Kaip pažymi historyhit.com, pirmoji Somos mūšio diena buvo viena kruviniausių Didžiosios Britanijos karinėje istorijoje. Dėl prastos žvalgybos, negebėjimo skirti daugiau išteklių šiam puolimui ir Vokietijos pajėgų neįvertinimo pirmąją iš viso 141 dieną trūkusio mūšio dieną žuvo beveik 20 tūkstančių britų karių.
1916-ųjų Somos kampanija Didžiajai Britanijai buvo pirmasis didelis Pirmojo pasaulinio karo puolimas. Jis suformavo kritiškesnį britų požiūrį į karą. Somos mūšio metu ir po jo Didžiosios Britanijos kariuomenė išties smarkiai pasistūmėjo taktikos srityje. Be to, Prancūzija Somos mūšyje liepos 1-ąją puolė ir pasiekė didesnę pažangą nei Didžioji Britanija, ji taip pat patyrė mažiau nuostolių – mažiau karių žuvo ar buvo sužeisti.
Per 1 dieną buvo sužeista arba žuvo 57470 britų karių – tai daugiau nei britai neteko Krymo, būrų ir Korėjos karuose kartu sudėjus. Prancūzijos situacija visiškai priešinga: šalis tądien atsipirko maždaug dviem tūkstančiais žuvusių ar sužeistų karių.
Iki puolimo pabaigos lapkritį Didžioji Britanija patyrė apie 420 tūkstančių aukų, o Prancūzija – apie 200 tūkstančių. Vokietijos nuostoliai vis dar tebėra diskutuotinas klausimas, tačiau tai galėjo būti apie 465 tūkstančių karių
Douglasas Haigas ir Somos kampanija
Kaip viskas vyko? Fronto linijos vakaruose jau buvo nusistovėjusios, o gynybinių įtvirtinimų pralaužti negalėjo nei viena kariaujanti pusė. Kaip rašo history.com, 1916-ųjų pradžioje Prancūzija pasiūlė jungtinį prancūzų ir britų puolimą abiejose Somos upės pusėse. Dėl Verdeno mūšio, kuriame tuo metu įnirtingai kovėsi Vokiečių ir Prancūzų pajėgos, britų kariuomenė Somos puolime prisiėmė pagrindinį vaidmenį. Tad 1916-ųjų liepos 1-ąją Didžiosios Britanijos kariuomenė su 14 pėstininkų divizijų puolė šiaurinę Somos dalį, o prancūzai su keturiomis divizijomis puolė abipus Somos ir pietinę jos dalį. Prancūzų divizijoms vadovavo generolas Ferdinandas Fochas.
Besigindama Vokietijos kariuomenė dislokavo septynias divizijas. Britų puolimą planavo seras Douglasas Haigas ir seras Henry‘is Rawlinsonas, vadovavęs Ketvirtajai armijai. Jiedu pasižymėjo skirtingomis nuomonėmis dėl to, koks gilus turėtų būti puolimas ir kokia turi būti bombardavimo trukmė, tad galutinis planas tapo tikrų keistenybių deriniu.
1916-ųjų pradžioje didžioji britų kariuomenės dalis buvo nepatyrusi ir nenuosekliai apmokyta savanorių minia. Somos mūšis buvo Kitchenerio armijos debiutas – lordo Herberto Horatio Kitchenerio kariuomenė buvo sukurta iš karo pradžioje sušauktų rekrūtų.
Apkasų karas: sekinantis mūšis
Po Verdeno mūšio pradžios sąjungininkai ieškojo būdų, kaip ir toliau silpninti vokiečių pajėgas. Nuo 1916-ųjų birželio 24-osios sąjungininkai septynias dienas bombardavo vokiečius. Buvo paleista daugiau nei pusantro milijono sviedinių, bet dauguma jų buvo brokuoti.
Viso puolimo raktas buvo artilerija, tačiau ji neturėjo galimybės sėkmingai prasiveržti pro spygliuotą vielą, sunaikinti gilių vokiečių apkasų, išmušti priešo ginklų ar sukurti pėstininkų puolimui palankų užtvarą.
Liepos 1 dieną numatytu puolimo pradžios laiku artilerija pernelyg greitai atsitraukė nuo priekinės vokiečių apkasų linijos bombardavimo ir paliko neapsaugotus pėstininkus. Tačiau Verdeno mūšio patirtimi besiremiantys prancūzai pasižymėjo gerokai sunkesne artilerija ir puolė skubėdami, užgrobdami daugiau ploto ir mažiau jo prarasdami.
Po liepos 1-osios mūšis greitai virto ilgai trunkančia aklaviete: Vokietijos kariuomenė gynybines struktūras kasė sparčiau nei vyko sąjungininkų antpuoliai. Nepaisant menkų pasistūmėjimų į priekį, Somos mūšis virto kruvinu ir sekinančiu, o D. Haigas buvo kritikuojamas už kampanijos vilkinimą tiek, kad ji nusitęsė į žiemos laikotarpį, ypač paskutines šešias savaites. Somos mūšis buvo brangi pamoka, ko nereikia daryti, jei sieki efektyvaus puolimo, tačiau Vokietijos kariuomenė taip pat nusilpo ir vasarį pasitraukė į naujai iškastas ir trumpesnes gynybines linijas užnugaryje.
Somos mūšis iš viso truko 141 dieną, o puolimas buvo nutrauktas 1916-ųjų lapkričio 18-ąją.
Vadai buvo nusiteikę pernelyg optimistiškai
Sąjungininkai pervertino Vokietijos pajėgoms po septynias dienas trukusio bombardavimo padarytą žalą. Vokiečių apkasai buvo gilūs – dauguma jų buvo apsaugoti nuo sviedinių. Sąjungininkų vadai tikėjosi lengvo ir greito prasiveržimo, tačiau greitai paaiškėjo, kad tokiam optimizmui nebuvo jokio pagrindo.
Sąjungininkai puolimą planavo neturėdami tikslios informacijos apie Vokietijos pajėgų būklę. Be to, prancūzų ištekliai buvo ganėtinai išeikvoti Verdeno mūšyje, kuris prasidėjo 1916-ųjų vasarį.
Karių judėjimą stabdė sunki įranga. Vienas iš pavojingiausių apkasų karo momentų – judėjimas apkasų viršumi ir patekimas į taip vadinamą niekieno žemę. Buvo svarbu judėti greitai – tai užtikrina saugumą ir sėkmingą priešo puolimą. Tačiau kariai ant savo nugarų pirmosiomis mūšio dienomis tempė 30 kilogramų sveriančią įrangą – tai nepaprastai sulėtino jų judėjimą.
Pirmą kartą panaudoti tankai
1916-ųjų rugsėjo 15-ąją buvo panaudoti pirmieji tankai. Britai paleido 48 „Mark I“ tankus, tačiau fronte pasirodė tik 23 iš jų. Tankai sąjungininkams padėjo pasistūmėti beveik du su puse kilometro į priekį.
Vokiečių nuostoliai išaugo dėl generolo Fritzo von Belowo įsako. F. von Belowas savo vyrams įsakė sąjungininkams nepralaimėti nė plotelio žemės. Tai reiškė, kad vokiečių pajėgoms buvo nurodyta kontratakuoti, jog atgautų visus nuostolius. Dėl šio įsako žuvo apie 440 tūkstančių vokiečių karių.
Kaip rašo shroudsofthesomme.com, britų ir prancūzų puolimą gerokai apsunkino poilsio stoka. Britų ir prancūzų orlaiviai bei ilgojo nuotolio ginklai puikiai prasiskverbdavo giliai už fronto linijos, tačiau apkasų kasimas ir kiti darbai reiškė, kad kariai tą liniją pasiekdavo išsekę.
Britai ir prancūzai mūšio pabaigoje buvo pasistūmėję į priekį 9,7 kilometro, to kaina – iki 432000 britų žuvusiųjų ir sužeistųjų ir apie 200 tūkstančių prancūzų aukų. Vokiečių karių netektys siekė nuo 465181 iki 500 tūkstančių ar galbūt netgi 600 tūkstančių vokiečių aukų.
Winstonas Churchillis paprieštaravo tam, kaip vykdomas mūšis 1916-ųjų rugpjūtį. Premjeras Davidas Lloydas George‘as dažnai kritikavo sekinantį apkasų karą ir pasmerkė Somos mūšį savo po karo parašytuose prisiminimuose.