Rusijos kompanija „Vagner Group“, šešėlinė samdinių grupė, Kremliaus vardu vykdanti slaptus karus nuo Ukrainos iki Sirijos ir Centrinės Afrikos Respublikos, atrodo tarsi nužengusi iš knygų apie karybą ir šnipus. Atsiradę iš poreikio užtikrintai paneigti Maskvos karines operacijas užsienyje, „Vagner“ samdiniai pastaraisiais metais buvo aršiausių mūšių rytinėje Ukrainoje ir Sirijoje priešakyje, o galiausiai atsidūrė antraštėse dėl begėdiško išpuolio prieš Jungtinių Valstijų karinę bazę šiaurės rytų Sirijoje 2018-ųjų vasarį. Panašu, kad „Vagner“ ėmė skelbti naująją realybę – tokią, kurioje kompanija atsidurtų naujos agresyvios Rusijos politikos užsienyje priekyje. Tačiau „Vagner“ gali būti ne tokia įtakinga, kokia atrodo, žurnalo „Foreign Policy“ nuomonių skilčiai rašo Kanados apžvalgininkas Neilas Haueris.

Per pastaruosius kelis mėnesius netrūko atskleistos informacijos apie tai, kad samdinių grupės situacija staiga tapo itin prasta. Liepos 28-ąją nepriklausomo Rusijos žiniasklaidos leidinio „Novaja gazeta“ tyrimas atskleidė, jog trys Rusijos samdomi kariai, birželio viduryje nužudyti centrinėje Sirijoje, buvo ne „Vagner“ darbuotojai, o kitos tokio tipo kompanijos „Shield“ samdiniai. Šios aukos buvo pirmieji patvirtinti šalyje nužudyti su „Vagner“ nesusiję rusų samdiniai. Jų buvimą centrinės Sirijos dykumoje patvirtinantis faktas yra itin svarbus – iki tol tai buvo viena pagrindinių „Vagner“ operacijų zonų Sirijoje: grupė suvaidino pagrindinį vaidmenį atkovojant Palmyrą ir Deir es Zorą 2016-aisiais ir 2017-aisiais.

Jevgenijus Prigožinas, Vladimiras Putinas

Lyg dar vieno privataus Rusijos karinio rangovo, akivaizdžiai besibraunančio į „Vagner“ teritoriją, nepakaktų, kitą dieną pasirodęs dar vienas tyrimas pavaizdavo samdinių grupę itin blausioje šviesoje. Nepriklausomas Rusijos naujienų portalas „Meduza“ pasikalbėjo su Venesueloje dirbusiu vienu iš rusų samdinių. Kai sausį samdinių grupė atvyko į šalį, buvo plačiai paskelbta, kad jie yra „Vagner“ samdiniai, atsiųsti į šalį tam, kad padėtų Venesuelos prezidento Nicolas Maduro režimui atlaikyti nuolatinius masinius protestus. Kai kurie Vakarų analitikai ne be pagrindo šį žingsnį vertino kaip stiprėjančio „Vagner“ kaip Kremliaus politikos įrankio statuso ženklą. Šiuo įrankiu siekta karinėmis priemonėmis paremti svarbų sąjungininkų režimą, kurio išlikimui iškilo rimta grėsmė, ir stiprinti Maskvos užsienio politikos interesus išlaikant atstumą.

„Meduza“ tyrime teigiama, kad buvo priešingai. Portalo šaltinis, „Vagner“ darbuotojas, atskleidė, kad jis ir jo kolegos samdiniai dirbo paprasčiausiais „Rosneft“ biuro pastatų apsauginiais Karakase – tai buvo nereikšminga metus trukusi komandiruotė. Kiti pašnekovai, tarp kurių buvo ir ilgametis „Vagner“ darbuotojas, patvirtino: „Vagner“ Venesueloje jokio vaidmens nevaidino – priešingai nei teigiama ankstesniuose pranešimuose. Kaip pranešama, kompanija nukraujavo – patyrę veteranai pastaruoju metu perėjo į keletą kitų tokio pobūdžio grupių, įskaitant kompanijas „Shield“ ir „Patriot“. Ji neteko savarankiškumo priimant sprendimus, o Sirijoje buvo pažeminta iki sargybos. Kai Kremlius prikirpo jai sparnus po didžiulės nesėkmės 2018-ųjų vasarį, o geriausius darbuotojus pasiglemžė konkurentai, „Vagner“ tapo tik ankstesnės kompanijos šešėliu.

RamiroWTF stopkadras

„Vagner“ akistata su Jungtinių Valstijų kariais Deir es Zore 2018-ųjų vasarį žymi kompanijos pabaigos pradžią.

2018-ųjų vasario 7-ąją apytikriai šeši šimtai „Vagner“ samdinių, su tankais ir ginkluotų artilerija, šiaurės rytų Sirijoje pradėjo puolimą prieš Sirijos demokratines pajėgas (SDF) – daugiausia kurdų ginkluotąsias pajėgas, artimai bendradarbiavusias su Jungtinių Valstijų vadovaujama kovos prieš „Islamo valstybę“ koalicija. Tačiau jie, panašu, nežinojo, kad į karinį dalinį buvo integruoti Jungtinių Valstijų patarėjai, kurie skubiai iškvietė oro pajėgas. Nepaisant to, „Vagner“ tęsė puolimą visas keturias valandas: per tą laiką kompanijos karius naikino JAV artilerija, antskrydžiai, sraigtasparniai ir netgi kovinis lėktuvas AC-130. Kai prasisklaidė dulkės, paaiškėjo, kad pirmajame nuo Vietnamo karo laikų tiesioginiame mūšyje tarp Vašingtono ir Maskvos pajėgų maždaug trys iš šešių šimtų rusų buvo negyvi ar sužeisti.

Labiausiai stebinantis šio susidūrimo aspektas buvo tas, kad jis akivaizdžiai vyko be Kremliaus nurodymo ar netgi be visiškos jo žinios. Nutekinti telefoniniai pokalbiai atskleidė, kad Jevgenijus Prigožinas, žmogus, vadinamas Rusijos prezidento Vladimiro Putino „virėju“ ir, kaip manoma, yra „Vagner“ vadovas, įsakė pulti po pokalbio su keliais verslo kolegomis Sirijoje (J. Prigožinas taip pat valdo įmonę, šiame regione turinčią naftos ir dujų akcijų). J. Prigožinas sulaukė Jungtinių Valstijų iždo departamento sankcijų už savo vaidmenį Rusijos bandymuose kištis į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus keletą kartų, pastarąjį kartą – rugsėjo 30 dieną.

Jevgenijus Prigožinas

Nerišlus oficialiosios Maskvos atsakas taip pat leidžia spręsti, kad valdžia nebuvo informuota: Kremliaus pareigūnams prireikė savaitės, kad pasakytų, jog „ten galėjo būti Rusijos Federacijos piliečių“, nesusijusių su Sirijoje kovojančiomis Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis. Vėliau buvo sakoma, kad galėjo būti nužudyti penki rusai, o paskui šis skaičius išaugo iki „kelių dešimčių“. Rusijos gynybos ministerijai artimi šaltiniai tiriamajam Rusijos leidiniui „The Bell“ pasakojo buvę „tiesiog priblokšti“, kai sužinojo, kad įvyko puolimas, o smarkiai susigėdęs J. Prigožinas tuomet turėjo keliaklupsčiauti prieš Kremliaus pareigūnus, tikindamas, kad tokia klaida nepasikartos.
Panašu, kad jam vargiai buvo suteikta galimybė. Jau tų pačių metų kovą „Vagner“ šaltiniai kitam Rusijos žurnalistui patvirtino, kad pusė kompanijos pajėgų ruošiasi misijoms Afrikoje, o jų konfliktas su Kremliumi dėl Sirijos tebesitęsia. Žvelgiant iš šių pozicijų, grupės veiksmai tokiose vietose kaip Pietų Sudanas ir Mozambikas atrodo beveik beviltiški – kompanija pradėjo desperatiškai mėtytis ir ėmė beprasmiškai ieškoti galimybių, galinčių nors kiek prilygti tokioms, kokias buvo radusi Sirijoje ir Ukrainoje.

Saujelės karių apmokymai Centrinėje Afrikoje ir, panašu, nesėkmingi bandymai konkuruoti dėl sutarčių su Eriku Prince‘u (buvusiu privačios saugos bendrovės „Blackwater“ vadovu) – tik blankus Rusijos karinių oro pajėgų palaikomų puolimų pilietiniame kare strategiškai jautriuose Artimuosiuose Rytuose atspindys. Randantis gausybei tokių naujų konkurentų kaip „Shield“, Patriot (kaip teigiama, ši kompanija yra tiesiogiai susijusi su gynybos ministerija) ir „Vega“, „Vagner“ buvimui svarbiausia Rusijos privačia karine kompanija, panašu, atėjo pabaiga.

Rusų samdiniai iš privačios karinės kompanijos Vega Sirijoje apmoko režimo pajėgas

„Vagner“ susilpnėjimas išspaus nedaug ašarų Kremliuje ar už jo ribų. Atrodo, kad grupės pažeminimas įvyko be didesnio skandalo. Kompanijos darbuotojai išsiskirstė į kitas panašias grupes, o jos operacijos buvo apkarpytos. Pats J. Prigožinas, niekuomet neatsiduriantis dėmesio centre, tikrai nebandė apsunkinti reikalų jokiais viešais nuotoliniais būdais, panašu, žinodamas, kad kitoks elgesys tik dar labiau apsunkintų jo padėtį.

Maskvai ganėtinai pasisekė, kad „Vagner“ sulaukė, kol jau buvo sėkmingai užbaigtos staigios pėstininkų misijos rytinėje Sirijoje, ir tik tuomet taip skandalingai pažeidė nustatytas normas.

Kur kas labiau neramina tai, kad „Vagner“ apskritai pavyko tapti tokiu galingu žaidėju. Kremlius ilgą laiką pavydžiai saugojo prieigą prie saugumo srities, nustatydamas griežtas taisykles privačioms saugumo kompanijoms, kad išlaikytų ginkluotųjų pajėgų monopolį Rusijoje. Vertinant teisiniu aspektu, oficialiai įvairios Rusijos privačios karinės kompanijos neegzistuoja – Rusijos įstatymai numato, kad jos yra nelegalios. Būta nemažai įvairių skubių bandymų sukurti ir priimti šį klausimą reglamentuojančius teisės aktus ir apibrėžti, kas tokioms kompanijoms yra leidžiama, o kas – ne, tačiau visi jie buvo nesėkmingi.

„Vagner“ išsivystė šiame teisiniame vakuume ir iš ambicingų „Moran Security Group“, kiek kuklesnio pobūdžio Rusijos saugumo kompanijos, darbuotojų ad hoc projekto virto visaverte privačia kariuomene, aprūpintą rusiškais tankais, artilerija ir mažiausiai penkiais tūkstančiais samdomų karių. Kompanija, vertinant pagal kovotojus ir karinę įrangą, tapo viena galingiausių jėgos struktūrų Rusijos Federacijoje ir už paties Kremliaus saugumo aparato ribų, lyginama su Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo, prižiūrinčio savo asmeninę kariuomenę, kurią sudaro dešimtys tūkstančių karių ir kuri yra menkai atskaitinga Kremliui.

MSNBC siužeto stopkadras

Nors ir nesulaukusi Kremliaus palankumo, „Vagner“ grupė ir toliau vaidina antraplanį vaidmenį užsienyje vykdomose Rusijos operacijose. „Vagner“ kariai neseniai pasirodė Libijoje, kur padeda Libijos karinio lyderio generolo Khalifa Haftaro pajėgoms sostinės Tripolio prieigose: čia drauge su kitomis privačiomis Rusijos saugumo kompanijomis jie mėgina padėti Libijos kariniam vadui įpūsti naujos gyvybės užklimpusiam puolimui. Taip pat pasirodė pranešimų apie tai, kad „Vagner“ pajėgos ruošiasi atsidurti priešakinėse linijose Idlibo provincijoje Sirijoje ir rengiasi dideliam puolimui, nors yra mažai nuotraukų ar kitų vaizdinių įrodymų, galinčių tą patvirtinti. „Vagner“, panašu, neteko anksčiau turėtų dominuojančių pozicijų, kai anksčiau buvo pirmaujanti Rusijos karinių samdinių kompanija, ir dabar yra priversta veikti pasiskirsčiusi į žymiai mažesnius dalinius ir drauge su savo konkurentais – tiek senais, tiek naujais.

„Vagner“ nusilpo, tačiau svarbiausias kompanijos palikimas – tai, kad ji apskritai egzistavo. Tokios kompanijos kaip „Vega“, „Shield“ ir „Patriot“ šiuo metu tėra tik silpnas aidas to, kas „Vagner“ buvo savo galybės aukštumoje 2018-ųjų pradžioje, tačiau jos yra ir puikus pavyzdys, kuo vieną dieną galima tapti.