Iš esmės tai – ekonominiai migrantai. Jų srautas pastarosiomis savaitėmis tik stiprėjo. Nemaža jų dalis apsimeta esą sirai. Negavę politinio prieglobsčio, gyvena šalies miestuose nelegaliai, versdamiesi vagiliavimu, plėšikavimu, narkotikų prekyba. Policijos iki šiol jie nebijojo, bet po Kelno įvykių padėtis iš esmės pasikeitė – Vokietijos teisėsauga nukreipė prožektorių šviesą į jaunus, brutalius vyrus iš Šiaurės Afrikos.

Praėjusią savaitę apie 300 policijos pareigūnų reidais šukavo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės „Maroką“ – taip vadinamas netoli geležinkelio stoties esantis Diuseldorfo Maghribo rajonas, kuriame gyvena daug migrantų iš Šiaurės Afrikos. Patikrinta pustrečio šimto asmenų, 40 suimti, 38 iš jų – nelegalai.

Jau seniai čia gyvenantys marokiečiai bei alžyriečiai taip pat kenčia nuo naujai atvykusių kraštiečių, todėl jie sveikina tokią policijos akciją. „Deportuoti juos, tuoj pat deportuoti“, – ragina jie politikus ir teisėsaugą.

Padai svilti nusikaltėliams pradeda ir Kelne, kur, miesto kriminalistinių tyrimų skyriaus duomenimis, iš 800 per pastaruosius dvejus metus į duomenų banką įtrauktų marokiečių, alžyriečių bei tunisiečių 40 procentų įvykdė nusikaltimą ar net kelis.

Palyginimui: tarp sirų nusikalstamumas nesiekia 1 procento, tarp irakiečių – apie 2 procentus.

Antradienį dviejose Aleno (Šiaurės Reino Vestfalija) pabėgėlių stovyklose vykdytas policijos reidas: 400 policininkų vienu metu ankstyvą rytą šturmavo abi pabėgėlių stovyklas. Tai, ką policija rado, turėtų pažadinti politikus iš jų naivaus sapno.

Pasirodė, kad pusė iš 150 tikrintų jaunų marokiečių, tunisiečių ir alžyriečių sugebėjo užsiregistruoti keliose vietose keletu tapatybių. Tokiu būdu jie kas mėnesį gauna ne vieną, o dvi ar net tris pabėgėliams skirtas pašalpas.

Šiose dviejose stovyklose sausio 11 d. buvo apgyvendinti 230 šiaurės afrikiečiai, tačiau, kaip informavo atsakingas policijos atstovas spaudai, reido metu rasti tik 150. Kur prapuolė likę 80 – neaišku. Šį reidą teisėsaugos pareigūnai suorganizavo, gavę signalą iš vietinės policijos, kuriai atvykėliai jau per pirmą buvimo Alene savaitę sukėlė daug rūpesčių.

Mano kelias – Vokietija

Po to, kai lapkričio mėnesį Slovėnija nutarė įsileisti tik sirus, irakiečius ir afganus, Balkanų kelyje netikėtai užstrigę migrantai iš kitų šalių ėmė reikšti protestą dėl tokio, jų teigimu, diskriminuojančio sprendimo. Nuvyko į Graikijos ir Slovėnijos pasienį ir Vokietijos televizijos žurnalistai, norėdami susidaryti vaizdą apie padėtį. Jaunas marokietis, paklaustas žurnalisto, kodėl jis veržiasi į Europą, juk Maroke karo nėra, atsakė: „Vokietija – mano kelias.“ Ir pridūrė: „Arba mirsiu, arba pasieksiu Vokietiją“.

„Didelė dalis Maroko imigrantų, savivaliaujančių Vokietijoje, kilę iš kaimų, – Vokietijos dienraščiui „Die Welt“ aiškino marokiečių žurnalistas Azizas Allilou. – Maroko miestai pastaraisiais metais rašė ekonominės sėkmės istoriją, tačiau kaimiškuose regionuose viešpatauja juodas vargas – kaip skurdžiausiose Afrikos šalyse.“

Be to, daugiau nei 40 procentų šalies gyventojų yra beraščiai. Jaunimas savo šalyje nemato jokios perspektyvos, todėl ir emigruoja į Europą. „Marokas – viena liberaliausių arabų valstybių“, – teigia A. Allilou, todėl, pasak jo, marokiečiams nėra jokio pagrindo politiniam prieglobsčiui Vokietijoje. „Tie jauni vyrai tiesiog ieško geresnio gyvenimo. Jie – ekonominiai migrantai.“

Jaunų marokiečių emigracijos banga ėmė kilti praėjusių metų rudenį. Gandai, jog kiekvienas, prisistatęs siru, gali prašytis prieglobsčio Vokietijoje ar kitoje turtingoje ES šalyje, netruko pasklisti. Kelio į laimę maršrutas paprastas: pigiais skrydžiais pasiekti Turkiją, o iš ten, įsimaišius tarp Artimųjų Rytų pabėgėlių, Balkanų keliu traukti į Europą.

Kas turėjo pinigų, pirkosi suklastotą sirišką pasą, kas neturėjo – prisistatė esąs siras be asmens dokumentų. „Jauniems vyrams tai buvo jų gyvenimo šansas. Didžioji jų dalis neturi jokio išsilavinimo, jokios kvalifikacijos. Vokietija su jos atviromis sienomis tapo vilione, kuriai jauni marokiečiai sunkiai galėjo atsispirti,“ – aiškina A. Allilou.

„Mes slampinėjam čia, kaip ir namie“

Bavarijos pasienio pabėgėlių patikrinimo punkte Freilasingo mieste vertėju dirbantis marokietis Aki Abdulas sako, kad šiais metais daugiausia pabėgėlių atvyksta ne iš Sirijos, o iš Šiaurės Afrikos šalių: „Kasdien atvyksta po 400-500 vyrų iš Maroko ir Alžyro ir aiškina mums, esą, Vokietijos vyriausybė kviečiasi visus žmones“.

„Vesti ES pilietę – tas pats, kas laimėti pagrindinį „Eurojackpot“ prizą“, – teigia marokietis.

Iš Maroko kilęs, Vokietijoje jau 25 metus gyvenantis Aki Abdulas, informatikas pagal specialybę, bet dabar talkininkaujantis Vokietijos policijai kaip vertėjas, prisipažįsta, kad nėra lengva vien iš kalbos nustatyti atvykėlių tautybę, nes daugelis šiaurės afrikiečių kalba tuo pačiu arabų dialektu kaip ir sirai. Tuomet tenka jiems užduoti konkrečius geografijos klausimus: apklausinėti gatves, mokyklas, pastatus iš neva jų kilmės vietovės.

Kad sėkmingai išlaikyti tokį geografijos testą nėra sudėtinga, rodo aukščiau pateikti policijos reido Aleno pabėgėlių stovyklose rezultatai. Tokių, pro paskubom vykdomą kontrolę prasprūdusių, nekoordinuojama registracija pasinaudojusių tariamų sirų iš Šiaurės Afrikos Vokietijoje netrūksta.

Su savo kraštiečiais, vagystėmis bei narkotikų pardavinėjimu besiverčiančiais Kelno mieste, buvo susitikęs ir „Die Zeit“ žurnalistas, marokietis pagal kilmę, Mohamedas Amjahidas.

„Mes slampinėjam čia, kaip ir namie“, – prisipažino žurnalistui Kelne nelegaliai būnantis marokietis, prisistatęs Mohammedo vardu.

Jis sakėsi atvykęs į Kelną prieš keturis mėnesius. Prisipažino Naujųjų metų naktį su draugais buvęs Kelno geležinkelio stotyje, tačiau moterų negrabinėjęs – „dirbęs“ (suprask, vogęs). Jaunas marokietis stebėjosi pasipiktinimu, kurį sukėlė Kelno Naujųjų metų nakties įvykiai: „Juk niekas nemirė“, tai dėl ko toks triukšmas?

„Čia, Europoje, kvailų kekšių – į valias“, – su panieka sako Mohammedas. Didžiausia jo, kaip ir kitų jaunų nelegalų iš Šiaurės Afrikos, svajonė – susirasti moterį su Vokietijos ar kitos ES šalies pasu, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Europoje.

Maroko spauda apie tautiečių problemas Vokietijoje nerašo. O patys nelegalai, suprantama, irgi nesipasakoja apie savo tamsius darbelius. Niekas nesigiria, kad gyvena iš prekybos narkotikais ar vagysčių, kad kai kurie jų nesidrovi net iš Vokietijos mečečių vogti besimeldžiančiųjų batus.

Mohammedas, kaip ir turbūt ne vienas į jį panašus, yra sūnus, kuriuo Maroke didžiuojasi jo motina.
Taip, jis turi užsidirbti ne tik pragyvenimui, bet ir siunčia kas mėnesį „sunkiu darbu uždirbtus“ pinigus namo, po 100 ar 200 eurų.

„Galbūt jis pasakoja jai, kad atidarė restoraną ar gavo darbą gamykloje. Jis nenori detaliai aiškinti. Jo motina juo tiki. Tokios sėkmės istorijos apie geresnį gyvenimą Europoje pasakojamos Kasablankos lūšnynuose. Todėl vis daugiau jaunų vyrų ir leidžiasi į kelionę“, – apibendrina M. Amjahidas.