Kalėdų rytą gelbėjimo stoties vadovas Prancūzijai priklausančioje Reunjono saloje gavo pranešimą apie aštuonių kilometrų atstumu nuo kranto pastebėtą nedidelį laivą, kuriam reikalinga pagalba. Atvejis atrodė tipinis: jachtos variklis užgeso, todėl ją reikia vaduoti, rašo portalas lenta.ru.

Gelbėjimo stoties vadovas surinko žmones ir po pusvalandžio į jūrą išplaukė kateris su penkiais gelbėtojais. Atvykusi į nurodytą vietą gelbėtojų komanda jachtos neaptiko, bet pamatė ant bangų besisupantį žemą juodą neaiškios kilmės objektą.

„Gal penkias minutes spėliojome, kas tai, - apie keistą nutikimą pasakojo katerio kapitonas. – Miniatiūrinis povandeninis laivas, o gal vis tik banginis?“

Paaiškėjo, kad tai – gerokai nudėvėta kruizinio laivo valtis. „Gyvenime nesu matęs nieko panašaus, - prisipažino vienas iš gelbėtojų. – Stiebas buvo visiškai nulaužtas, vairas neveikė.“

Gelbėtojus džiaugsmingai sutiko išsekęs, bet laimingas 56-erių lenkas Zbigniewas Reketas. Be katės Samiros valtyje daugiau nieko nebuvo.

„Jis labai džiaugėsi, kai mus pamatė, – pasakojo gelbėtojas. – Mes jam tapome savotiškais Kalėdų Seneliais. Lenkas nė nenumanė, kad jį išgelbėjome per Kalėdas. Naktį jis matė saloje leidžiamus šventinius fejerverkus, bet nežinojo, kokia proga, nes laiko nuovoką buvo praradęs prieš daug mėnesių.“

Laivų kapinės

Z. Reketas pasakojo, kad bėdos prasidėjo prieš daugiau nei dvejus metus, o pastaruosius septynis mėnesius jis beviltiškai dreifavo nevaldomoje valtyje be ryšio priemonių. Nors įvykių, nutikusių jūroje, patikrinti tiesiog neįmanoma, vis tik keliautojo pasakojimas skamba tikroviškai.

Bebaimis keliautojas teigė gimęs 1961 m. lenkų šeimoje, gyvenusioje Sovietų Sąjungoje. Būdamas 20 m. jis persikėlė gyventi į Lenkiją, tačiau ten jam nepavyko pritapti. Vyrui pasisekė: jis gavo žaliąją kortą ir vos tik pasitaikė proga išvyko į Jungtines Valstijas. Jam teko dirbti geležinkeliuose, vėliau – laivų statykloje Majamyje.

Deja, JAV jį taip pat nuvylė. 2008 m. gamykla bankrutavo ir vyras liko be darbo. Būtent tuo metu jis nusprendė įsigyti asmeninę vandens transporto priemonę. Ši mintis jam atrodė labai perspektyvi, juk galima gyventi laive ir neleisti pinigų būstui. Dar galima plaukti iš vieno miesto į kitą ieškant darbo. Deja, darbo neturinčiam imigrantui įprastinės jachtos buvo neįkandamos, tačiau jis nesiruošė pasiduoti.

Z. Reketas sužinojo, kad Indijoje galima pusvelčiui nusipirkti didelio laivo gelbėjimo valtį, kurių dauguma toli gražu nėra apgailėtinos valtelės su irklais, o pasitaiko net ir variantų, dydžiu prilygstančių nedidelėms jachtoms su dengtu deniu ir kitais patogumais.

2014 m. Z. Reketas išvyko į Indijos vakarinėje pakrantėje esantį Alango miestą, kuriame įsikūrusios didžiausios pasaulyje laivų kapinės. Kas antras laivas baigia egzistavimą būtent ten.

Taigi Z. Reketas tapo laiminguoju kadaise kruiziniame laive naudotos ryškiai oranžinės spalvos 11 metrų ilgio valties savininku. Nors ši vandens transporto priemonė nebuvo skirta tolimoms kelionėms, lenkas nė neabejojo, kad jam pavyks valtį patobulinti. Perdažęs pirkinį juoda spalva, įsigijęs vairą ir nedidelį variklį, GPS prietaisą, VHF radijo stotį ir jūrinių žemėlapių jis jau buvo pasirengęs plaukti.

Vis tik viena problema liko – kur plaukti? Kai Z. Reketas ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo, jis planavo įveikti Indijos ir Atlanto vandenynus ir pasiekti Los Andželą. Kadangi valties remontas truko kelis mėnesius, jis šiuo laikotarpiu nedirbo, iš jo buvo atimtas leidimas gyventi JAV. Grįžti nebebuvo kur.

Bet tuo nemalonumai tik prasidėjo. Pirmame Indijos uoste dingo rankinis laikrodis ir 3 400 dolerių – beveik visos Z. Reketo santaupos. Lenkas įtarė, kad jį apvogė policininkai, bet argi tai įrodysi? Likusių 600 dolerių vos užteko maistui. Jis nebegalėjo plaukti į Europą – už plaukimą Sueco kanalu reikia mokėti, o pinigų nebuvo.

Užstrigo saloje

Z. Reketas nusprendė plaukti į rytus – Džakartos link. Iš Indijos iki Indonezijos sostinės kur kas arčiau, nei iki Los Andželo ar Europos, o mokėti už tokią kelionę nereikia.

Kai iki tikslo liko visai nedaug, kilo audra. Lūžo stiebas, o valtį pagriebė stipri povandeninė srovė, kuri nešė tolyn nuo Indonezijos krantų. A. Reketas turėjo variklį, bet jo galingumo nepakako, kad galėtų grįžti į ankstesnį kursą.

Per kelias savaites valtis perplaukė visą Indijos vandenyną iš rytų į vakarus. 2014 m. spalį nesėkmingas keliautojas pasiekė Mvalį – mažiausią iš Komorų salų, kurios išsidėsčiusios sąsiauryje tarp Afrikos ir Madagaskaro. Iš ten jį nutempė iki gretimos Ngazidžo salos, kurioje yra sostinė Moronis. Tai didžiausias Komorų miestas su 41 tūkst. gyventojų.

Moronyje lenkas užstrigo dvejus su puse metų. Jis gavo laikiną leidimą gyventi, bet jam taip ir nepavyko rasti darbo. Viltys sulaukti pagalbos iš gimtosios šalies buvo tuščios.

Z. Reketas susisiekė su Lenkijos ambasada Kenijoje, bet nieko nepešė. „Jie nepanoro manęs repatrijuoti, – pasakojo jis. – Davė 150 eurų, tuo viskas ir baigėsi.“ Išgyventi padėjo tik vietos gyventojų parama.

Komoruose Z. Reketas neskubėdamas taisė savo valtį. Jis pastatė naują stiebą, sujungė šturvalą su vairu grandine nuo dviračio. Norėjo vėl pabandyti laimę.

Šį kartą jis nusprendė aplenkti Afriką iš pietų ir priplaukti iki Amerikos per Atlanto vandenyną. Naują maršrutą teko dėlioti mokiniams skirtame geografijos žemėlapyje. Tikri jūriniai žemėlapiai, pirkti Indijoje, seniai pasimetė.

Septyni mėnesiai jūroje

2017 m. gegužės 20 d. vyras sukrovė į valtį kiniškų makaronų atsargas mėnesiui, pasiėmė prie jo pripratusią katę ir vėl išplaukė. Pirmas jo tikslas buvo Durbano mietas rytinėje Pietų Afrikos Respublikos pakrantėje.

Antras plaukimas buvo dar nesėkmingesnis už pirmą. Kai iš akių dingo Moronis, staiga nutilo variklis. Paskui sugedo vairas. Stiebas kažkiek laikėsi, bet galiausiai ir jo neliko. Vėjas ir srovės nešė keliautoją į šiaurę – tiesiai į Somalį. Z. Reketui visai nesinorėjo susitikti su piratais, bet jis nieko negalėjo padaryti.

Laimė, valtį pagavo rytų srovė. Z. Reketas vėl kirto Indijos vandenyną, tik šį kartą kita kryptimi. Jis aplenkė Maldyvų salas, kurios 2014 m. sutrukdė jam pasiekti Džakartą. Dabar valtį nešė atgal prie Afrikos.

„Kelis kartus mačiau sausumą, bet man nepavyko ten nuplaukti“, – pasakojo Z. Reketas. Kartais horizonte pasirodydavo laivai. Iš pradžių keliautojas mėgino su jais susisiekti radijo ryšiu, bet niekas neatsiliepė – veikiausiai nepastebėjo silpno jo siųstuvo signalo. Greitai baterija išsikrovė ir jis liko be ryšio. Nepavyko pakrauti akumuliatoriaus nuo saulės baterijų.

„Maisto pasiėmiau tik mėnesiui, – sakė lenkas. – Turėjau kiniško makaronų sriubos pakelių. Pusę suvalgydavau vieną dieną, kitą pusę palikdavau kitai dienai.“ Skurdų racioną paįvairindavo žuvis, kurios jis pagaudavo su žeberklu ir džiovindavo. Per septynis mėnesius kajutė prasmirdo pūvančios žuvies dvoku, bet kas beliko?

Gėlas vanduo greitai baigėsi, tiesa, kasdienis laimikis kažkiek malšindavo troškulį. Rytais lenkas rinkdavo rasą, kuri nusėsdavo ant valties korpuso.

Pirmus du mėnesius Z. Reketas žymėjo praėjusias dienas, paskui liovėsi. Laiką jis trumpino žiūrėdamas indiškų filmų DVD ir indišką „Top Gun“ versiją. Kai pabosdavo, gulėdavo ant čiužinio su kate ir galvodavo apie Wojciechą Jaruzelskį.

Gruodį Z. Reketo valtis praplaukė Mauricijaus salą, kuri yra beveik prie pat Madagaskaro, tik, priešingai nei Komorų salos, iš rytinės, o ne iš vakarinės pusės. Iš ten ranka pasiekiamas Reunjonas – vos 230 km. Lenkas atplaukė į salą, likus savaitei iki Kalėdų ir užstrigo netoli kranto – nei pirmyn, nei atgal. Ten jį ir rado gelbėtojai.

Išsekusiam keliautojui atnešė valgio, švarius drabužius, bet jis nė už ką nesutinka palikti savo valties – bijo, kad ją atims, o tada viskas. „Čia – mano namai, – sako Z. Reketas.“

Reunjono valdžia susisiekė su Lenkijos ambasada Paryžiuje ir sausio 5 d. jam atsiuntė naujutėlaitį pasą.

Z. Reketas nenori grįžti į tėvynę – ten jis nieko neturi. Jis tvarko dokumentus, kad atgautų imigracinę vizą (vadinamąją žalią kortą), ir dairosi po Reunjoną. Tai Prancūzijai priklausanti teritorija, kurioje galima gyventi su bet kokios Europos Sąjungos šalies, taip pat ir Lenkijos, pasu.

„Noriu gyventi įprastą gyvenimą, rasti darbą, – pasakoja daug nesėkmių patyręs keliautojas. – Tai kodėl gi nelikus čia.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (97)