„Milžiniškas aplaidumas“: paviešinta paskutinioji Makijivkoje nukautų rusų nuotrauka

Publikacijos autoriai pabendravo ir su žuvusių mobilizuotųjų giminėmis.

Pasak žurnalistų, likviduotų grobikų artimieji netiki oficialia Rusijos gynybos ministerijos versija, kuria remiantis, atakos taikiniu profesinio rengimo mokykla tapo dėl išmaniųjų telefonų, kurių signalus neva pavyko nustatyti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, rašo focus.ua.

Vienas iš pašnekovų tvirtino, kad rusiškomis telefonų kortelėmis mobilizuotieji atsikratė dar būdami Rostove prie Dono.

„Tada vadas nuvedė juos į specialią vietą, kurioje jie įsigijo ukrainietiškas korteles. Su mumis bendravo per „Telegram“. Gruodžio 31 d. skambino tris kartus. Tada visi ruošėsi švęsti, kepė šašlykus, dengė stalus. Paskutinio skambučio sulaukėme 22.00 val. Maskvos laiku. Sakė, kad štai pavalgys ir eis miegoti, kadangi visi labai pavargę“, – pasakojo vieno iš žuvusiųjų giminaitis.

Rusijos gynybos ministerijos versija apie 89 karių žūtį per Ukrainos pajėgų ataką Makijivkoje privertė suabejoti ir kitas pašnekovas. Jis teigė, kad buvusioje profesinio rengimo mokykloje bazavosi 500–600 mobilizuotųjų, o juk po smūgių raketomis pastatas buvo sugriautas iki pamatų.

Kaip patvirtinimą, kad pastate buvo didelis kiekis karinio personalo, žurnalistai paviešino prie stalo susėdusių rusų karių nuotrauką, nufotografuotą prieš ataką HIMARS raketomis.

Nuotraukoje, kaip teigiama jos apraše, įamžintas naujametinis rusų karių pasisėdėjimas: dešimtys vyrų, kaip matyti, švenčia Naujuosius Metus; ant stalo stovi alkoholio buteliai, anasai, išdėlioti įvairūs užkandžiai.

Iš visko sprendžiant, kažkuris iš nuotraukoje įamžintų asmenų sumanė nusiųsti šį kadrą giminaičiams. Toks veiksmas tikrai galėjo padėti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nustatyti tikslias masinio karių susibūrimo koordinates.

Dėl masinės iš Samaros atvykusių mobilizuotųjų žūties Makijivkos profesinio rengimo mokykloje Rusijos pajėgų vadus ėmė kritikuoti net tie karo tinklaraštininkai ir propagandistai, kurie paprastai demonstruoja maksimalų lojalumą.

„Kai atsitinka tai, kas atsitiko Makijivkoje, apima bejėgiškumas. Bejėgiškumas ne dėl priešo, o dėl mūsų pačių“, – sausio 2 d. parašė bataliono „Vostok“ vadas Aleksandras Chodakovskis, nuo 2014-ųjų kovojantis apsišaukėliškos DLR pusėje.

Rusijos televizijoje (VGTRK) dirbantis Maskvos miesto dūmos deputatas Andrejus Medvedevas savo „Telegram“ kanale parašė štai ką: „Dešimtą karo mėnesį laikyti priešą kvailiu, kuris nieko nemato, yra pavojinga ir prilygsta nusikaltimui. Savų pajėgų įkurdinimas bet kur, pastatuose, užuot nukreipus į priedangas, yra tiesioginė pagalba priešui.“

Politologas Sergejus Markovas, paprastai gebantis net Rusijos armijos nesėkmes pateikti kaip triumfą, įvykį Makijivkoje pakomentavo štai kaip: „Patalpos nebuvo apsaugotos. Tai yra aplaidumas. Šalia buvo amunicijos sandėlis. Tai yra didelis aplaidumas. Šalia buvo sustatyta karinė technika. Tai yra milžiniškas aplaidumas.“

Didžiausias per ataką Makijivkoje žuvusių rusų karių skaičius buvo paminėtas sausio 10 d., per pokalbį, kurį, kaip teigiama, pavyko perimti Ukrainos pusei. Pokalbio įraše girdėti, kaip menamas rusų pajėgų karys aiškina žmonai, esą Makijivkoje galėjo žūti 610 asmenų ir jiems išvežti prireikė dvylikos „kamazų“.

Makijivkoje žuvę Samaros srities gyventojai pateko į rugsėjį kilusią mobilizacijos bangą. Kaip viskas vyko, byloja liudininko žodžiai: „Sėmė visus, neatsižvelgdami į būklę: atseit jeigu turi dvi kojas ir dvi rankas, tai eik kariauti. Išsisukti nebuvo jokių šansų – iš karto grėsė kalėjimas.“

„Jis buvo ką tik grįžęs iš reiso, iš sunkvežimio dar nespėjo išlipti, o jam jau šaukimą įteikė“, – pasakodamas apie vieną iš mobilizuotųjų, anksčiau dirbusį sunkvežimio vairuotoju, sakė liudininkas.

Kelis mėnesius šviežiai mobilizuoti rusų šauktiniai praktikavosi regione veikiančiuose kariniuose daliniuose. Įsakymas dėl jų siuntimo į karo veiksmų zoną buvo gautas gruodžio viduryje, o į Makijivką, miestą Donecko srityje, jie atvyko gruodžio 26 d.

„Dėl suprantamų priežasčių – kad nesijaudintume, taip pat dėl to, kad jiems nebuvo galima ko nors pranešinėti, – jis mums nieko nepasakojo, tačiau iš veido atrodė susijaudinęs ir sunerimęs, – sakė vieno iš žuvusiųjų giminaitis. – Vienintelį kartą, paklaustas, kaip toli nuo kovų zonos atsidūrė, atsakė, kad per 15–20 kilometrų.“