Centrinės Afrikos Respublikoje, šalyje, kurioje rusų tautybės asmuo užima prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais postą, vyriausybė pardavinėja teises į aukso ir deimantų kasybos darbų vykdymą. Kaip skelbia dienraštis „The New York Times“, jų kaina tėra nedidelė dalis tikrosios sandorių vertės. Už gautas lėšas samdomi instruktoriai bei perkami ginklai, ir visa tai keliauja iš Maskvos. Rusija siekia įsitvirtinti pietiniame NATO flange padėdama buvusiam generolui, siekiančiam perimti į savo rankas Libijos vyriausybės ir milžiniškos naftos rinkos kontrolę.

Sausio mėnesį Sudano prezidentas Omaras Hassanas al Bashiras masiniais protestais sutiktą savo režimą stengėsi įtvirtinti padedamas iš Rusijos atvykusių samdinių. O praeitą pavasarį penkios Užsachario Afrikos šalys – Malis, Nigeris, Čadas, Burkina Fasas ir Mauritanija – kreipėsi į Maskvą, prašydamos padėti nuosavoms didžiuliais mokesčiais apdėtoms kariuomenėms ir saugumo pajėgoms kovoti su „Islamo valstybe“ ir „Al Qaeda“.

CAR nužudyto rusų režisieriaus Aleksandro Rastorgujevo laidotuvės

Afrikoje Rusija buvo įsitvirtinusi ir Šaltojo karo metais, tačiau žlugus Sovietų Sąjungai iš šio žemyno beveik visiškai pasitraukė. Visgi per porą pastarųjų metų Maskva pasistengė atgaivinti santykius su sovietmečiu turėtais partneriais, tokiais kaip Mozambikas ir Angola, taip pat užmegzti ryšius su kitomis šalimis. Pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vadovaus kiek vėliau šiais metais įvyksiančiam Maskvos ir Afrikos šalių viršūnių susitikimui.

Maskvos karinės įtakos stiprinimas ne tik atitinka platesnę V. Putino viziją apie buvusios Rusijos šlovės sugrąžinimą, bet ir iliustruoja oportunistinę strategiją – siekį įgyti visų įmanomų logistinių ir politinių pranašumų Afrikos žemyne.

„Vis didesniu iššūkiu reikėtų laikyti Rusiją, nuolatos besistengiančią įtvirtinti karinę savo galią Afrikoje“, – kovo mėnesį JAV Kongresui sakė generolas Thomasas D. Waldhauseris, Pentagono Afrikos štabo vadas.

Kad Kremlius gręžiasi į Afriką, dėmesys buvo atkreiptas, kai pernai Centrinės Afrikos Respublikoje, buvusioje prancūzų kolonijoje, nežinomi užpuolikai nužudė tris Rusijos žurnalistus.

Žurnalistų vykdytas tyrimas buvo susijęs su grupės „Vagner“ veikla. „Vagner“ – tai privati karinė kuopa, įkurta buvusio Rusijos žvalgybininko ir siejama su vienu V. Putino bendražygiu. Pernai išplatintame pranešime Rusija nurodė, kad 175 instruktoriai, Pentagono pareigūnų ir Vakarų analitikų įsitikinimu, grupėje „Vagner“ tarnavę asmenys, surengė mokymus daugiau nei tūkstančiui Centrinės Afrikos Respublikos karių. Minėtina, kad smurtiniai išpuoliai šalyje nesiliauja nuo 2012-ųjų.

Malio kariai

„Maskva ir privačiam sektoriui priklausantys rangovai ėmėsi kai kurių silpniausių regiono vyriausybių apginklavimo ir remia autokratinius valstybių vadovus, – sakė Juddas Devermontas, vadovaujantis Vašingtono Strateginių ir tarptautinių studijų centre vykdomai Afrikos programai. – Ši veikla gali pabloginti padėtį šiuo metu konfliktų purtomuose regionuose.“

Pernai metų pabaigoje Baltieji rūmai pataisė Afrikos atžvilgiu vykdomas ekonomines ir saugumo strategijas, įskaitant planus padidinti žemyne vykdomų projektų finansavimą. Kovo mėnesį Luandos mieste, Angoloje, valstybės sekretoriaus pavaduotojas Johnas J. Sullivanas perspėjo dėl dažnai Rusijos vykdomos prievartos, korupcijos ir konspiracijos, siekiant padaryti įtaką suverenioms šalims, įskaitant jų saugumo ir ekonomikos struktūras.

Baltuosiuose rūmuose įsikūrus JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijai, pagrindinį dėmesį Pentagonas sutelkė akistatai su globaliomis grėsmėmis, paprastai siejamomis su Kinija ir Rusija, o kava su teroristinėmis organizacijomis tarsi atsidūrė antrame plane. Gruodžio mėnesį, JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimas Johnas R. Boltonas Afrikoje vykdomą naują strategiją apibūdino kaip galingą priemonę, padėsiančią sukurti deramą atsvarą Kinijos ir Rusijos demonstruojamoms galioms.

CAR gynybos ministrė Marie-Noelle Koyara susitinka su Sergėjumi Šoigu

Pasak J. R. Boltono, Kremlius ir toliau pardavinėja ginklus bei energiją mainais už balsus Jungtinėse Tautose – balsus, sudarančius sąlygas išlaikyti diktatorių valdžią, prisidedančius prie grėsmės taikai ir saugumui kėlimo bei Afrikos šalių piliečių interesų nepaisymo.

Daugelio Afrikos šalių šie įspėjimai, deja, neįtikina. Gruodžio mėnesį maždaug dvi dešimtys nepanoro prisidėti prie Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos iniciatyvos, kuria buvo pasmerkta Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir reikalaujama, kad Maskva atšauktų savo pajėgas iš Ukrainai priklausančio pusiasalio.

Reikia pasakyti, kad JAV ginkluotųjų pajėgų buvimas Afrikoje yra kiek mažiau juntamas.

Visame žemyne įvairiose misijose, dažniausiai – mokymuose ir jungtinėse pratybose, dalyvauja maždaug 6 tūkst. JAV karių ir tūkstantis Gynybos departamento civilių arba rangovų.

Maskva negali konkuruoti su JAV teikiama parama arba plataus masto Kinijos investicijomis, tačiau, pasak analitikų, plėsti savo įtakos ribas Afrikoje Rusijai pavyksta ir dėl susidarančių galimybių, ir dėl iškilusios būtinybės.

Vladimiras Putinas ir Angolos prezidentas Joao Manuelis Goncalvesas Lourenco

Kaip teigia Vašingtone veikiančio Karo tyrimų instituto analitikai, Rusija siekia įsitvirtinti kuo didesniame skaičiuje strateginių bazių, kuriose galėtų dislokuoti savo pajėgas. Verta paminėti kad ir Libijos uostus prie Viduržemio jūros bei karinio laivyno logistikos centrus Eritrėjoje ir Sudane prie Raudonosios jūros.

Pernai Rusija pasirašė keletą sutarčių dėl karinio bendradarbiavimo su Gvinėja, Burkina Fasu, Burundžiu ir Madagaskaru. Malio vyriausybė pasinaudojo Maskvos suteikta pagalba kovoje su terorizmu, nors šalyje yra dislokuota begalė prancūzų karių ir Jungtinių Tautų atsiųstų taikdarių.

Remiantis Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, 13 proc. viso Rusijos ginklų eksporto 2017-aisiais sudarė siuntos į Afriką. Pasirašyti ginklų pirkimo sutartis su Rusija Afrikos valstybės viliojamos žadant punktualų tiekimą ir lanksčias sąlygas. Tokia strategija, anot analitikų, ypač pasiteisina, kai yra nukreipta į valstybes, kurios dėl JAV ir kitų Vakarų valstybių izoliacijos turi labai menkas galimybes sudaryti gynybos sutarčių su kokiais nors kitais partneriais.

Sudano lyderis Omaras al-Bashiras (kairėje)

Pentagono pareigūnai nurodo, kad beveik 80 proc. viso iš Rusijos į Afriką gabenamo karinio arsenalo keliauja į Alžyrą, jau gana ilgą laiką pirkėjo statusą turinčią valstybę. Artimų ryšių su Rusija žvalgybos, kovos su terorizmu ir energetikos srityse yra užmezgęs ir JAV sąjungininkas Tunisas. Į Burkina Fasą pernai buvo atgabenta Rusijoje pagamintų transportinių sraigtasparnių ir iš oro paleidžiamų ginklų.

Svarbiu rusiškų ginklų pirkėju pamažu tampa ir dar vienas lojalus JAV sąjungininkas – Egiptas. Kovo mėnesį Maskvoje leidžiamame laikraštyje „Kommersant“ pasirodė žinutė, informuojanti, kad 2018-ųjų metų pabaigoje Egiptas pasirašė 2 mlrd. dolerių (1,8 mlrd. eurų) vertės sutartį dėl rusiškų šturmo lėktuvų SU-35 tiekimo.

„Rusija vykdo kerinės technikos tiekimo programas, kurių partneriai – ganėtina nemažas skaičius Afrikos šalių. Taip joms sudaromos galimybės aprūpinti nacionalines pajėgas šiuolaikiniais ginklais, – nurodoma Vašingtone veikiančios Rusijos ambasados išplatintame pranešime. – Visos iniciatyvos vykdomas laikantis galiojančių tarptautinių normų ir taisyklių.“

Rusijos ir Centrinės Afrikos Respublikos ryšiai sukėlė ypač didelį Vakarų susidomėjimą. Pernai abi šalys pasirašė karinio bendradarbiavimo sutartį. Centrinės Afrikos Respublikoje jau pastebėta grupės „Vagner“ samdinių.

CAR kariai

„Rusija didina savo įtaką siekdama glaudžiau bendradarbiauti karinėje srityje, t. y. tiekti ginklus ir taip išsirūpinti prieigą prie rinkų bei įgyti teisių į mineralų gavybą, – paminėjo generolas Th. D. Waldhauseris, kovo mėnesį teikdamas ataskaitą Atstovų Rūmų Ginkluotųjų pajėgų komitetui. –Pasinaudodama privačiomis karinėmis grupuotėmis, tokiomis kaip „Vagner“, Rusija iki minimumo susimažina investicijas, o mainais įgyja galių daryti įtaką politinėje ir ekonominėje sferose.“

Prieš porą metų JAV Finansų departamentas paskelbė sankcijas, nukreiptas prieš privačią karinę kompaniją „Vagner“. Pastaroji buvo apkaltinta samdomų karių siuntimu kovoti prorusiškai nusiteikusių separatistų pusėje Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose. Šios grupuotės samdinių buvo išsiųsta ir į Siriją. Begalė jų, gal net šimtai, žuvo per 2018-ųjų vasarį įvykusią konfrontaciją su amerikiečių pajėgomis.

Palyginti neseniai Rusijos užsienio reikalų viceministras Michailas Bogdanovas aptarė glaudesnio bendradarbiavimo su Centrinės Afrikos Respublikos prezidentu Faustin-Archange Touadera perspektyvas. Rusijos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje paskelbtame pranešime apie paramos didinimą buvo paminėti nacionalinėms pajėgoms rengiami mokymai ir „saugumo bei stabilumo stiprinimas draugiškoje Afrikos valstybėje“.

Netrukus buvo sulaukta gana priešiškos Prancūzijos politikų reakcijos. „Didėjanti Rusijos įtaka gerai mums pažįstamoje šalyje – Centrinės Afrikos Respublikoje – kelia nemenką nerimą“, – sakė Vašingtone viešėjusi Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ministrė Florence Parly, atsakydama į žurnalistų klausimus.

Kremlius

Prieigą prie naujų ekonomikos rinkų ir energijos išteklių Rusija kartais stengiasi įgyti atgaivindama santykius su sovietmečiu draugiškomis laikytomis šalimis. Kaip skelbia Pentagonas, su nafta ir dujomis susijusių interesų Rusija neabejotinai turi Alžyre, Angoloje, Egipte, Libijoje, Senegale, Pietų Afrikoje, Ugandoje ir Nigerijoje.

„Bandoma pretenduoti į valstybinius postus ir tai daroma labai aktyviai“, – pernai Teksaso universitete vyukusioje saugumui skirtoje konferencijoje sakė generolas Tony Thomasas, buvęs Pentagono Specialiųjų operacijų štabo vadas.