aA
Kai žydų tautybės motina jį paliko ir pabėgo į Jungtinę Karalystę, Kurtui tebuvo keturiolika. Baimindamasi dėl savo (ir sūnaus) gyvybės, vieniša žydų tautybės motina 1939 metais iš nacistinės Vienos išvyko į Jungtinę Karalystę. Savo keturiolikmetį sūnų Kurtą ji paliko Austrijoje. Ši apleisto paauglio istorija taip ir būtų likusi niekam nežinoma, jei ne neseniai rasti laiškai, BBC rašo Nikas Pollingeris.
Viena 1938 metais
© AFP / Scanpix

1939 metų kovo viduryje keturiolikmetis Kurtas ir jo žydė motina Hedwig stovėjo nacistinės Vienos geležinkelio stoties perone ir su ašaromis akyse bėrė vienas kitam atsisveikinimo žodžius. Moters kelionės tikslas buvo Jungtinė Karalystė, o priežastis – būtinybė bėgti nuo Austrijoje gyvenančius žydus vis tvirčiau smaugusių represijų.

Nuo 1938 metų gruodžio traukiniai iš Vokietijos ir Vokietijos aneksuotų Europos teritorijų į Jungtinę Karalystę reguliariai išvežė daug vaikų. Tai buvo britų valdžios sankcionuota ir labdaros organizacijų organizuota operacija „Kindertransport“. Nemažai tėvų išsiuntė savo vaikus į užsienį, patys pasilikę narsiai priimti žiaurų likimą.

Hedwig ir jos vienintelio sūnaus Kurto atsisveikinimas ilgas ir sunkus. Traukiniui su motina ėmus tolti, Kurtas sukaupė jėgas, apsisuko ir grįžto atgal į priešiškai nusiteikusį miestą. Tądien jis prie „Kinderstransport“ programos vaikų neprisijungė – traukiniu ieškoti saugaus prieglobsčio išvyko jo motina.

Čia ir prasideda dramatiška istorija, pasakojama per Kurto laiškus motinai jai atvykus į Anglijos Market Harboro miestą. Čia moteris įsidarbino vienos šeimos virėja, jai buvo išduota speciali viza. Tokias vizas iš viso gavo per 20 tūkst. Vokietijos ir Austrijos žydžių, bėgusių nuo nacių žiaurumų.

40 laiškų, šiais metais aptiktų viename lofte Jungtinėje Karalystėje, virto ekspozicija internete, kuria rūpinasi Londono „Wiener“ bibliotekos Holokausto archyvas. Šie rašytiniai šaltiniai suteikia daug naujos informacijos apie prieškario pabėgėlių likimus.

Laiškai byloja, jog tuo metu, kai motinos ir sūnaus keliai išskyrė, vilties, kad Kurtas ir Hedwig kada nors bus kartu, buvo mažai. Jie atskleidžia, koks vienišas jautėsi paauglys, kokį spaudimą ir patyčias dėl savo žydiškos kilmės patyrė. Laiškuose aprašoma, kiek ilgai jis gyveno tokiame košmare ir kaip galiausiai jam pasisekė ištrūkti.

„Man – Kurto sūnui – visa tai buvo netikėtas ir šokiruojantis atradimas“, – rašo Nikas Pollingeris.

Otto Kurtas Pollingeris gimė 1924 metais Vienoje, jis gyveno pačiame Vienos žydų rajono – Leopoldstadt – centre.

Šviesiausi jo vaikystės prisiminimai iš apsilankymų gimtajame jo mamos Gmiundo mieste, kur gyveno jos broliai: gerbiami trečios kartos parduotuvės šeimininkai. Būtent ten vaiko širdyje užgimė meilė gamtai ir pomėgis veikloms gryname ore, pavyzdžiui, plaukiojimui ir grybavimui.

Kai 1936 metais išsiskyrė žydų tautybės Kurto mama ir katalikas tėvas Stefanas, paauglio gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Oficialiai skyrybos įformintos 1938 metais. Stefanas, kuris, kaip paaiškėjo, nebuvo geras tėvas ir sutuoktinis (tikrąjį jo veidą N. Pollingeris sako pamatęs tik laiškuose), iš šeimos namų išsikraustė.

Didžiausi ir skaudžiausi išbandymai, kaip paaiškėjo netrukus, Kurto dar tik laukė.

1938 metų kovą nacistinė Vokietija aneksavo Austriją – buvo įvykdytas vadinamasis Anšliusas. Tai buvo pirmoji tokio didelio masto Vokietijos teritorinė ekspansija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Austrijoje gyvenančių žydų situacija iš karto ėmė radikaliai keistis. Čia jų tada gyveno net daugiau nei Vokietijoje. Dauguma Austrijos žydų gyveno Vienoje – tuo metu tai buvo didžiausias žydų kultūros centras visoje Europoje.

Netrukus Austrijos žydams imti taikyti šimtai įvairių reikalavimų ir absurdiškiausių draudimų. Jų skaičius augo kone kasdieną. Teisės aktai ėmė radikaliai riboti žydų galimybes dirbti ir studijuoti, imta reguliuoti nuosavybės teisė, netgi asmeninio gyvenimo sprendimai (pavyzdžiui, su kuo kurti šeimą ir keliauti).

Pagrindinis tokios strategijos tikslas buvo iš žydų atimti jų teises: kitaip tariant, pasirūpinti, kad jie nebebūtų laikomi piliečiais. Kurtas tokias represijas patyrė savo kailiu.

Šeimai priklausanti parduotuvė Gmiunde buvo gana greitai nusavinta, paauglio dėdės priversti palikti gimtuosius namus ir persikelti į Vieną. Vėliau jis pats yra pasakojęs savo akimis matęs, kaip Vienoje žeminami žydų tautybės žmonės.

Per 1938 metų lapkritį vykusią Krištolinę naktį buvo sunaikinta daug sinagogų ir žydams priklausančių krautuvių. Nacių pareigūnų organizuotos agresijos kulminacijos metu į kalėjimus įgrūsta labai daug niekaip neprasikaltusių žydų.
Vien Vienoje už grotų atsidūrė daugiau nei 6 tūkst. žydų. Kalėjimu paversta buvusi Kurto mokykla, tuo pasirūpino gestapas – visus bauginusi slaptoji policija. Daug kalinių iš ten vėliau buvo perkelti į koncentracijos stovyklas.

Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 metais buvo deportuota ir nužudyta apie 60 tūkst. Austrijos žydų. Likusiems 120 tūkst. pavyko iš šalies ištrūkti prieš 1939 metų rugsėjį prasidedant karui.

Hedwig buvo viena iš pastarųjų, jai kone vienintelei iš šeimos pasisekė tai padaryti. Štai čia ir prasideda tylusis laikotarpis, nes apie savo tuometines patirtis daug niekada nekalbėjo nei Hedwig, nei Kurtas.

„Po abiejų mirties (atitinkamai 1967 metais ir 1990 metais) maniau, kad jų išvykimo į Jungtinę Karalystę aplinkybės visiems laikams taip ir liks paslaptyje. Netikėtai paaiškėjo, kad Hedwig visus išgyventus baisumus užrašė laiškuose, apie kurių egzistavimą žinojo tik ji ir Kurtas.

Vieną 2018 metų sausio vakarą naujuose savo mamos namuose apžiūrinėjau Hedwig nuotraukų ir dokumentų dėžes. Norėjau padėti istorikui iš Austrijos mokslų daktarui Friedrichui Pollerossui. Jam reikėjo nuotraukos savo naujai knygai iliustruoti – knygai apie pradingusias Valdfyrterio žydų šeimas.

Kai galiausiai radau ilgai ieškotą albumą, ten buvo visos nuotraukos iš mano prisiminimų: Hedwig kai buvo dar maža mergaitė, Hedwig su vyru ir mažu sūnumi, ir galiausiai – Hedwig su Kurtu. Po albumu gulėjo baltos ir aukso spalvos šokoladinių saldainių dėžutė. Už jos ir užkliuvo mano akys. Atsargiai nukėliau dangtelį“, – pasakoja teksto autorius.

Dėžutėje buvo per 200 pageltusių menkai pažįstama rašysena rašytų laiškų.

Naršydamas po laiškus, kurių dauguma skirti Hedwig ir rašyti laikotarpiu nuo 3-ojo iki 5-ojo XX amžiaus dešimtmečio, vyras išsiaiškino, jog dalies autorius buvo Kurtas, ir jie datuojami 1939 metų kovo–liepos mėnesiais.

„Supratęs, kad laiškiuose gali būti labai daug svarbių detalių iš sunkiausių mano tėvo gyvenimo dienų, iki paryčių juos skaičiau ir bandžiau iššifruoti. Nekantraudamas įminti visas mįsles, tą pačią savaitę radau profesionalą, padėjusį juos transkribuoti. Per kelias ateinančias savaites man prieš akis pradėjo dėliotis iki tol nutylėta mano šeimos istorija.
Pirmiausia Kurtas mane nustebino pirmame laiške, parašytame 1939 metų kovo 18 dieną, nesmerkdamas jį palikusios motinos. Užuot pykęs ir reiškęs apmaudą, jis visomis išgalėmis stengėsi mamą paguosti ir nuraminti: „Neliūdėk, jau po keturių mėnesių atseksiu paskui“, – rašė jis, dar nežinodamas, kokie sunkumai iki tol laukia.

Netrukus tapo aišku, kad iki mamos išvykimo likus kelioms savaitėms ar mėnesiams Kurtas pradėjo mokytis savaitinėje mokykloje Vienoje. Jį priėmė tik todėl, kad jo seneliai iš tėvo pusės nebuvo žydai, tad nacių jis buvo klasifikuojamas kaip „maišytas“, – pasakoja Nikas Pollingeris.

Kurto bendraamžiai, kurių trys ar net visi keturi seneliai buvo žydų tautybės, laikyti grynakraujais žydais, nepriklausomai nuo to, ar save tokiais laikė, ir netekdavo teisės mokytis bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose.

Kurtas laiškuose aprašo savaitgalius, praleistus su mamos seserimi, taip pat gyvenusia Vienoje. Laiko su jį apleidusiu tėvu, kurį akivaizdžiai liūdino ir piktino artimas sūnaus ryšys su motina, ir erzino prisiminimai apie kovą dėl vaiko globos teisių skyrybų proceso metu, paauglys turėjo labai mažai.

Štai ką viename laiške apie susitikimą su tėvu motinai rašo Kurtas: „Jis tave keikė bjauriausiais žodžiais“.

„Laiškų transkripcijos mane pasiekdavo chronologine tvarka, tad ėmiau po truputį suprasti, kad Hedwig, svarstydama, ar bėgti, ar pasilikti, labai gerai įvertino savo ir vienturčio sūnaus situaciją. Taigi, jos sprendimas palikti sūnų visai nebuvo lengvabūdis ar savanaudiškas, nors iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti būtent taip“, – toliau rašo teksto autorius.

Pasak jo, Vienoje be mamos likęs Kurtas turėjo šiokių tokių garantijų. Jis beveik visą savaitę leisdavo mokykloje, juo rūpinosi mieste likę motinos giminaičiai. Nepaisant to, paauglys labai liūdėjo, tai byloja ir laiškai: „Jaučiuosi taip, tarsi niekam nerūpėčiau, niekas manimi nepasirūpina... Jaučiuosi labai vienišas“, kovo 22 dieną rašo berniukas.

Vėlesni laiškiai atskleidžia, kad paauglys iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti neigiamoms emocijoms. Išsiilgusiai Hedwig spaudžiant sūnų papasakoti daugiau apie asmeninį gyvenimą, balandžio 16 dieną jis parašė: „Buvau išėjęs pasivaikščioti su Eva (ne visai mano skonio, pernelyg paprasta)“. Deja, situacija Vienoje sparčiai blogėjo. Tai vaizdžiai iliustruoja vėlesni laiškai.

Kurtas tiesiog negalėjo pakęsti savo mokyklos, ir ne tik dėl nevalgomos buzos, kurią ten duodavo vietoje maisto. Paauglys buvo priverstas nuo bendramokslių ir mokytojų (priklaususių nacių partijai) slėpti tiek savo kilmę, tiek mamos buvimo vietą. Jis reguliariai primindavo motinai jokiais būdais laiškų neadresuoti mokyklai, tačiau jo atsargumo priemonės buvo bejėgės.

Gegužės 20 dieną paauglys rašė: „Patiriu patyčias, atrodo, kad mokyklos berniukai iš kažkur sužinojo, kad aš „maišytas“.

Iš pradžių paaugliu rūpinosi ir jį maitino teta Otti ir du Kurto dėdės (žinoma, kai to maisto turėjo patys). Gegužės 7 dieną berniukas rašo: „Čia žydai nebegali nusipirkti nei vaisių, nei mėsos“.

Otti Kurtui pasisiūlė suteikti prieglobstį savaitgaliais, tačiau ir pati svarstė galimybę išvykti, o tokiu būdu, mokyklai užsidarius vasarai, Kurtas būtų likęs be stogo virš galvos.

Kol dar taip nenutiko, į Otti namus pradėjo plūsti antisemitiniai laiškai. Laiške motinai Kurtas teigia, kad viename iš tokių laiškų buvo Juliaus Streicherio – nacių partijos nario ir antisemitinio žurnalo „Der Sturmer“ redaktoriaus – nuotrauka. Deja, pagalbą giminaičiui teko skubiai nutraukti, nes iškilo realus pavojus pačiam Kurtui – būtent jis buvo pagrindinis įtariamasis ir nacių taikinys.

„Norėdamas išsiaiškinti, kodėl, turėjau nuodugniai iš naujo peržiūrėti ankstesnius laiškus“, – rašo Nikas Pollingeris.

Maždaug tuo metu Kurtas rašo, jog tėvas ėmė iš jo reikalauti nutraukti bet kokius ryšius su motina, arba jo lauks skaudžios pasekmės – toks ultimatumas pateiktas kaip tik tuo metu, kai motina ir sūnus buvo itin pažeidžiami. Kurtui atmetus tėvo reikalavimą, pastarasis taip įpyko, jog sūnui nurodė daugiau niekada gyvenime nebandyti su juo susisiekti.

Viename laiške Kurtas teigia, kad tėvas savo pasiūlymą įvardijo kaip „arijų auklėjimą“, kuris nė iš tolo negali prilygti tam, ką siūlo Kurto motina. Svarbu pabrėžti, kad Hedwig pažiūros visada buvusios pasaulietinės, o Kurtas buvo pakrikštytas kaip katalikas.

„Panašu, kad mano senelis pyktį perkėlė į naują lygį ir ėmė aktyviai reikšti antisemitines idėjas“, – mano Nikas Pollingeris.

Į tetos namus plūstantys laiškai tik pablogino Kurto situaciją, nes galiausiai Otti buvo priversta uždrausti giminaičiui lankytis ir pasilikti jos namuose. Moteris baiminosi, kad Kurto tėvas įskųs ją nacių pareigūnams.

Laiške Kurtas Hedwig teigia negalintis prašyti pagalbos savo dėdžių, nes baiminasi dėl jų saugumo: juk jų antrosios pusės, skirtingai nei Otti, buvo žydų kilmės.

Neturėdamas, kur kreiptis pagalbos ir stebėdamas, kaip sparčiai senka turėtos santaupos, paauglys jautėsi atsidūręs aklavietėje. Jis nebeturėjo nesuplyšusių drabužių. Gegužės 24 dienos laiške jis mamai prisipažįsta bandysiantis nakvoti ant suolelio parke.

Už 1609 kilometrų Hedwig nerado sau vietos.

Smalsaujate, kodėl moteris primygtinai skatino sūnų matytis su tėvu, nors pastarasis elgėsi tiesiog apgailėtinai? Atsakymas susijęs su tikslu, kurį kėlė tiek motina, tiek sūnus – tikslo, tapusio laiškų leitmotyvu, ir, bėgant laikui, virtusiu vis svarbesniu ir svarbesniu: tai buvo Kurto pabėgimas į Jungtinę Karalystę.

Jeigu tai buvo kažkoks konkretus planas, tai jis buvo padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų galima ištraukti Kurtą. Vos išvykusi, Hedwig bandė visomis išgalėmis gauti sūnui darbo vizą, parūpinti jam finansinę paramą ar įtraukti jį į „Kindertransport“ programą.

Be jokios abejonės, visa tai daryti jai buvo žymiai paprasčiau būnant Jungtinėje Karalystėje, tačiau vis tiek nebuvo lengva: moteris dirbo pilną darbo dieną, gyveno provincijoje ir nemokėjo nė žodžio angliškai.
1939 metų balandžio 30 dieną Hedwig darbdavys ponas Seatonas sutiko padėti parašydamas „Kindertransport“ komitetui, suteikti Kurtui finansinę paramą ir galiausiai padėti jam susirasti darbą. Nepaisant to, prireikė dviejų mėnesių ir daugybės nerimo pilnų laiškų, kol pavyko rasti galimą darbdavį – vieną ūkį.

Kurtui bet kokia kaina reikėjo paso. Be paso visos jo motinos pastangos būtų buvusios perniek. Bėda ta, kad jam vis dar reikėjo tėvo leidimo išvykti iš šalies. Hedwig paragino sūnų nenutraukti ryšių su tėvu ir ruošti jį tam didžiajam ir svarbiajam prašymui. Kaip vėliau sužinojo Nikas Pollingeris, jų santykiai iš blogų virto siaubingais.

Kurto tėvas nebenorėjo bendrauti su sūnumi, tačiau kai paauglys atėjo pas jį į darbą ir užspaudė į kampą, jis neturėjo kito pasirinkimo – tik pažadėti, jog pasirašys visus reikiamus dokumentus. Paauglys nuoširdžiai patikėjo, kad šį kartą tėvas jo nenuvils. Deja. Birželio 9 dieną Kurtas atėjo į teismą, kupinas vilčių, jog tėvas leis jam pradėti naują gyvenimą. Deja, jo laukė didelis nusivylimas – tėvas pamelavo, ir paprasčiausiai nepasirodė.

„Žinoma, tas padugnė to nepadarė... Mano tėvui nusispjauti, kas manęs laukia“, – tą pačią dieną laiške motinai apmaudą liejo Kurtas.

Lemiamą vaidmenį suvaidino į reikalą įsikišęs tetos Otti sutuoktinis (ne žydų tautybės vyras Stefanas). Neilgai trukus jam buvo pasakyta, jog tiesiog apgailėtina, kad „arijų atstovas“ nusprendė padėti žydei Hedwig. Spaudžiamas Kurto tėvas galiausiai sutiko pasirašyti dokumentus, išlaisvinančius jį nuo tolimesnių tėvo pareigų ir finansinių įsipareigojimų sūnui. Tai reiškė, kad dabar Kurtas galėjo pasą gauti be tėvo sutikimo.

„Man nuo pečių nukrito sunki našta. Mama, manau, kad nebus problemų tau mane atpažinti, nors ir ūgtelėjau, suvyriškėjau, bet tikrai neatrodau kaip Clarkas Gable‘as“, – birželio 25 dieną rašo Kurtas, nekantriai laukdamas susitikimo su motina.
Dabar sunki našta užgulė Hedwig pečius.

Darbo vieta ūkyje dar nebuvo garantuota, Kurtas spaudė motiną kuo greičiau sužinoti atsakymą. Birželio 28 dieną pasiektas proveržis reikalus dar stumtelėjo į priekį. „Kindertransport“ organizatorius „The Quaker Society of Friends“ Kurtui pranešė, jog jis galės vykti jau liepos 11 dieną, bet tik tuo atveju, jeigu spės susitvarkyti reikiamus dokumentus. Kitu atveju jo išvykimas nusikeltų į rugpjūčio vidurį, o to jis nenorėjo, nes juto – karas jau alsuoja į nugarą. „Nesitveriu džiaugsmu“, – parašė motinai.

Kurtas stengėsi laiku įvykdyti visus reikalavimus. Likus dienai iki suplanuoto išvykimo, paauglys pagaliau gavo pasą. Kurtas jau buvo išgyvenęs tėvų skyrybas, tad jo gyvenimo istorija labai skyrėsi nuo kelionės draugų, kurie vyko susitikti su abiem tėvais.

Nepaisant patirtų sunkumų, Hedwig sprendimas išvykti pirmai, kaip parodė laikas, buvo teisingas. Jeigu moteris būtų pasilikusi Austrijoje, Kurtas tikrai nebūtų patekęs į „Kindertransporst“ programą, nors galbūt Austrijoje (būdamas ne grynakraujis žydas) mirties ir būtų išvengęs. Jeigu iš šalies nebūtų išvykusi jo motina, ją neabejotinai būtų ištikęs dviejų jos seserų likimas – žiauri mirtis nacių koncentracijos stovykloje.

„Nors iš pradžių ir atrodė, kad Hedwig sprendimas išvykti palikus sūnų buvo savanaudiškas ir nepateisinamas, rasti laiškai atsiskleidė, jog sūnus jai rūpėjo labiausiai už viską pasaulyje. Deja, negaliu to paties pasakyti apie savo senelį – Kurto tėvą. Mane kaip reikiant sukrėtė suvokimas, jog jis buvo tiesiogiai atsakingas už patirtą traumą ir netgi (vien iš savanaudiškų paskatų) bandė sutrukdyti motinos ir sūnaus susitikimui. Trumpai tariant, jis ėmė prijausti neapykantos persmelktai ideologijai – ideologijai, 1939 metais išskyrusiai Hedwig ir Kurtą. Bene didžiausias laiškų man paliktas įspūdis susiję su motinos ir sūnaus ryšiu, sugebėjusiu ištverti net sunkiausius išbandymus.
P.S.
Vėliau tarp Hedwig dokumentų aptikau Vienos pareigūnų XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį išduotą pažymą. Pasirodo, vėliau Kurtas prašė savo tėvo adreso ir jį gavo. Ar jie buvo susitikę, nežino niekas“, – pasakojimą baigia Nikas Pollingeris.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(68 žmonės įvertino)
3.9853

Top naujienos

Teismo medicinos ekspertas: per savo praktiką mačiau tik du atvejus, kai „mirusieji" atsigavo morge (31)

Teismo medicinos eksperto darbas – neabejotinai vienas iš mažiausiai trokštamų darbų pasaulyje....

STT pradėtas korupcijos tyrimas atskleidė šokiruojančius verslininko pomėgius: prašau, tik neišduokite (66)

Specialiųjų tyrimų tarnyboje ( STT ) pradėtas tyrimas dėl galimo kyšininkavimo, papirkimo ir...

Po klausimo apie tikslus LKL finale Adomaitis nesusilaikė nuoširdžiai dėkojo Galdikui (18)

Ir Vilniaus „Rytas“ tiesiausiu keliu nuskuodė į „Betsafe-LKL“ finalą: penktadienį...

Du benzingalviai leidosi į unikalią kelionę: „Passat-Krokodilu“ važiuoja iš Kinijos į Austriją užsuko ir į Lietuvą (45)

Daugelis išgirdęs pasiūlymą į, pavyzdžiui, už 1000 kilometrų esančią šalį keliauti...

Paskutiniuose debatuose – asmeniškas klausimas apie Dievą ir netikėtas Šimonytės atsakymas apie „užknistus“ mokytojus papildyta (147)

Kandidatai į Prezidentus, Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda paskutiniuose LRT...

Anglijos lietuvis mirė po muštynių su kaimynais įtariama, kad mirtis smurtinė (15)

Kento grafystės ( Anglija ) teisėsauga skelbia, kad neseniai Anapilin iškeliavusio lietuvio mirtis...

Maksvytis siūlė lygai dėmesį atkreipti į provokatorių Echodą: jis – ir smaugė, ir boksavosi

Klaipėdos „Neptūnui“ nepavyko Vilniuje išlyginti „Betsafe-LKL“ pusfinalio serijos rezultato...

Gydytojas Pranculis operavo ir 3 dienų, ir šimtamečius pacientus: panevėžietis nesiliauja stebinti Lietuvos kaip apsaugoti savo kraujagysles (8)

Sričiai, kurioje sėkmingai sukasi jau 17 metų, Andrius Pranculis negaili pagyrų. Gydytojo...

„Spausk Gazą!“: lietuvis žiedinėse lenktynėse pristatė dar nematytą modelį

Nemuno žiede startavo Lietuvos žiedinių lenktynių sezonas. Tarp jau įprastų BMW , „ Honda...

Nevykę juokeliai gali brangiai kainuoti – vyras išspirtas iš lėktuvo už pokštą apie degtinę (3)

„Southwest Airlines“ viename savo skrydyje turėjo tvarkytis su nedrausmingu keleiviu. Jis...