Socialdemokratas Olafas Scholzas ir jo varžovė iš Žaliųjų partijos Annalena Baerbock užbaiginėjo vienas kito sakinius ir pritarinėjo vienas kito idėjoms, paeiliui puldami Arminą Laschetą, kuriam sunkiai sekasi iškovoti dar vieną kadenciją Angelos Merkel krikščionims demokratams (CDU).
„CDU turėtų pereiti į opoziciją, – sakė A. Baerbock. – Jie pasisako už vakarykštę politiką.“
„Neslėpsiu – idealiu atveju norėčiau sudaryti vyriausybę su žaliaisiais“, – sakė O. Scholzas.
Apklausos rodo, kad jų noras gali išsipildyti.
O. Scholzo Socialdemokratų partija (SPD) didžiąją rugsėjo dalį išlaikė stabilią maždaug penkių procentinių punktų persvarą. Net jei jam reikės trečiosios partijos, kad gautų daugumą, tai būtų reikšmingas pokytis didžiausioje Europos ekonomikoje po šešiolikos Angelos Merkel valdymo metų.
Pastarąjį kartą abi partijos kartu valdė vadovaujant SPD kancleriui Gerhardui Schroederiui 1998-2005 m. laikotarpiu. Tuomet žalieji buvo veikiau jaunesnioji partnerė – G. Schroederis kartą apibūdino žaliuosius kaip „padavėjus“, aptarnaujančius jo partijos parengtą politiką.
Šį kartą jėgų dinamika kitokia. Balandžio mėnesį, kai Žaliųjų partija ėmė pirmauti apklausose, pati A. Baerbock buvo įvardijama kaip potenciali kanclerė, o klimato kaitai tapus vienu iš centrinių rinkėjų susirūpinimo objektų, SPD svarsto, kaip spręsti Žaliųjų partijos problemas.
Profsąjungos vadovui Martinui Kunzmannui tai tapo aišku prieš dvejus metus Štutgarte – automobilių šalies širdyje, kur vyko klimato demonstracija. Atsidūręs scenoje kartu su būriu jaunų aktyvistų, darbo profsąjungų veteranas nustebo išgirdęs jų reikalavimus. Įkvėpta Gretos Thunberg klimato protestų, aktyvistų grupė, be kita ko, ragino atsisakyti vidaus degimo variklių.
Tai radikalus požiūris pasiturinčioje pietvakarių Vokietijoje, kur „Daimler AG“ ir „Porsche AG“ įdarbina šimtus tūkstančių gerai apmokamų darbuotojų, kurių daugelis priklauso M. Kunzmanno DGB profesinių sąjungų federacijai. Iš tiesų, 65-erių metų mašinistas, socialdemokratas, anksčiau kritikavo Žaliųjų judėjimą už tai, kad klimato kaitos veiksmai iškeliami aukščiau už socialinę politiką, tačiau nusprendė, kad turi būti atviresnis.
„Paskutinius metus šioje planetoje aš kaip nors nugyvensiu, bet turiu du anūkus – jie nori gryno oro, švarių upių, nori, kad aplinkui tebebūtų miškai, – sakė regioninis pirmininkas M. Kunzmannas interviu DGB būstinėje, esančioje netoli demonstracijos vietos. – Aš tai puikiausiai suprantu.“
Pasak M. Kunzmanno, jis ir jo kolegos profsąjungų vadovai mano, jog žalieji leidžia socialiniam teisingumui ir darbuotojų teisėms užleisti vietą aplinkosaugos klausimams. Tačiau dabar iš naujo pripažįstama, kad klimato kaitos problemą reikia spręsti skubiai.
Rugsėjo pradžioje M. Scholzui dalyvaujant rinkimų kampanijoje Berlyne, jam pačiam teko susidurti su klimato aktyvistų grupe vadinamajame alaus sode – vokiškai Biergarten, – didžiulėje aludėje po atviru dangumi, prie Šprė upės. Jis pasinaudojo proga pabendrauti su aktyvistais ir primygtinai tvirtino, kad klimato kaitos problemos sprendimas yra „svarbus šių rinkimų klausimas“.
„Vokietijos laukia viena didžiausių permainų per šimtmetį, – ir mes ją įgyvendinsime“, – demonstrantams sakė M. Scholzas.
Potenciali koalicija, kurios centre atsidurtų 63-jų metų M. Scholzas ir 40-ies metų A. Baerbock, sujungtų skirtingas vokiečių kartas.
Žaliųjų partija yra stipriausia tarp jaunesnių rinkėjų – ir tarp tų, kurie dar neturi teisės balsuoti. SPD pagrindą tradiciškai sudaro Vokietijos pramoninių regionų profsąjungomis susivieniję darbininkai, senstanti visuomenės dalis.
Abi partijos siekia, kad Vokietija taptų neutrali anglies dioksido atžvilgiu, palaipsniui atsisakytų vidaus degimo variklių ir padidintų CO2 kainas, skatindamos dideles viešąsias investicijas.
Pagrindinis skirtumas yra tas, kad SPD parengusi lėtesnį grafiką ir yra mažiau aiškumo dėl to, kiek pinigų ji yra pasirengusi išleisti.
Žaliųjų skepticizmas Rusijos atžvilgiu yra viena iš sričių, kuria jie skiriasi nuo Kremliui palankios SPD. Abi partijos atmeta Vokietijai keliamą NATO reikalavimą padidinti išlaidas gynybai iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir abi siekia, kad būtų įvestas naujas veiksmingas mokestis pasaulinėms interneto milžinėms.
Žaliųjų partija, palikusi savo šaknis septintojo ir aštuntojo dešimtmečių radikaliuose judėjimuose, suformavo politines pozicijas, nesusijusias su tradiciniu aplinkosauginiu požiūriu, ir pademonstravo pragmatišką požiūrį į ekonomiką. A. Kunzmann gimtojoje Badeno-Viurtembergo žemėje žaliųjų premjeras Winfriedas Kretschmannas per dešimtį darbo metų regione palaikė stiprų mažų ir vidutinio dydžio įmonių tinklą ir gynė automobilių pramonės darbuotojus.
„Žalieji tapo pažangia centrine Vokietijos politinės sistemos jėga, – sakė jų raidą tyrinėjęs politologas Arne Jungjohannas, duodamas interviu iš žemės sostinės, Štutgarto. – Rinkėjai čia supranta, kad valdant žaliesiems šviesos neužgęsta“.
