Ukrainos prezidentas Petro Porošenka praėjusią savaitę teigė, kad Rusija didžiąją dalį savo pajėgų atitraukė į Rusijos teritoriją, kai tarp Kijevo ir Donecko bei Luhansko sričių separatistų buvo sudarytos paliaubos.
Tačiau vienas NATO pareigūnas praėjusį ketvirtadienį, rugsėjo 11 dieną, nurodė, kad Ukrainoje tebėra 1 tūkst. rusų karių.
Tiesioginės Rusijos invazijos į Ukrainos rytus idėja Rusijoje yra labai nepopuliari. Kremlių remiančios apklausų bendrovės „Fund of Social Opinions“ tyrimas parodė, kad 57 proc. rusų palaiko separatistines Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“, bet tik 5 proc. pasisako už invaziją į Ukrainos teritoriją.
Rusijos valdžia mėgina sistemiškai nutildyti žmogaus teisių aktyvistų skundus dėl karių žūties ir baugina tuos, kurie abejoja Kremliaus tvirtinimais, kad Ukrainoje nėra rusų karių.
S. Krivenka ir E. Poljakova, kuri taip pat vadovauja organizacijai, Sankt Peterburge atstovaujančiai karių motinoms, rugpjūčio 25 dieną įteikė peticiją, reikalaujančią, kad tyrėjai paaiškintų kareivių žūtis Snižnėje.
Iki šiol visi tylėjo. Tačiau netrukus po to, kai minėta peticija pasiekė Tyrimų komitetą – teisėsaugos instituciją, kuri yra pavaldi tik Vladimirui Putinui, E. Poljakovos organizacija, gyvuojanti nuo 1991 metų, buvo pavadinta „užsienio agente“.
Šis 2012 metais V. Putino sugalvotas terminas reiškia nevyriausybines organizacijas, kurios gauna finansavimą iš užsienio ir dalyvauja politinėje veikloje. Šis terminas jokių realių baudžiamųjų priemonių nenumato, bet dažnai naudojamas tam, kad diskredituotų Kremliaus kritikus.
E. Poljakova sako, kad valdžia jos nemėgsta dėl jos pozicijos Krymo aneksijos klausimu. Ji įsitikinusi, kad valdžia paskelbė ją „užsienio agente“ dėl minėtos peticijos ir rugpjūčio 28 dieną „Reuters“ duoto interviu, kuriame ji pirmą kartą apkaltino Maskvą slepiant rusų karių žūtis.
„Čia viskas susiję. Tai tebuvo paskutinis lašas“, - teigė ji.
Grįžta karstuose
Praėjusio mėnesio pabaigoje Jelenai Tumanovai jos namuose vakariniame Rusijos Volgos regione buvo atgabentas karstas su jos sūnaus palaikais.
Antonui Tumanovui, tarnavusiam Rusijos kariuomenėje Šiaurės Kaukazo Čečėnijos regione, buvo 20 metų, rašo „Reuters“ informaciją cituoja dailymail.co.uk.
Dokumentai, kurie J. Tumanovai buvo perduoti kartu su palaikais, pateikė daugiau klausimų negu atsakymų: klausimų, kaip žuvo jos sūnus, ir kodėl Rusijos vyriausybė neigia, kad jos kariai yra Ukrainoje.
Dokumentuose A. Tumanovo žūties vieta nebuvo nurodyta, tvirtino žmogaus teisių aktyvistai, į kuriuos kreipėsi sūnaus netekusi motina.
„Medicininiuose dokumentuose pažymima, kad A. Tumanovas patyrė sužeidimų nuo šrapnelio ir kad mirė nukraujavęs. Tačiau kaip ir kur tai įvyko, nenurodoma“, - sakė Sergejus Krivenka, Rusijos prezidentinėje žmogaus teisių taryboje vadovaujantis su kariuomene susijusiems reikalams.
Susisiekti su J. Tumanova dėl komentarų nepavyko, o naujienų agentūra „Reuters“ negalėjo peržiūrėti minėtų dokumentų. Tačiau daugiau kaip dešimt karių, tarnavusių A. Tumanovo dalinyje, S. Krivenkai ir dar vienai prezidentinės žmogaus teisių tarybos narei Ellai Poljakovai sakė, kad A. Tumanovas žuvo rugpjūčio 13 dieną mūšyje netoli Ukrainos Snižnės miesto.
Per šį mūšį, karių teigimu, žuvo daugiau kaip 100 rusų kareivių, tarnavusių už Čečėnijos sostinės Grozno įsikūrusio 27777 dalinio 18-oje motorizuotoje šaulių brigadoje.
23 metų Rolanas, tarnavęs kartu su A. Tumanovu, „Reuters“ pasakojo, kad jo bendražygis mirė ant operacinio stalo, kai jį sužalojo šrapnelis nuo raketų.
Rolanas sakė, kad sprogus raketoms, jis pats vos už kelių žingsnių sėdėjo šarvuotame transporteryje. Jo teigimu, per šią ataką iš jo grupės žuvo du žmonės, tarp jų dar vienas karys, vardu Robertas.
„Aš sėdėjau šarvuotame transporteryje. Liukai buvo atidaryti, todėl patyriau kontūziją“, - pasakojo Rolanas.
„Robertas ir Antonas buvo lauke už dviejų ar trijų žingsnių ir paprasčiausiai nesugebėjo pasislėpti. Robertas žuvo iš karto. Antonui suteikėme pirmąją pagalbą, bet ant operacinio stalo jis mirė“, - sakė Rolanas, šiuo metu esantis savo namuose Rusijos Krasnodaro regione, kur sveiksta nuo sužeidimų.
Žmogaus teisių ir kariuomenės atstovai sako, kad Ukrainoje žuvo dar 15 kitų rusų karių, o dar šimtai šiuo metu gydomi ligoninėse.
Tarnyba Ukrainoje
Oficialiai Ukrainoje Rusijos karių nėra. Tačiau Kijevas tvirtina, kad per pastarąsias kelias savaites rusų kariai padėjo separatistams pakreipti konflikto kryptį, nustumdami Ukrainos pajėgas tolyn nuo sienos su Rusija ir leisdamos separatistams prieiti prie jūros.
Naujienų agentūra „Reuters“ rado žmonių, kurie žino apie šimtus Ukrainoje sužeistų karių, ar kurių giminaičiai kovoja Ukrainoje. Tai leidžia susidaryti iki šiol išsamiausią Rusijos aukų Ukrainoje paveikslą.
Vienas kariuomenės gydytojas „Reuters“ sakė, kad šimtai per mūšius Ukrainos rytuose sužeistų rusų karių šiuo metu gydomi karinėse ligoninėse Maskvos, Sankt Peterburgo ir Rostovo regionuose.
„Paprastai jie veža sužeistuosius į Rostovą ir Maskvą“, - teigė jis.
Informacinių technologijų specialistas iš Maskvos Sergejus Kozlovas pasakojo, kad jo sūnėnas Nikolajus, Uljanovske dislokuotas desantininkas, buvo išsiųstas į Ukrainą rugpjūčio 24 dieną. Peržengus sieną, netoli jo sprogo sviedinys ir jis neteko kojos.
„Rostovo provincijoje jis buvo operuotas, bet vėliau jį pervežė į Maskvą, nes ten nebeliko laisvų palatų. Tačiau Maskvos ir Sankt Peterburgo ligoninėse taip pat nebėra palatų, nes jos yra priguldytos Ukrainoje sužeistų žmonių“, - telefonu sakė S. Kozlovas.
Susisiekti su Nikolajumi, kuris tebegydomas ligoninėje, nepavyko.
Vienas taksi vairuotojas iš Maskvos, vardu Vitalijus, sakė, kad jo sūnus taip pat buvo išsiųstas į Ukrainą. Automobilyje jis pasidėjęs nuotrauką, kurioje 20 metų vaikinukas šypsosi ant šarvuoto transporterio.
Vitalijus teigė esąs įsiutęs, kad jo sūnus, Pskove netoli Estijos tarnavęs desantininkas, buvo išsiųstas į Ukrainą kovoti už maištininkus.
„Prieš dvi savaites jie neteisėtai išsiuntė jį kovoti maištininkų pusėje. Jis teigia, kad grįš lapkričio 20-ąją. Skaičiuoju dienas“, - sakė jis.
Anot Vitalijaus, privalomą karinę tarnybą atliekantį jo sūnų karininkai vertė pakeisti savo statusą į samdomo kareivio – tai leistų jam teisėtai tarnauti užsienyje. Šauktiniai Rusijoje nesiunčiami į tarnybą užsienyje.
Jo sūnus atsisakė tai padaryti, bet vadovybė vis tiek išsiuntė jį į Ukrainą.
„Jie aprengė jį kaip maištininką, kad niekas neįtartų, jog jis yra Rusijos karys“, - pyko Vitalijus.
Rolanas, kartu su A. Tumanovu kovojęs Snižnėje, pasakojo, kad rugpjūčio viduryje kovėsi Ukrainoje dešimt dienų. Jis pasakojo, kad vadai pasiūlė kareiviams vykti į Ukrainą.
Vaikinai galėjo atsisakyti, bet vadai labai palaikė tuos, kurie sutikdavo. Rolanas nusprendė vykti į Ukrainą, nes buvo davęs karinę priesaiką ir jautė pareigą apginti rusakalbius gyventojus nuo Ukrainos pajėgų, Rusijoje dažnai vadinamų fašistinėmis. Kad galėtų išvykti į Ukrainą, dalinys suteikė jam apmokamas atostogas.
„(Norėjau) neofašistus nustumti gilyn į šalį arba juos eliminuoti ir išlaisvinti rusakalbius gyventojus nuo šio blogio“, - jau grįžęs į namus Krasnodare pasakojo jis.
Rolanas pateko į Ukrainą sunkvežimiu be registracijos numerių.
„Pasienyje iš Ukrainos pusės mus pasitiko maištininkai ir mus vedė. Iš esmės ten nebuvo sienos, tik saulėgrąžų laukas. Vienoje jo pusėje yra Rusija, o kitoje – jau nebe Rusija“, - teigė jis.
„Nesusiję su tikrove“
Nepriklausomas Rusijos žiniasklaidos šaltinis „Dožd“ mėgina sudaryti Ukrainoje sužeistų, sulaikytų ar žuvusių rusų kareivių sąrašą.
Tačiau kiek iš tikrųjų Rusijos karių kovoja separatistų pusėje prieš Ukrainos pajėgas, nežinoma.
Rusijos gynybos ministerija griežtai neigia pranešimus, kad Rusijos kariai Ukrainoje dalyvauja koviniuose veiksmuose.
„Pastebėjome, kad buvo paleista ši informacinė „antis“ ir esame priversti nuvilti jos autorius užsienyje ir kelis jos apologetus Rusijoje“, - naujienų agentūrai „Interfax“ sakė ministerijos atstovas, generolas majoras Igoris Konašenkovas.
„Tokia informacija visai nesusijusi su tikrove“, - pareiškė jis.
Socialinio tinklo „Facebook“ puslapis, pavadinimu „Cargo 200“, reiškiančiu sovietinį terminą, kuriuo būdavo įvardijami kare žuvusių kareivių palaikai, taip pat mėgina protestuoti prieš rusų karių siuntimą į Ukrainą ir teikia pagalbą tėvams, trokštantiems tiksliau sužinoti, kaip žuvo jų vaikas.
Jelena Vasiljeva, padedanti organizuoti šią grupę, kaltina Rusijos Federalinę saugumo tarnybą – Sovietų sąjungos KGB įpėdinę – dėl įsilaužimo atakų.
„Mūsų grupė nuo rugpjūčio 20 dienos beveik kasdien patiria Federalinės saugumo tarnybos atakas. Svetainėje tai vyksta penkias dienas“, - sakė ji.
S. Krivenka iš prezidentinės žmogaus teisių tarybos teigė, kad Rusijos nenoras pripažinti, kad Ukrainoje yra jos karių, yra sena jos tradicija slėpti karines operacijas ar jų nesureikšminti. Lygiai taip pat buvo pirmojo karo Čečėnijoje metu.
„Čečėnijos karas taip pat prasidėjo jo nepaskelbus. Rusų kariai kovėsi slapta, kol oficialiai buvo pasiųsti 1994 metų lapkritį. Iki to laiko jie nusirengdavo savo uniformas ir įžengdavo į konfliktą kaip savanoriai“, - žmogaus teisių organizacijoje „Memorial“ Maskvoje sakė S. Krivenka.
„Visi žinojo, kad ten vyksta karas, bet visi stengėsi kiek įmanoma tai slėpti“, - pažymėjo jis.
Bandymai slėpti pėdsakus
Žmogaus teisių aktyvistai ir jų teisininkai sako, kad didžiausias skirtumas tarp dabarties ir Čečėnijos karo 10-ajame dešimtmetyje yra Rusijos valdžios gebėjimas geriau užblokuoti jiems nepatinkančią informaciją.
Šiaurės vakariniame Pskovo mieste rugpjūčio pabaigoje žurnalistai buvo išvyti iš kapinių, kur, anot pranešimų socialinėje žiniasklaidoje, slapta buvo laidojami du Ukrainoje žuvę rusų desantininkai.
Rugpjūčio 21-ąją ukrainiečių žurnalistas Romanas Bočkala savo „Facebook“ paskyroje paskelbė nuotraukas su rusiškais dokumentais, kurie, jo teigimu, buvo rasti po Ukrainos pajėgų susirėmimo su šarvuota prorusiškų maištininkų kolona prie Rytų Ukrainos Heorhijivkos kaimo.
Nuotraukose buvo matyti 21 metų Nikolajaus Krygino pasas, išduotas Pskovo regione, draudimo sertifikatas, taip pat išduotas Pskove, ir kariuomenės taisyklių Rusijos desantininkams kopija.
Nustatyti, kur yra pats N. Kryginas, naujienų agentūrai „Reuters“ nepavyko.
Pskove įsikūrusi 76-oji Rusijos desantininkų divizija. Jos bazė yra vos už kelių kilometrų nuo kapinių.
Vienas Rusijos politikas „Reuters“ pasakojo, kad jį smarkiai sumušė nežinomi užpuolikai, kai jis paskelbė apie desantininkų laidotuves Pskove.
„Dabar pilietinė visuomenė yra silpnesnė. Dabar visa sistema yra uždara. Tai, kas nutinka uždaroje sistemoje, apima visą sistemą, tyrėjus, gydytojus“, - teigė E. Poljakova.
Žmogaus teisių advokatas Vitalijus Čerkasovas sakė, kad valdžia naudoja bauginimą ir administracines bausmes, pavyzdžiui, „užsienio agento“ statusą, kad atgrasytų žmones nuo kalbėjimo. Tačiau net tvyrant tokiam spaudimui, informacija plinta.
22 metų Julija Ganijeva rugsėjo 4-ąją sulaukė anoniminio karininko skambučio, kad žuvo jos sužadėtinis, 22 metų Aleksejus Zasovas, tarnavęs 31-oje desantininkų brigadoje Uljanovske – gimtajame Vladimiro Lenino mieste prie Volgos upės.
„Oficialiai jie tvirtino, kad jis žuvo Rusijos teritorijoje, bet tiesa ta, kad jis žuvo Ukrainoje“, - sakė ji.
„Susisiekiau su kariais, kurie tarnavo su juo. Jie man nurodė, kad jis žuvo Ukrainoje“, - pažymėjo J. Ganijeva.