„Po ilgos ligos Abolhassanas Banisadras šeštadienį mirė (Pitjė-)Salpetrijero ligoninėje“ Paryžiaus prietrytiniame rajone“, – sakoma valstybinės naujienų agentūros IRNA pranešime.
A. Banisadras į valdžią atėjo po 1979 metų Irano islamo revoliucijos, bet 1981 metais jam buvo surengta apkalta dėl mesto iššūkio stiprėjančiai klerikalų galiai, šaliai tapus teokratija. Tuomet jis pabėgo į Prancūziją.
Tarp juodus tradicinius drabužius vilkinčių šiitų dvasininkų A. Banisadras išsiskirdavo savo vakarietiškais kostiumus.
Jis visuomet palaikė glaudžius ryšius su Prancūzija. Likus maždaug 15 metų iki revoliucijos Irane A. Banisadras sakė prancūzų filosofui Jeanui-Pauliui Sartre'ui (Žanui Poliui Sartrui) esąs tikras, kad taps savo šalies pirmuoju prezidentu.
Nors šio nacionalistinių pažiūrų politiko užmojo kurti Irane socialistinės pakraipos ekonomiką lėmė atotrūkį nuo valdžią perėmusių klerikalų, A. Banisadro tėvas buvo įdiegęs jam gilų šiitišką tikėjimą.
A. Banisadras nesugebėjo įtvirtinti savo valdžios vyriausybėje, kuriai jis turėjo vadovauti. Vėlesnė JAV ambasados įkaitų krizė ir Irako įsiveržimas į Iraną dar labiau padidino po revoliucijos kilusią sumaištį.
Tikroji valdžia priklausė aukščiausiajam lyderiui ajatolai Ruhollah Khomeini (Ruholai Chomeiniui), su kuriuo B. Banisadras bendradarbiavo iki revoliucijos gyvendamas Prancūzijoje ir vėliau sugrįžęs į Teheraną. Tačiau R. Khomeini pašalino A. Banisadrą, prezidento poste dirbusį tik 16 mėnesių. Pabėgęs į Paryžių atstatydintas prezidentas liko ten gyventi tolesnius dešimtmečius.
„Buvau kaip vaikas, stebintis, kaip jo tėvas pamažu tampa alkoholiku, – vėliau A. Banisadras kalbėjo apie R. Khomeini. – Šį kartą kvaišalas buvo valdžia.“