aA
Bulgarų politologas Ivanas Krastevas – vienas iš nedaugelio Rytų Europos intelektualų, kurio balsas gerai girdimas ir Europos vakaruose. Taikliomis įžvalgomis jis padeda Bendrijos senbuvėms suprasti „naujokes“, atskleidžia kitokio jų požiūrio į tautą ar kosmopolitizmą šaknis.
© AP / Scanpix

Pasak mokslininko, neteisinga emigracijos tirpdomas šalis kaltinti solidarumo stoka, drauge išskėstomis rankomis priimant jų išaugintus bei išmokslintus jaunus žmones.

Didžiąją dalį savo svarstymų 52-ejų metų politologas išdėstė esė apie Europos Sąjungą anglų kalba „Po Europos“ (vertimas į vokiečių kalbą pasirodė pavadinimu „Europos prieblanda“). I. Krastevo straipsniai skelbiami dienraštyje „New York Times“, dažnas svečias jis ir Vokietijos bei Austrijos medijose, kur pateikia Rytų Europos perspektyvą debatuose dėl Europos Sąjungos ateities.

Migracijos krizę bulgarų politologas laiko „vienintele išties bendra europiečių krize“ ir netgi vadina ją Europos rugsėjo 11-ąja, nes ji sukrėtė pasitikėjimą liberalizmu, privertė suabejoti politiniu, ekonominiu bei socialiniu Europos Sąjungos modeliu.

Ši krizė liberalizmui prikišamai parodė centrinę jo prieštarą: „Kaip suderinti mūsų universalias teises su tuo faktu, kad jomis galime džiaugtis kaip nelyginant laisvesnių bei turtingesnių visuomenių piliečiai?“

Globalizacija pavertė pasaulį dideliu kaimu, kuriame gyvenama globalaus lyginimo sąlygomis. Žmonės lygina savo gyvenimą ne su kaimynų, o su turtingiausių planetos gyventojų gerove. Tad ir traukia į turtingąsias šalis, naudodamiesi pabėgėlių bei politinio prieglobsčio teise, kuri juk buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo, turint prieš akis politiškai persekiojamus asmenis, pirmiausia – Rytų Europoje.

Akivaizdu, jog Ženevos pabėgėlių konvencija nebuvo numatyta tautų kraustymosi sąlygoms. Būtent šis „liberalių elitų nesugebėjimas bei nenoras atvirai bei kontroversiškai diskutuoti apie migraciją bei jos pasekmes“ ir privedė prie to, kad liberalizmas daugelio žmonių akyse tapo apsimetinėjimo sinonimu, – negailestinga I. Krastevo diagnozė.

„Etninio išnykimo“ baimė

Kodėl Rytų Europos šalys taip alergiškai reaguoja į reikalavimą būti solidarioms pabėgėlių klausimu? Tai nėra egoizmas, – aiškina I. Krastevas. Tai – masinės emigracijos pažeistų, išnykimo grėsmę jaučiančių visuomenių baimė.

Vokietijos dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ duotame interviu politologas stebisi, kad diskusijose dėl rytų europiečių laikysenos pabėgėlių ir migracijos klausimu vakariečiai itin retai prisimena tokį esminį veiksnį kaip demografinę paniką. O juk dabar šias šalis masiškai palieka žmonės.

„Savo šalį paliko 2,5 milijono lenkų, 3,5 milijonų rumunų, Lietuvos gyventojų skaičius susitraukė nuo 3,5 iki 2,9 milijono. Arba štai Bulgarija: išvyko kas dešimtas bulgaras.“ „Tai – dramatiška. Likusi senstanti visuomenė jaučiasi nesaugi.“

Vokiečių medijos ir politikai linkę pašiepti „etninio išnykimo“ baimę arba laiko ją rasizmo apraiška, su kuria dera kovoti, – savikritiškai pripažįsta Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.

„I. Krastevas, ne vien kosmopolitas intelektualas, bet ir bulgaras, žvelgia į šią baimę su empatija“, – komentuoja radijo politinis apžvalgininkas Matthias Betschas.

„Etninio išnykimo baimė jaučiama daugelyje mažų šalių. Migrantų atvykimas šių šalių gyventojams signalizuoja jų traukimąsi iš istorijos. O dažnai kartojamas argumentas, esą, senstančiai Europai reikalingi imigrantai, tik gilina šią egzistencinę melancholiją“, – knygoje „Po Europos“ rašo I. Krastevas ir, pats tos melancholijos pagautas, klausia: „Ar po šimto metų dar bus kas skaito bulgariškus eilėraščius?“

„Grėsmę jaučiančių daugumų politikoje demokratinis mąstymas yra demografinis mąstymas, – apibendrina politologas. – Tauta, panašiai kaip Dievas, yra nelyginant koks skydas, saugantis žmogų nuo minties apie mirtingumą. Viltis gyventi ir po mirties įrašyta mūsų šeimų ir mūsų tautų atmintyje. Vienišas individas yra mirtingas kita prasme nei žmogus, priklausantis tam tikrai grupei.“

Šių šalių istorinė atmintis kupina tautinių konfliktų

I. Krastevas atkreipia dėmesį ir į kitokią istorinę rytų europiečių patirtį, į tai, kad šios šalys susikūrė iš anksčiau gyvavusių daugiakultūrių imperijų ir kad jų atmintis kupina tautinių konfliktų. Kitokie nei Vakaruose buvę ir 1968-ieji. Vakarai anuomet solidarizavosi su antikolonijiniu judėjimu ir polemizavo apie Antrąjį pasaulinį karą, kas stiprino daugiakultūrišką laikyseną. O štai Lenkijoje ar Čekoslovakijoje 1968-ieji buvo tautinio proveržio metai. Tai, kad šių šalių visuomenės tautine prasme dabar yra tokios vientisos, ten vertinama išimtinai teigiamai.

Savo knygoje, o ir ne viename interviu, I. Krastevas pabrėžia ir istoriškai įsišaknijusį rytiečių nepasitikėjimą kosmopolitizmu: „(Vakarų) vokiečių polinkis į kosmopolitizmą paaiškintinas noru atsikratyti nacių, niekinusių kitataučius, palikimo; o kitoje pusėje galima būtų formuluoti tezę, kad Vidurio bei Rytų Europos antikosmopolitizmas dalinai kyla iš jų antipatijos internacionalizmui, kurį jiems bruko komunizmas.“

Visa ši patirtis sumuojasi ir neišvengiamai verčia abejoti liberaliu žmogaus teisių diskursu, postuluojančiu atvirumą, įvairovę, mažumų gynimą ir individualizmą.

„Grėsmę jaučiančios daugumos, dar menančios ankstesnės visuomeninės tvarkos žlugimą, emigracijos nusilpnintos, skeptiškai vertinančios humanistinę retoriką, ginasi nuo spaudimo priimti naujas mažumas“, – I. Krastevo analizę apibendrina liberalios kairės dienraštis „Süddeutsche Zeitung“.

Vokiečių dorovinė arogancija

Tačiau „grėsmę jaučiančių daugumų“ baimės netrūksta ir Vakaruose, ir ji nepaliaujamai auga. Net ir Vokietijoje, prieš dvejus metus patyrusioje tikrą entuziastingo solidarumo su „pabėgusiaisiais“ euforiją, dabar nusvėrė būgštavimai, „kad tie patys svetimieji gali sužlugdyti europietišką socialinę sistemą bei istoriškai susiklosčiusią kultūrą, sugriauti liberalias mūsų visuomenes“, – pastebi I. Krastevas interviu, kurį jis dar 2016 metų pavasarį davė dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ drauge su Vienos universiteto pietryčių Europos istorijos profesoriumi Oliveriu Jensu Schmittu.

Islamo, terorizmo, didėjančio nusikalstamumo ir neįprasta svetimųjų baimė, pasak I. Krastevo, dabar sudaro moralinės panikos Europoje branduolį. Europiečiai jaučiasi priveikti ne milijono pabėgėlių, o perspekyvos, kad pabėgėliai bei migrantai ir ateityje šturmuos Europos sienas.

Ir ši baimė jaučiama ne vien Europos rytuose, bet ir vakaruose bei šiaurėje, – pastebi O. J. Schmittas. Todėl jį stebina Vokietijos medijų bei politikų kritika, nukreipta pirmiausia į taip vadinamą Rytų Europą. Mėgindamas paaiškinti vokišką „dorovingųjų pasipūtimą“ rytų europiečių atžvilgiu, istorikas iškelia įdomią tariamo pranašumo tezę.

„Neigiamą Rytų vaizdą Vokietijoje anksčiau visų pirma plėtojo politinė dešinė, bet dabar neigiamas Rytų Europos įvaizdis susiformavo vidurio bei kairės diskurse,“ – konstatuoja istorikas. Arba vėl: „Nors daroma prielaida, kad esama kažkokio bendro europinių vertybių karkaso, tačiau juk jis niekada nebuvo diskutuojamas! Didžiuma Vokietijos viešosios nuomonės formuotojų laukia, kad taip vadinamoji Rytų Europa – aš esu linkęs kalbėti apie naująsias nares – tam tikras vertybes klusniai perimtų. Vertybes, kurios anaiptol nėra neginčytinos ir Europos vakaruose, šiaurėje bei pietuose.“

Rytų europiečiai nebenori būti imitatoriai

Pagavęs šią kritinę O. J. Schmitto įžvalgą, I. Krastevas plėtoja ją toliau: „Po 1989-ųjų Rytų Europoje prasidėjo imitacinis laikotarpis. Bendrijoje tikėtasi, kad Rytų Europos visuomenės keisis, imituodamos Vakarų institucijas, įpročius, veikimo būdą. Iš pradžių daugmaž taip ir klostėsi. Tačiau kiekviena imitacija grindžiama asimetriškais santykiais. Jos sėkmė matuojama originalu, ir Europos Sąjungoje tai daryta instituciškai: kiek „europietiški“ yra rytų europiečiai, priklausė nuo vakarų europiečių sprendimo.

Tačiau Rytų Europoje dabar esama naujos kartos, kuri linkusi demonstruoti, kad yra kitokie ir kad tas kitoniškumas yra vertybė. Lenkai laiko save europiečiais ne dėl to, kad imituoja Vakarus, bet dėl to, kad gina tai, ką patys laiko tikromis europietiškomis vertybėmis.

Lenkai sako: „Mes lenkai, ir kadangi esame lenkai, mums labai svarbi katalikų bažnyčia. Tačiau dėl to mes nesijaučiame prastesni, netgi priešingai. Mes iškeliame tai kaip svarbią mūsų tapatybės dalį. Esame labiau europietiški nei vokiečiai, kurie savo vokiškumą pakeitė Europos Sąjungos tapatybe, kas juk nėra tas pat, kaip europietiškumas.“

„O kai dėl migrantų, tai mano kaip piliečio teisė spręsti, kokioje politinėje bendruomenėje aš gyvenu ir ar noriu priimti atvykėlius, ar ne. Nesama tokios moralinės pareigos pagerinti kitų ekonominę padėtį“, – rytų ir vidurio europiečių nuostatą perteikia I. Krastevas.

Atiduodam turtingosioms valstybėms savo ateitį

Migrantų krizės kontekste dažnai skambančius priekaištus, esą, rytų europiečiams trūksta solidarumo, bulgarų politologas atremia tokiu argumentu: „Tai, ką šiandien matome, yra ne solidarumo stoka, kaip kad tvirtina Briuselis, bet skirtingų solidarumo tipų susidūrimas: vienoje pusėje – nacionalinis, etninis ir religinis solidarumas, kitoje – mūsų žmogiška pareiga.“

Be to, I. Krastevas iškelia dar vieną esminį aspektą, kurį apie solidarumą postringaujančios turtingosios ES valstybės linkusios apeiti nemačiomis. „Nuolat kalbama apie gausias investicijas, tekančias iš Vakarų į Rytus, tačiau niekas nekalba apie tas lėšas, kuriomis mes išmokslinam gydytojus bei medicinos seseris, diplomų gavimo dieną vykstančius į užsienį, kad ten dirbtų“, – tokius rytų politikų argumentus I. Krastevas sakosi dažnai girdįs.

Pasak mokslininko, atviras sienas žmonės ilgą laiką vertino kaip svarbiausią teigiamą po 1989-ųjų įvykusį pokytį. Tačiau dabar atviros sienos ir darbo jėgos judėjimo laisvė imami vertinti ir „kaip atviri vartai, pro kuriuos iš Rytų į Vakarus teka potenciali gerovė. Tad ne vienas ima klausti, kodėl jų šalys turėtų investuoti į švietimą, jei šių investicijų didžiausios laimėtojos bus ne jų pačių, o Vakarų Europos visuomenės.“

Tačiau I. Krastevo knygoje „Po Europos“ esama ir skaudaus klausimo patiems rytų bei vidurio europiečiams, nenorintiems prisiimti atsakomybės už savo valstybę ir visuomenę, nes vis didesniam skaičiui žmonių pasikeitimas reiškia ne keisti valdžią, o palikti šalį: „Kas palieka savo šalį, tam retu atveju rūpi gimtosios šalies reforma. Jis nori pagerinti tik savo paties, o ne drauge ir kitų gyvenimą. Paprasčiau yra persikelti gyventi Vokietijon, nei pasirūpinti, kad Bulgarija imtų funkcionuoti kaip Vokietija.“

Kuo tad mūsų emigrantai skiriasi nuo tų geresnio gyvenimo ieškotojų, besiveržiančių į turtingąsias Europos Sąjungos šalis?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Seime visiška teisinė sumaištis dėl Pranckiečio Pranckietis: to klausimo į darbotvarkę netrauksiu (355)

Ketvirtadienį susirinkusi Seimo valdyba nutarė, kad reikalavimas balsuoti iš naujo dėl...

Grybauskaitė: mes pažeminome save ir pažeminome Jungtinę Karalystę (227)

Ketvirtadienį į Briuselį į ES viršūnių tarybą besirenkantiems šalių lyderiams kadenciją...

Kaimynai apie atokioje sodyboje rastą šeimą: naujienos pribloškė šeimos tėvą įvardijo kaip „labai aršų“ (1)

Nyderlandų policija apklausia Austrijos pilietį po to, kai atokioje kaimo sodyboje Nyderlanduose...

Klubas uždraudė Maksvyčiui treniruoti Lietuvos rinktinę (22)

Kazys Maksvytis negalės perimti Lietuvos krepšinio rinktinės vairo iš Dainiaus Adomaičio. To...

Karbauskis: po antradienio balsavimo Seimo pirmininko kabinetas bus laisvas (197)

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad nei Seimo valdyba , Teisės...

Nauja atsakomybė: Grybauskaitė prisijungs prie Europos galingųjų (22)

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė taps Briuselyje veikiančio analitinio centro...

Šapoka apie naujus ir didesnius mokesčius: skolas vis tiek reikės grąžinti (56)

„Bet kokias skolas vis tiek reikės grąžinti, kai ekonomikos padėtis yra neapibrėžta, mūsų...

ES ir JK susitarė dėl „Brexit“ pasirodė pirmosios detalės apie susitarimą (175)

Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės derybininkai susitarė dėl „ Brexit “. Apie tai...