Mistiniai žaginimai Bolivijoje: atsibudusios kraujo klane, moterys nieko neprisimindavo

Kurį laiką Bolivijos Manitobos kolonijos gyventojai manė, kad jų moteris prievartauja vaiduokliai. Kitų paaiškinimų jie neturėjo. Kaip moteris gali atsibusti su kraujo ir sėklos dėmėmis ant paklodės ir nieko neprisiminti, kas vyko naktį?

Kita moteris nesuprasdavo, kodėl užmigo apsirengusi, o prabudo nuoga, su purvinų pirštų atspaudais ant kūno. Dar kita sapnavo, jog pievoje ją užgula kažkoks vyras, o ryte ji atsibudo su žolėmis plaukuose.

Manitobos kolonijoje Bolivijoje gyvena menonitų bendruomenė, kuri, panašiai, kaip ir amišai, atmeta modernybę ir technologijas. Jų miestelis yra kolektyvinis bandymas kuo toliau pabėgti nuo tikėjimą praradusio pasaulio, rašo vice.com.

Šioje bendruomenėje gyvenanti Sara Guenter pasakojo, jog kartais prabusdavo su virvėmis, kuriomis būdavo apvynioti jos riešai ir kulkšnys. Po naktų, kai būdavo žaginama, ji taip pat aptikdavo ištepliotas paklodes, jusdavo siaubingą galvos skausmą ir paralyžiuojančią letargiją.

Jų namuose apsigyveno vaiduoklis, sakė Sara. Prieš penkerius metus jos dukterys, kurioms dabar yra 17 ir 18 metų, taip pat pradėjo rasti ištepliotas paklodes ir skųstis skausmais apatinėje kūno dalyje.

Šeima mėgino rakinti duris ir budėti naktimis. Tačiau kai jų vieno aukšto namas nebūdavo saugomas, prievartavimai tęsdavosi (Manitobos kolonijoje nėra elektros, todėl naktimis bendruomenė skendi tamsoje).

Iš pradžių šeima nė nenutuokė, kad ji nėra vienintelė, naktimis puldinėjama „vaiduoklių“. Kai Sara pasipasakojo savo seserims, bendruomenėje pradėjo sklisti gandai. Žmonės manė, kad ji tokiais iš piršto laužtais pasakojimais mėgina nuslėpti savo romaną. Skundai bažnyčios pastorių tarybai – grupei vyrų, vadovaujančių 2500 gyventojų – buvo bevaisiai, nors panašias istorijas pradėjo pasakoti ir kitos moterys. Jos visos rytais rasdavo sudraskytas pižamas, kraujo ir spermos dėmes, be to, jusdavo galvos skausmą ir vangumą.

Niekas nežinojo, ką daryti, todėl nieko ir nebuvo daroma. Tačiau vieną 2009 metų birželio naktį buvo sučiupti du vyrai, mėginę prasmukti į vieno kaimyno namą. Abu sulaikytieji įskundė savo draugus ir, griuvę tarsi kortų namelis, devyni vyrai nuo 19 iki 43 metų amžiaus galiausiai prisipažino nuo 2005 metų žaginę kolonijos šeimų moteris. Kad aukos nesipriešintų ir nieko neprisimintų, užpuolikai naudodavo vieno veterinaro iš kaimyninės menonitų bendruomenės pagamintą purškiklį, sukurtą iš cheminių medžiagų, kuriomis anestezuojamos karvės. Duodami pirminius parodymus (kurių vėliau išsižadėjo), prievartautojai prisipažino kartais veikę grupėmis, kartais – pavieniui. Naktimis jie pasislėpdavo po miegamojo langais, per langų tinklelį pripurkšdavo vaistų, kurie giliai užmigdydavo visus šeimos narius, ir įsiropšdavo į vidų.

Tačiau tikrasis jų nusikaltimų mastas išryškėjo tik per teismą po dvejų metų, 2011-aisiais. Teismo stenogramos priminė siaubo filmus: aukų amžius svyruodavo nuo trejų iki 65 metų, jos būdavo ištekėjusios arba vienišos, nuolatinės gyventojos ar tik viešnios. Nors teisme tai nebuvo nagrinėjama, vietos gyventojai pasakojo, kad prievartaujami būdavo ir berniukai bei vyrai.

2011 metų rugpjūtį veterinaras, kuris aprūpindavo užpuolikus anestetikais, buvo nuteistas 12 metų kalėjimo. Patiems žagintojams buvo skirta po 25 metus nelaisvės. Oficialiai buvo priskaičiuota 130 aukų – mažiausiai po vieną asmenį iš daugiau kaip pusės visos Manitobos kolonijos šeimų. Tačiau ne visos aukos buvo įtrauktos į bylą, todėl manoma, kad tikrasis aukų skaičius yra kur kas didesnis.

Po šių nusikaltimų moterys nesulaukė jokios psichologinės pagalbos, o bendruomenė apskritai vengė apie tai kalbėti – gyvenvietėje tarsi įsigaliojo tylos kodeksas.

„Tačiau 9 mėnesius renkant medžiagą šiam straipsniui, paaiškėjo, kad seksualiniai nusikaltimai toli gražu nesibaigė“, – vice.com rašo žurnalistė Jean Friedman-Rudovsky.

Bendruomenėje plačiai paplitęs seksualinis smurtas, įskaitant pasikėsinimus išžaginti ir kraujomaišą. Nors senieji prievartautojai uždaryti už grotų, moterys vis dar žaginamos, pasitelkiant vaistus. Demonai, pasirodo, vis dar gyvuoja.

Savo įspūdžiais, apsilankiusi kolonijoje, dalijasi J. F. Rudovsky:

Aš dalyvavau teismo posėdyje dėl Manitobos žaginimų 2011 m. Nuo pat pirmojo apsilankymo kolonijoje, manęs neapleido nerimas, todėl norėjau sužinoti, kaip aukoms sekasi gyventi toliau. Taip pat man buvo įdomu, ar šiuos baisius nusikaltimus galima laikyti anomalija, ar vis dėlto jie paliko didesnių randų bendruomenės gyvenime.

Kai atvykau, mane pasitiko šiltos Abrahamo ir Margaritos Wall Ennsų šypsenos. 2011 m. man išvykstant Abrahamas pasakė, kad jei kada grįšiu, turėsiu apsistoti jo šeimos namuose. Štai aš atvykau ir tikiuosi pamatyti senosios kolonijos gyvenimą iš arti, imdama interviu iš gyventojų apie išžaginimus bei jų padarinius.

Įžengus į švarų ir tvarkingą namą, Margarita parodė man kambarį, kuriame miegosiu, šalia kurio yra du kiti kambariai, kur jos devyni vaikai jau miegojo. Ji parodė į 7,5 cm storio plienines duris laiptų apačioje, kurios buvo įrengtos dėl saugumo ir, palinkėjusi man labos nakties, uždarė šias duris, atskirdama mane kartu su savo šeima nuo likusio pasaulio.

Kitą rytą atsikėliau prieš auštant. Dvi vyriausiosios dukterys – 22 metų Liz ir 18 metų Gertrude – dienas leidžia plaudamos indus, skalbdamos rūbus, gamindamos maistą, melždamos karves bei palaikydamos tobulą tvarką namuose.

Laimei nė vienas iš Wallsų šeimos narių nenukentėjo nuo žagintojų, tačiau kaip ir visi kiti bendruomenės nariai jie apie tai teigė žinantys viską. Kartą Liz sutiko prisijungti prie manęs ir kartu paimti interviu iš bendruomenės žagintojų aukų. Smalsi ir greita jauna moteris, išmokusi ispanų kalbą iš jų šeimai vyrėja dirbusios bolivietės, apsidžiaugė atsiradus galimybei ištrūkti iš namų.

Mes sėdome į arklio traukiamą vežimą ir pajudėjome murzinomis gatvėmis. Liz papasakojo , ką ji pamena apie skandalą. Jos žiniomis, nusikaltėliai nebuvo patekę į jų namus. Kai aš jos paklausiau, ar ji tada buvo išsigandusi, ji atsakė, kad iš pradžių tuo nepatikėjo, o išsigando tik tada, kai nusikaltėliai prisipažino padarę nusikaltimus.

Įsukome į didelio namo kiemą, aš įėjau į namą, o Liz liko laukti vežime. Prisėdusi tamsioje svetainėje aklinai užtrauktomis užuolaidomis, pradėjau pokalbį su vidutinio amžiaus vienuolikos vaikų mama Helena Martens ir jos vyru. Ji prisėdo ant sofos ir mes pradėjome pokalbį apie tai, kas įvyko maždaug prieš penkerius metus.

Kaip man pasakė Helena, tai įvyko 2008 metais. Jai gulint lovoje pasigirdo šnypštimas. Ji taip pat užuodė keistą kvapą, tačiau jos vyrui patikinus, kad su dujų balionu virtuvėje viskas tvarkoje, jie užmigo. Moteris gerai pamena, kad prabudusi naktį ir virš savęs pamatė vyrą ir kitus vyrus, esančius kambaryje, tačiau neturėjo jėgų net pakelti rankų, kad apsigintų. Neilgai trukus ji vėl pasinėrė į gilų miegą, o kitą rytą prabudo skaudančia galva ir pamatė išteptą paklodę.

Žagintojai per kelis metus ją užpuolė ne vieną kartą. Helena po užpuolimų turėjo įvairių komplikacijų, pavyzdžiui, jai buvo operuota gimda. Kaip ji pasakoja pati, vieną rytą ji prabudo nuo tokio stipraus skausmo, jog galvojo, kad mirs.

Kaip ir kitos Manitobos žagintojų aukos, Helena neturėjo galimybės susitikti su profesionaliu psichiatru, nors, kaip ji tvirtina, pasinaudotų tokia galimybe, jei ji būtų suteikta. Manitobos kolonijos vyskupas Johanas Neurdorfas, laikomas didžiausiu bendruomenės autoritetu, po to, kai buvo pagauti nusikaltėliai, tvirtino, kad aukoms nereikia specialistų pagalbos, nes jos net nebuvo prabudusios, kai tai patyrė.

Kitos aukos, su kuriomis teko kalbėti, taip pat teigė, kad norėtų pasikalbėti su psichiatru apie patirtus išgyvenimus, tačiau tai beveik neįmanoma, nes Bolivijoje nėra žemutine vokiečių kalba (angl. Low German) kalbančių specialistų, kurie specializuotųsi seksualines traumas patyrusių asmenų gydymo srityje.

Tačiau visos mano kalbintos moterys nežino, kad menonitų bendruomenės iš Kanados ir JAV siūlė atsiųsti konsultantus, kalbančius žemutine vokiečių kalba. Žinoma, šios moterys taip pat nežinojo, kad kolonijos vyrai atsisakė šių siūlymų.

Tikėtina, kad pagalbos buvo atsisakyta ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, kad moterys nepatirtų emocinės traumos iš naujo pergyvendamos patirtą skriaudą ar į bendruomenę nebūtų pritrauktas papildomas dėmesys. Kaip jau minėjau, moters vaidmuo bendruomenėje – paklusti savo vyrui. Vietos ministras man paaiškino, kad mergaitės lanko mokyklą metais trumpiau nei berniukai, nes joms nereikia mokytis matematikos ar buhalterijos, kurių paskutiniais metais mokosi berniukai. Jos taip pat negali tapti ministrėmis, balsuoti, ar atstovauti teisme, kas buvo akivaizdu tiriant žaginimo bylą. Ieškovais teisme buvo penki vyrai – atrinkti aukų sutuoktiniai ir tėvai, o ne pačios nukentėjusios moterys.

Išžagintoms moterims stiprūs ryšiai su kitomis bendruomenės moterimis garantavo jaukumą. Aukos man pasakojo, kad seserys ir pusseserės joms tapo atrama, ypač kai joms reikėjo grįžti prie įprasto gyvenimo.

Byloje minimoms aukoms iki aštuoniolikos metų, pagal Bolivijos įstatymus, buvo atliktos psichologinės ekspertizės, o teismo dokumentuose nurodoma, kad kiekvienai jų pasireiškė potrauminis stresas, todėl buvo rekomenduojamas ilgalaikis gydomasis konsultavimas, tačiau nė viena iš jų negavo terapinio gydymo. Jei suaugusios moterys rado bent kokią paguodą bendraudamos su seserimis ir pusseserėmis, daugelis jaunų mergaičių neturėjo jokios galimybės pakalbėti su kuo nors apie tai, ką patyrė.

Helena man papasakojo, kad jos dukra buvo taip pat išprievartauta, tačiau jos niekada apie tai nekalbėjo. Mergina, kuriai dabar aštuoniolika, net nežino, kad jos motina taip pat patyrė išžaginimą.

Kitos mergaitės, taip pat tapusios žagintojo auka, tėvas sakė, kad ji tuo metu buvo per maža, kad suprastų, kas atsitiko. Jie su žmona niekada neaiškino mergaitei, kodėl ryte ji prabudo nuo skausmo ir dėl stipraus kraujavimo teko ją vežti į ligoninę.

Visos kalbintos aukos grįžta mintimis į tai, ką teko patirti, beveik kasdien. Be dalinimosi su draugėmis, joms padėjo tikėjimas. Pavyzdžiui, Helena man pasakė, kad jai pavyko susigrąžinti ramybę tada, kai atleido vyrams, kurie ją išžagino.

Ji buvo ne vienintelė, sugebėjusi atleisti skriaudą. Tą patį išgirdau iš kitų aukų, tėvų, seserų, brolių. Kai kurie net sakė, kad, jei tie žmonės pripažintų padarę tuos nusikaltimus ir paprašytų Dievo atleidimo, kolonija prašytų teisėjo panaikinti jiems nuosprendžius.

Aš buvau apstulbusi nuo to, ką išgirdau. Kaip šie žmonės gali beveik vienbalsiai tvirtinti, kad susitaikė su tokiais baisiais ir iš anksto apgalvotais nusikaltimais?

Viską supratau tada, kai pakalbėjau su ministru Juanu Fehru. „Dievas pasirenka žmones, kuriems siunčia išbandymus“, - pasakė jis. „Kad patektum į dangų, turi atleisti tiems, kas su tavimi pasielgė neteisingai.“ Ministras taip pat teigė tikintis, jog didžioji aukų dalis atleido skriaudėjams. O tos moterys, kurios nesugebėjo atleisti, turėtų apsilankyti pas vyskupą J. Neurdorfą, kuris aukoms paaiškins, kad jei jos neatleis žagintojams, Dievas neatleis joms.

Paskutinę savaitę Manitoboje, begeriant šaltą arbatą prie vienos vietos gyventojos namų, ji paklausė manęs: „Juk suprantate, kad tai vyksta ir toliau? Žaginimai, naudojant purškalą – jie tebevyksta“.

Ėmiau klausinėti: ar ir jai taip nutiko? Ar ji žinojusi, kas vyksta? Ar apie tai žino kiti?
Moteris sakė, jog pas ją žagintojai nebegrįžę, tačiau jos pusseserės namuose jie dažni svečiai. Vietos gyventoja prisipažino puikiai žinanti, kas vyksta, tačiau vardų ir pavardžių pateikti nepanoro. Anot jos, taip, dauguma Manitobos gyventojų puikiai žino, jog pirmųjų žagintojų įkalinimas situacijos nepakeitė – nusikaltėliai siautėja ir toliau.

Keistas jausmas – nemažai vietinių tvirtino, jog dabar viskas gerai, gyvenimas grįžo į senas vėžes. Taip ir lieka neaišku, ar tokia pozicija tėra priedanga, ar nauji žaginimai tėra gandai ir pramanai. Deja, aplankius anksčiau kalbintas šeimas, jų nariai gėdingai pripažino girdėję, jog iš tikrųjų košmaras nesibaigė.

„Tik vyksta tai ne taip dažnai. Dabar žagintojai žymiai atsargesni, pramogauja rečiau, bet tai vyksta“, - sakė vienas jaunas vyras, kurio žmona buvo išžaginta per pirmąją nusikaltimų bangą 2009 metais.

Kalbinti vietiniai sako, jog nusikaltėlius sustabdyti nėra galimybių. Vietovėje vis dar nėra policijos, nusikaltimų niekas netiria. Kolonijoje apie nusikalstamus kitų veiksmus galima bet kada pranešti ministrams, tačiau tai ne išeitis: jeigu kaltinamasis nepripažįsta prasikaltęs, lieka neaišku, kuo bus patikėta: auka ar skriaudėju.

Vienintelė apsauga, kaip tvirtina vietiniai, langus aprūpinti grotomis, pasirūpinti tvirtesnėmis durimis. Technologijos griežtai draudžiamos, tad jokių stebėjimo kamerų, signalizacijų ar net gatvės žibintų. Viskas pasibaigtų tik tada, jeigu pavyktų nusikaltėlius pričiupti nusikaltimo vietoje.

Prieš išvykstant, dar pakalbinta ir Sara – moteris, prieš penkerius metus ryte pabudusi su virve ant riešų. Ji taip pat patvirtino gandus apie besitęsiančius žaginimus. Po 2009 etų įvykių ji su šeima persikėlė į naujus namus – senajame buvo per daug slogių prisiminimų. Moteris gaili tų, kurioms dabar tenka patirti tai, kas buvo lemta ir jai, tačiau padėti joms ji negali. Be to, jos buvimas žemėje, kaip tiki menonitai, paskirtas kančiai. „Gal toks buvo Dievo sumanymas“, - pokalbį baigė Sara.