Buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė mirė būdamas 86 m. Apie tai radijo stočiai „Echo Moskvy“ pranešė šaltinis  iš politiko šeimos.

„RIA Novosti“ pavyko gauti šis žinios patvirtinimą iš politiko artimųjų.

„Ševardnadzė mirė šiandien vidurdienį, – sakė Marina Davitašvili. – Jis ilgą laiką sirgo“.

Gandai apie sunkią buvusio Gruzijos prezidento ligą kilo kelis kartus. 2010 m. pavasarį patikimi šaltiniai tvirtino, kad E. Ševardnadzė serga prostatos vėžiu, tačiau asmeninė politiko gydytoja Guliko Čapidzė paneigė šiuos pranešimus, patikslina leidinys „Izvestija“.

Eksprezidentui, kuris šaliai vadovavo nuo 1995 iki 2003 metų, buvo 86 metai - jis yra gimęs 1928-ųjų sausio 25 dieną.

Eduardas Ševardnadzė Gruzijos prezidentu buvo nuo 1995 iki 2003 m. Iki tol jis užėmė Gruzijos TSR visuomenės tvarkos apsaugos ministro (1965–1968 m.), Gruzijos TSR tarptautinių santykių ministro ministro (1968–1972),  pirmojo Gruzijos KP CK sekretoriaus (1972–1985 m.), Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro (1985–1990 m.) bei Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro (1991 m. lapkričio 18 d. – gruodžio 8 d.) postus.

Iškilus politikas

E. Ševardnadzė paskutiniais sovietų imperijos gyvavimo metais didvyriškai praūžė per tarptautinę sceną, padėdamas nuversti Berlyno sieną ir užbaigti Šaltąjį karą, bet kaip posovietinės Gruzijos lyderio jo vieša karjera baigėsi pažeminimu – jis buvo išvytas iš savo parlamento ir priverstas išeiti į pensiją.

Kaip sovietų užsienio reikalų ministras, šis žilas žmogus gergždžiančiu balsu buvo Michailo Gorbačiovo liberalizavimo politikos – „viešumo“ ir „pertvarkos“ – diplomatinis veidas. Po sustingusio Andrejaus Gromykos E.Ševardnadzė padarė įspūdį Vakarų lyderiams savo charizma, nuovokumu ir atsidavimu M.Gorbačiovo reformų kursui.

E.Ševardnadzė 1989 metais padėjo prastumti sovietų karių išvedimą iš Afganistano, pasirašė svarbius ginklų kontrolės susitarimus ir padėjo derėtis dėl Vokietijos susivienijimo 1990 metais – įvykio, kurio ankstesni sovietų lyderiai baiminosi ir kuriam kategoriškai nepritarė.

Vakarų lyderiai, ypač – vokiečiai, visada bus dėkingi už E.Ševardnadzės darbą Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro poste. Tačiau buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje tie, kas ilgisi supervalstybės statuso, E.Ševardnadzei ir M.Gorbačiovui turbūt niekada neatleis.

E.Ševardnadzė atsistatydino 1990 metų gruodį, perspėjęs, kad reforma žlunga ir kad netrukus galima diktatūra. Po metų Sovietų Sąjunga žlugo – po griežtosios linijos šalininkų bandymo įvykdyti perversmą prieš M.Gorbačiovą.

1991–1992 m. E. Ševardnadzė organizavo tuometinio Gruzijos prezidento Z. Gamsachurdijos nuvertimą. Z.Gamsachurdija paslaptingomis aplinkybėmis 1993 metais mirė, o 1995 metais, šaliai priėmus naują konstituciją, E.Ševardnadzė buvo išrinktas prezidentu penkerių metų kadencijai.

E. Ševardnadzei priskiriami ir pilietinio karo sustabdymo nuopelnai. 1992–1995 m. dirbo šalies parlamento pirmininko pareigose bei buvo Gruzijos valstybės gynimo tarybos pirmininkas. 1995 m. išrinktas Gruzijos prezidentu, valstybės vadovo darbą tęsė iki 2003 m. 

Po 2003 m. lapkričio mėn. parlamento rinkimų prasidėjus visuomenės neramumas, atsistatydino iš Gruzijos Respublikos prezidento pareigų. Pareigas perėmė parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė, per sekančius rinkimus nauju prezidentu išrinktas Michailas Saakašvilis.

Gruzijoje į E. Ševardnadzę buvo ne kartą kėsintasi, praneša „Mir24“. Jo bendražygiai jį apibūdina kaip bebaimį žmogų, suvokiantį, jog kiekviena diena jam gali būti paskutinė.

Sunkiausia diena savo gyvenime buvęs Gruzijos prezidentas įvardijo dieną , kai mirė jo žmona. Nanuli Ševadrnadzė mirė 2004 m. nuo ilgai ją kankinusios ligos.

Žurnalistams E. Ševardnadzė pasakojo, kad gimė per stebuklą. „Per stebuklą todėl, kad gydytojų teigimu, mano mamos ir mano gyvybė prieš gimdymą buvo pavojuje – mamos sveikatos būklė prieš man gimstant buvo sunki. Kai ji sužinojo, jog jai negalima gimdyti, jau buvo per vėlu, gydytojai negarantavo, kad per gimdymą ir po jo aš ir mama išgyvensime“, – pasakojo politikas. Jo teigimu, gydytojai negarantavo, kad mama išgyvens, bet sakė, jog yra nedidelis šansas, kad pavyks išgelbėti vaiką. „Nieko nepaisydama, mano mama ryžosi gimdyti, ji rizikavo, bet Dievo bei gydytojo Kelendžeridzės profesionalumo dėka  aš gimiau sveikas, išgyveno ir mama“, – pasakojo E. Ševardnadzė. Jo mama po to gyveno dar ilgai, patikslina „Gruzija Online“.

2014 m. sausio mėn. buvęs prezidentas atšaukė pobūvį, kuris turėjo vykti jo viloje Tbilisyje jo 86 metų sukakties proga. Švęsti E. Ševardnadzė atsisakė „dėl žmonių žūties Kijeve“. Su gimimo diena jį pasveikino tik artimieji – du vaikai, penki anūkai ir trys proanūkiai.

V. Putinas ir M. Gorbačiovas giria velionį

Rusijos lyderiai pirmadienį pareiškė užuojautą dėl Gruzijos eksprezidento ir paskutinio Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro E. Ševardnadzės mirties ir gyrė jį kaip iškilų valstybės veikėją.

Prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė „gilią užuojautą (E.Ševardnadzės) artimiesiems ir jam brangiems žmonėms, taip pat visai Gruzijos liaudžiai“, Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas sakė Rusijos naujienų agentūroms.

Buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas pridūrė: „Jis buvo labai gabus, talentingas žmogus, puikiai mokantis dirbti su žmonėmis - visais visuomenės sluoksniais.

Michailas Gorbačiovas
Duodamas interviu populiariam radijui „Echo Moskvy“, M.Gorbačiovas pridūrė, kad E.Ševardnadzė buvo "idealus Gruzijos atstovas".

Galėdavai su juo kalbėtis tiesiogiai - su juo buvo gera dirbti", - aiškino paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis.

E.Ševardnadzė labiausiai giriamas dėl darbo M.Gorbačiovo diplomatijos vadovo poste, kai jis susiderėjo dėl strateginės ginkluotės mažinimo su Jungtinėmis Valstijomis, taip pat tarpininkavo susitarimui dėl Berlyno sienos nugriovimo.

Tačiau per 10 metų trukusį vadovavimą savo gimtajai Gruzijai šalis įklimpo į skurdą ir sumaištį.
E.Ševardnadzė buvo dramatiškai nuvainikuotas per 2003-ųjų Rožių revoliuciją, kai tūkstančiai protestuotojų šoko ir dainavo Tbilisio gatvėse.

Buvęs lyderis įsikūrė paskutinius savo gyvenimo metus praleido privačioje rezidencijoje prie Tbilisio, kur rašė memuarus apie laikus kai jis padėjo kurti Europos likimą.