidijas ir pakėlė jas iki rinkos lygio. Toks manevras savaime reiškė prarastas milžiniškas pajamas ir supurtė pačius režimo pamatus.
Ilgą laiką A. Lukašenkos su paprastais baltarusiais sudarytas socialinis kontraktas buvo gana paprastas – jei nekelsite bangų dėl valdžios užgrobimo ir žmogaus teisių, gausite darbą ir stabilias, nors ir itin varganas pajamas ir pensijas. Kyla klausimas, kiek ilgai be dosnių subsidijų tokį modelį bus galima išlaikyti. Verta prisiminti ir prieš keletą metų nuvilnijusius gausius protestus dėl „bedarbių mokesčio“. Kelti mokesčius labiausiai pažeidžiamiems žmonėms sugalvota tikrai ne iš gero gyvenimo, o chroniškos Baltarusijos ekonomikos problemos niekur nedingo.
„Jei palygintume Lietuvos ir Baltarusijos ekonominius rodiklius, tai Lietuva, kuri yra daugiau nei 3 kartus mažesnė už Baltarusiją tiek gyventojų skaičiumi, tiek plotu, tai dažnu atveju Lietuvos rodikliai, net imant ne per capita, o absoliučius skaičius yra netgi didesni, nei Baltarusijos. Tai mes galime sakyti, kad pragyvenimo lygis Lietuvoje yra kone 3 kartus aukštesnis, nei Baltarusijoje. Ir tai yra aiškiausias atsakymas į klausimą, kokią kainą baltarusiai moka už reformų nebuvimą“, – sakė M. Milta.
Politologas pabrėžė Baltarusijos išskirtinumą netgi lyginant su kitomis posovietinėmis šalimis. Baltarusija yra vienintelė valstybė iki šiol netapusi Pasaulio prekybos organizacijos nare, todėl prekiaujant su šia šalimi iš esmės nėra jokio arbitražo ar nustatytų taisyklių, kuriomis būtų galima vadovautis. Paprastai tariant, kilus prekybos ginčui tarp Uzbekistano ir Kirgizijos, šalys galėtų vadovautis PPO standartais ir spręsti ginčus arbitraže vadovaujantis tarptautiniais standartais ir precedentais, o Minskui tektų ginčytis vienam pačiam. Tai reiškia, kad bet kokio ginčo su Maskva atveju Lukašenka neturės jokio tarptautinio užtarimo ar galimybės reikšti pretenzijų.
Dar vienas išskirtinis Baltarusijos bruožas – šalyje po komunizmo griūties neįvyko privatizacija. „Skirtingai nuo kitų posovietinių šalių, Baltarusijoje nevyko privatizacijos, decentralizavimo, kas liečia tiek ekonomikos, tiek valstybės valdymo modelius. Jei kalbėtume, kiek Baltarusijos ekonomikoje sudaro privatus sektorius, tai šiuo metu yra apie 30 proc., kas yra nedaug, nors tas skaičius ir padidėjo. Yra apie 32-33 proc. Ir kadangi pačioje Blatarusijoje ekonominis planavimas vyksta penkmečiais, kaip ir sovietmečiu, tai pagal vyriausybės patvirtintą planą jau dabar turėjo būti pasiektas 40 proc. rodiklis“, – kalbėjo M. Milta.
Negana to, gamyklos eksportui gaminančios vilkikus, traktorius ir kitą techniką vadovaujasi ne produktyvumo kriterijumi, o veikia kaip įdarbinimo agentūros kuo didesniam darbuotojų skaičiui už mažus atlyginimus išlaikyti.
„Baltarusijos ekonomikoje vienintelė šaka, kuri susiformavo per paskutinius pusantro dešimtmečio ir kuri tapo pelninga ir kuriančią pridėtinę vertę yra informacinių technologijų sektorius, kuris dažnu atveju asocijuojamas su aukštųjų technologijų parku Minske. Tai tas parkas nėra fizinė vieta, tai yra ypatingas mokestinis režimas, savotiškas laisvoji ekonominė zona. Nereikia fiziškai jame būti, kad galėtum veikti ypatingai mažų mokesčių sąlygomis. Todėl vien Minske kalbama apie 110 tūkst. Žmonių, kurie yra įdarbinti IT įmonėse“, – sakė politologas. Tačiau kaip sėkmingai šis IT sektorius galės veikti nuolat atjunginėjamo interneto sąlygomis lieka neaišku.
O aišku viena – jei A. Lukašenka ketina švęsti savo pergalę, tą daryti dar gerokai per anksti.