„Prezidentas Jacques'as Chiracas mirė šį rytą, apsuptas savo šeimos, ramiai“, - naujienų agentūrai AFP sakė jo žentas Fredericas Salat-Barou.
J. Chiracas gimė 1932 metais Paryžiuje. 1956 metais buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo Alžyro kare. Politinę karjerą pradėjo 1962 metais, o 44 metų tapo Paryžiaus meru.
Prezidento posto pirmą kartą dalyvavo 1981 metais, tačiau tą kartą pralaimėjo Francois Mitterandui. Taip pat baigėsi ir 1988 metų rinkimai, kuomet nusileista tam pačiam varžovui.
J. Chiracas Prancūzijos prezidento pareigas ėjo 1995 - 2007 metais.
Centro dešiniųjų pažiūrų J. Chiracas, šaliai vadovavęs dvi kadencijas, tarptautinėje bendruomenėje turbūt labiausiai prisimenamas dėl priešinimosi JAV kariniam įsiveržimui į Įraką 2003 metais.
Po 2005 metais patirto insulto J. Chiraco sveikata pablogėjo, jis retai rodėsi viešumoje.
Baigęs 12 metų trukusį darbą Eliziejaus rūmuose tapo antruoju ilgiausiai pokario laikotarpiu tarnavusiu Prancūzijos vadovu po savo pirmtako socialisto Francois Mitterrand'o.
J. Chiracas buvo prisiekęs konservatorius, bet dėl savo charizmos buvo užsitikrinęs ne vien dešiniosios stovyklos paramą.
Jis taip pat dukart dirbo premjero poste - 1974-1976 ir 1986-1988 metais, o 1977–1995 metais buvo savo gimtojo Paryžiaus meras.
2015 metų gruodžio mėnesį buvęs prezidentas dvi savaites praleido ligoninėje dėl, kaip nurodė šeima, nuovargio.
2016-aisiais jis taip pat buvo hospitalizuotas dėl plaučių infekcijos.
Jacques'as Chiracas buvo nuteistas už netinkamą valstybės lėšų panaudojimą ir grobstymą.
2011 metais jam buvo skirti dveji metai kalėjimo. Vis dėlto trečiadienį paaiškėjo, kad pirmą kartą moderniosios Pancūzijos istorijoje buvęs valstybės vadovas būtent teisme susidurs su aiškiais kaltinimais korupcija.
Atgaila ir nepriklausomybė
Vienas svarbiausių J. Chiraco žingsnių buvo sprendimas paneigti mitą, jog Prancūzija niekaip nesusijusi su žydų persekiojimu ir deportacijomis per Holokaustą.
„Taip, okupantų nusikalstama kvailybė buvo paremta prancūzų, prancūzų valstybės, – jis pareiškė 1995 metų liepos 16-ąją. – Prancūzija, Apšvietos ir žmogaus teisių šalis... savo saugomus žmones perdavinėjo jų budeliams.“
Šis Europos vienybės šalininkas išpeikė savo tėvynainius prieš jiems 2005 metais nubalsuojant prieš Europos Sąjungos konstituciją, turėjusią sustiprinti Bendriją.
„Jeigu norite šauti sau į koją – prašom, bet paskui nesiskųskite, – kalbėjo jis. – Tai kvaila, sakau jums.“
Paaiškėjus referendumo rezultatams, J. Chiracas sakė, kad jaučiasi asmeniškai ir politiškai pažemintas.
Jo populiarumas ir neatsigavo iki pat kadencijos pabaigos 2007-aisiais, kai lyderis šalies vairą perdavė varžovu tapusiam buvusiam savo protežė Nicolas Sarkozy.
Galiausiai J. Chiracas tapo vienu populiariausių Prancūzijos politinių veikėjų, dažnai giriamu dėl savo blaivaus žmogiško požiūrio, o ne politinių pasiekimų.
Kritikai jį peikė kaip oportunistą ir impulsyvų politiką, bet kaip prezidentas jis įkūnijo Prancūzijoje itin branginamą nepriklausomybę.
J. Chiracas pasisakydavo už Jungtinių Tautų vaidmenį ir tarptautinės politikos daugiapoliškumą kaip atsvarą JAV pasauliniam dominavimui, taip pat gynė žemės ūkio subsidijas, kai Europos Sąjungoje prieš jas būdavo protestuojama.