Pagal 1941 m. statutą, smurtaujantį vyrą nužudžiusiai žmonai didesnė tikimybė sėsti už grotų, nei vyrui, mirtinai primušusiam žmoną, rašo BBC.
Kaip teigiama Vokietijos teisininkų asociacijos pranešime, naciai žmogžudžiu vadina asmenį, „klastingai“ arba „iš pasalų“ nužudžiusį žmogų.
Tai reiškia, jog maža tikimybė, kad daugybę metų mušdavęs ir galiausiai mirtinai primušęs žmoną vyras bus nuteistas už žmogžudystę. Veikiausiai jis sulauktų nuosprendžio už netyčinį nužudymą, tad jam grėstų tik penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Argumentas būtų toks, kad šiuo atveju vyro veiksmų nepavadinsi slaptais ar klastingais.
Teisininkų asociacijos baudžiamojo komiteto pirmininkas, advokatas Stefanas Koenigas sako, jog naciai apibrėžė žmogžudystę, remdamiesi nuostata, kad kai kurie žmonės iš prigimties yra silpnapročiai. Užuot atsižvelgę į kiekvieno nusikaltimo aplinkybes, jie apibrėžė žmogžudį kaip klastingą asmenį.
Rytų Vokietijoje galioja kitas įstatymas, kuris yra artimesnis Jungtinės Karalystės ir daugelio kitų valstybių teisinei sistemai. Pagal šį įstatymą, žmogžudžiu laikomas asmuo, sąmoningai nužudęs kitą žmogų. Tačiau po 1990 m. Vokietijų sujungimo įsigaliojo Vakarų Vokietijos įstatymai.
„Pagal Baudžiamąjį kodeksą, žmogus kaltinamas žmogžudyste, bet ne netyčiniu nužudymu, jeigu pasinaudoja aukos bejėgiškumu, nepaisydamas fakto, kad auka nežino apie išpuolį“, – sakė S. Koenigas. Tačiau būtent taip daugelis prievartą šeimoje patiriančių moterų galiausiai nužudo savo partnerį, pabrėžė jis.
„Jei žmona, kuri yra daug silpnesnė už agresorių ir neturi kitos išeities kaip tik nutaikyti momentą, kai jis nesitiki išpuolio, ir tada jį nužudyti, pavyzdžiui, nudurdama iš nugaros peiliu ar kitokiu instrumentu, arba įdėdama į maistą nuodų, ji bus nuteista už žmogžudystę, o tai reiškia kalėjimą iki gyvos galvos.“
Statistiniai tyrimai patvirtina S. Koenigo patirtį.
„Pastebėjau, kad mušamos moterys dažniau nuteisiamos už žmogžudystę nei smurtaujantys vyrai, – teigė vieno tyrimo autorius profesorius Dagmaras Oberliesas. – Daugybę metų kentusios prievartą moterys iš anksto apgalvoja partnerio nužudymą. Smurtaujantys vyrai, kuriems nereikia nieko bijoti, tiesiog daužo savo žmonas, kol jas užmuša.“
Norintys pakeisti įstatymą advokatai pateikia Marianne Bachmeier atvejį.
1981 m. kovo 6 d. į teismo salę ji įsinešė pistoletą. Tuo metu vyko jos 7 m. dukters žudiko byla. Moteris į jį šovė ir pasakė: „Tikiuosi, jis negyvas.“ Paskui moteris nė nemėgino bėgti.
Vokiečių teisininkai nusprendė, kad tai nėra netyčinis nužudymas, nors moteris patyrė traumą netekusi dukters. Anot jų, tai buvo žmogžudystė, nes auka nesitikėjo išpuolio.
Kilo nacionalinio lygio pasipiktinimas. Galiausiai po mėnesio kaltinimai žmogžudyste buvo atsiimti, bet pagrindinis principas (žmogžudžiu laikomas asmuo, nužudęs išpuolio nesitikintį asmenį) liko.
Norintieji pakeisti įstatymą primena dar vien atvejį. 2001 m. Arminas Meiwesas pateikė skelbimą interneto svetainėje „Cannibal Cafe“: „Sveikas 18 – 30 m. vyras ieško asmens, kuris nori būti nužudytas ir suvalgytas.“ Atsiliepęs į skelbimą inžinierius iš Berlyno Berndas Juergenas Armando Brandesas susitiko su A. Meiwesu kovo 21 d. A. Meiwesas nužudė inžinierių ir suvalgė dalį jo kūno dalių.
Visa tai buvo nufilmuota. A. Meiwesas iškepė aukos penį svieste su druska, pipirais, česnakais ir vynu.
Žudiko gynėjai argumentavo, kad auka norėjo būti nužudyta. Galiausiai A. Meiwesą nuteisė aštuoneriems metams kalėjimo už netyčinį nužudymą.
Vėl kilo masinis pasipiktinimas. Vėliau teismas visgi priėmė nutartį, kad tai buvo žmogžudystė. Pasalūniškumo šiame atvejyje nebuvo, bet A. Meiwesas norėjo patenkinti savo seksualinius geidulius, o tai pagal nacių įstatymus, laikoma netyčiniu nužudymu.
A. Meiwesas tebėra už grotų, nes ne visi nacių įstatymai tebegalioja. Daugelis panaikinti, taip pat ir mirties bausmė.