Sergejus ir Liudmila Šulginai jau priprato prie beveik visą strateginį uostamiestį sunaikinusių bombardavimų. Miestas patyrė vienus stipriausių karo puolimų.
„Daugiausiai laiko praleidžiame rūsyje. Iš pradžių bijojome, bet dabar juokiamės – juk pavasaris yra pavasaris“, – pasakoja S. Šulginas.
62-ejų Sergejus ir 67-erių Liudmila oficialiais duomenimis yra du iš 100 000 mieste įkalintų civilių. Pora didžiąją laiko dalį praleidžia rūsyje.
„Įprastai apšaudo viršutinius aukštus. Čia pataikė į antrą aukštą. Ten buvo moteris. Dabar ji čia palaidota. Bent buvo savo pačios bute – ne taip skaudu“, – sako vyras.
Pora iš rusų karių gavo maisto davinių, ir jiems buvo leista per savaitę evakuotis į Rusijos pietuose esantį Krasnodarą.
„Sulaukdavome dėmesio. Dabar nesulaukiame jokio dėmesio. Jei nueisi pas juos, tave išspirs. Jie mums liepė sėdėti ir laukti įsakymo. Jie gali mus išsiųsti į Krasnodarą. Kodėl turėčiau ten keliauti? Aš per sena. Man 67-eri, vaikeli, kaip man keliauti?“ – guodėsi L. Šulgina.
Sergejus sako, kad jau priprato prie pastovaus bombardavimo. „Net šunys nekreipia dėmesio, o mes – juo labiau“, – sako Mariupolio gyventojas. Jis tikisi nuvykti į Vakarų Ukrainoje esantį Ivano-Frankivsko regioną, kuriame gyvena du jo broliai.
„Noriu į Ukrainą, pas savo šeimą. Mano du broliai gyvena Ivano-Frankivsko regione. Mano mama ten palaidota, noriu grįžti ten. Neturime daugiau kur grįžti.“
