„Angelos Merkel, kaip kanclerės, pabaigos pradžia“, skelbia viena antraštė. „Kokia bus Europa po Merkel?“, klausia kita. Abi jos galėtų būti parašytos vos prieš porą dienų, prieš tai, kai Vokietijos kanclerė, siekdama apsaugoti savo vyriausybę nuo galimos griūties, griebėsi paskutinės minutės susitarimo dėl prieglobsčio prašytojų. Vis dėlto jos pasirodė ne dabar, o praėjusių metų lapkritį – kai A. Merkel buvo paskutinįkart susidūrusi su rimtesniais nemalonumais, nuo kurių, beje, netrukus sumaniai išsisuko.
Tąkart žiniasklaida aptarinėjo Vokietijos kanclerio poste tryliktus metus pradėjusios A. Merkel galimybes suformuoti vyriausybę po rugsėjį įvykusių rinkimų, kuriuose balsai tarp partijų pasiskirstė taip, kad sudaryti koaliciją buvo praktiškai neįmanoma (užduotis sudaryti koaliciją vėl teko A. Merkel, tačiau jos pozicija jau buvo smarkiai nusilpusi – Vokietijos laikraštis „Bild“ šių rinkimų baigtį pavadino „košmariška pergale“).
Šįkart krizės epicentre – vienas nelojalus kabineto narys, koalicijos vidiniai nesutarimai ir aršūs debatai dėl to, kaip Vokietija – ir visa Europa – turėtų tvarkytis su jos sienas apspitusiais prieglobsčio prašytojais.
Įžvelgia grėsmę ilgamečiams koalicijos partnerių santykiams
Šią savaitę Vokietijos kanclerė dar sykį įrodė turinti kone antgamtinių sugebėjimų išbristi iš krizių. Pirmadienį vakare, šalies vidaus reikalų ministrui Horstui Seehoferiui surengus maištą dėl migracijos, galėjusį išardyti visą jos vyriausybę, A. Merkel šiaip ne taip pavyko pasiekti, kad būtų sudarytas susitarimas.
Rašinio autorės teigimu, šis susitarimas žymi tikėtiną praėjusį mėnesį įsiplieskusių ir net kelias savaites užtrukusių ginčų pabaigą. O įsiplieskė šie ginčai tam pačiam H. Seehoferiui iškėlus mintį, kad imigrantai, kurie jau yra pasiprašę prieglobsčio kitoje Europos Sąjungos šalyje, galėtų būti stabdomi Vokietijos pasienyje ir grąžinami ten, iš kur atvykę.
H. Seehoferis, kaip tyčia, yra Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) – Bavarijos federacinėje žemėje veikiančios centro dešinės politinės partijos, kuri su dabartiniais A. Merkel konservatoriais bičiuliaujasi nuo 1949-ųjų, – lyderis. Panašaus pobūdžio nesutarimų dešimtmečius trunkančiuose šių dviejų partijų santykiuose būta ne kartą, tačiau sprendimo skirtis jos iki šiol išvengė. Dabartinis kivirčas gali virsti kaip niekad gilia santykių krize, mano apžvalgininkė.
Pagal priimtą susitarimą Vokietijoje prieglobsčio ieškantys migrantai, kurie jau yra užsiregistravę kitoje ES šalyje, pasienyje nebus apsukami – vietoj to jie bus apgyvendinami tranzito centruose, kurie bus įrengti Vokietijos pietuose palei sieną su Austrija. Tie migrantai, kuriems suteikti prieglobstį Vokietijoje bus atsisakyta, iš šių centrų bus išsiunčiami atgal į tas ES šalis, į kurias jie atvyko pirmiausia (dėl to dar reikia susitarti su atitinkamomis šalimis). Susitarimu taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojai, užsiregistravę tokiose šalyse, su kuriomis atitinkamų susitarimų nesudaryta, bus išsiunčiami į Austriją (kad ši nuostata galėtų būti įgyvendinta, Vokietijai dar reikės derėtis su Viena).
Norėjo apsaugoti vidines ES sienas
Susitarimą A. Merkel pavadino „geru kompromisu“, o H. Seehoferis, kuris prieš mažiau negu parą dar grasino atsistatydinsiąs, tvirtino esąs juo „labai patenkintas“. Vis dėlto net jei atrodo, kad tarp kanclerės ir jos vidaus reikalų ministro įsiplieskusius nesutarimus šis susitarimas apmalšino, bėdų dėl jo dar tikrai bus, įsitikinusi Y. Sehran.
Nėra jokių ženklų, rodančių, kad Austrija Vokietijos sumanymui pritartų. Antradienį Austrijos vyriausybė informavo, kad jei Berlynas mėgins apsukinėti migrantus savo pasienyje, Austrija bus priversta elgtis analogiškai. Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas įspėjo ir apie galimą domino efektą, dėl kurio galbūt net kiltų grėsmė atvirai ES vidaus sienų sistemai. Prieštarauti pirminiam H. Seehoferio siūlytam planui A. Merkel suskubo baimindamasi būtent tokio scenarijaus.
Čia dar ir Italija. Nors daugiausia vadinamųjų pakartotinių migrantų į Vokietiją atvyksta iš Italijos, naujoji dešinio sparno Romos vyriausybė leido aiškiai suprasti, kad daugiau prieglobsčio prašytojų ji nepriims, ypač iš tų ES šalių, kurios jau anksčiau kritikuotos už tai, kad deda per mažai pastangų, kad palengvintų Italijai tenkančią naštą sprendžiant migrantų krizę.
Taigi pačioje Vokietijoje liberaliai migracijos požiūriu nusiteikę vokiečiai, tokie kaip A. Merkel, kuriems visąlaik norėjosi rasti būdų priimti pabėgėlius savo šalyje, H. Seehoferio siūlymui nepritarė. Nepritarė jam ir griežtai imigracijos atžvilgiu nusistačiusios kitų šalių vyriausybės, nepageidaujančios, kad Vokietija joms siųstų savo pabėgėlius.
Berlyne įsikūrusio politikos instituto „Europos stabilumo iniciatyva“ (ESI) steigėjas ir vadovas Geraldas Knausas sako, kad H. Seehoferio pasiūlymas nepriimtinas ne tik Italijos, bet ir tokių šalių kaip Vengrija ir Austrija antiimigracinėms vyriausybėms. „Staiga paaiškėjo, kad iš esmės neįmanoma pasienio kontroliuoti taip, kaip nori, jei tam nepritaria tavo kaimynai“, – pastebi jis.
Imasi tų pačių triukų
Yra dar ir trečiosios Vokietijos vyriausybės koalicijos partnerės – Socialdemokratų partijos – problema. Nors į pastarąjį vidinių koalicijos kovų ratą ji praktiškai nesikišo, mintį Vokietijos pasienyje steigti tranzito centrus ji kritikavo jau prieš trejus metus, ir, panašu, panašios pozicijos laikosi iki šiol, rašoma straipsnyje. Antradienį partija pareiškė abejojanti tokių tranzito centrų būtinumu, pažymėdama, kad, palyginti su tuo, kaip buvo prieš trejus metus, į Vokietiją atvykstančių pabėgėlių skaičius dabar yra gerokai sumažėjęs.
Visgi apžvalgininkė spėja, kad didesnės kritikos iš šios partijos pusės nebus: po praėjusių rinkimų jos politinė galia reikšmingai nusilpo, taigi nebūtų pagrįsta manyti, kad ji ryžtųsi rizikuoti įžiebdama dar vieną vyriausybės koalicijos krizę.
Y. Sehran įsitikinimu, pasiektas susitarimas – ydingas ir keblus. Šie epitetai, pasak jos, ateina į galvą ir kalbant apie pačią A. Merkel bei jos mistinį gebėjimą pergudrauti oponentus ir išlikti valdžioje. Ji vėl ir vėl sėkmingai lopo beyrančias koalicijas ir sudarinėja kompromisinius susitarimus, kurių vis dėlto pakanka, kad nepatenkintieji apsiramintų, o valdžia ir toliau išliktų jos rankose, bent jau iki kitos krizės, kuriai įvykus ji ir vės imtųsi to paties. Svarbu pažymėti, toliau rašo Y. Sehran, kad šis susitarimas gelbsti ir H. Seehoferio reputaciją: jis ne tik susilauks pagarbos už tai, kad jam pavyko išsireikalauti bent dalies to, ką jis buvo numatęs, bet ir išsaugos savo vaidmenį A. Merkel kabinete.
Gestas prieš rinkimus?
Po kelių mėnesių Bavarijoje vyks rinkimai, kuriuose Krikščionių socialinei sąjungai didelę grėsmę kels kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Panašu, kad H. Seehoferis norėjo įrodyti, kad ir jo partija gali būti griežta migracijos klausimu. Kaip rašė „The New York Times“, įsisiūbavus pabėgėlių krizei, į Bavariją per jos maždaug 800 kilometrų ilgio pasienį su Austrija pateko dešimtys tūkstančių pabėgėlių. Nors nuo tada skaičiai gerokai sumažėjo, jų, pasirodo, pakako, kad partija „Alternatyva Vokietijai“ taptų tiek populiari, kad Krikščionių socialinei sąjungai dėl politinio svorio išsaugojimo tektų nertis iš kailio.
Nors susitarimas jau sudarytas, gali būti, kad jo siekdamas H. Seehoferis padarė sau meškos paslaugą, rašo Y. Sehran. Pirmadienio apklausos duomenimis, 67 proc. vokiečių mano, kad spręsti prieglobsčio prašytojų problemą Krikščionių socialinė sąjunga ėmėsi neatsakingai; dauguma šios partijos rinkėjų nurodė nepritariantys esamai partijos lyderių pozicijai. Kita vertus, jei CSU tikėjosi gauti daugiau paramos iš dešinės, galbūt ji jos ir gavo: vien tarp partijos „Alternatyva Vokietijai“ rinkėjų paramą jai išreiškė didžioji dauguma (85 proc.).
„CSU veikia prieš savo pačios strateginius interesus, – prieš Vokietijos vyriausybei pirmadienio vakarą sudarant susitarimą sakė Londone įsikūrusio politikos instituto „Atvira Europa“ politikos analitikas Leopoldas Traugottas. – Dauguma Vokietijos piliečių, įskaitant Bavarijos gyventojus, mano, kad CSU šiuo klausimu per griežta.“ Pagaliau tai gali išeiti į naudą pačiai A. Merkel, pridūrė jis.
G. Knausas su šia jo nuomone sutinka. „Akivaizdu, kad šioje situacijoje A. Merkel vėl pasirodė stipresnė už savo kritikus iš CSU, – sakė jis, – Dabar ji galėtų pasiūlyti tokią Europos sienų ir prieglobsčio politikos sistemą, kuri veiktų. Jeigu jai pavyktų dėl to sutarti su savo sąjungininkais Europoje, ją ši situacija tik sustiprintų.“