aA
Tai buvo makabriškas spektaklis masėms: pasižiūrėti, kaip 1939 m. birželio 17 d. Versalyje viešai giljotina nukirsdinamas vokietis Eugenas Weidmannas, serijinis žudikas „aksominiu žvilgsniu“, susirinko apie 10 tūkst. smalsuolių. Tvyrojo liaudies šventės nuotaika, visą naktį veikė užeigos, o po mirties bausmės įvykdymo isterijos pagautos moterys mirkė nosinaites nusikaltėlio kraujyje.
Eugeno Weidmanno nukirsdinamas
© Scanpix

Vien tas faktas, kad E. Weidmannas nužudė šešis asmenis, tokio nepaprasto ažiotažo dar nepaaiškina. Atsakymo istorikai ir žurnalistai ieško remdamiesi nusikaltėlio biografija bei asmenybės bruožais, iš dalies – ir įtemptais Prancūzijos bei nacistinės Vokietijos santykiais. Tačiau bene esminį vaidmenį suvaidino spauda, sensacijų ištroškusiai publikai uoliai teikusi su E. Weidmanno byla susijusią informaciją, ją gausiai iliustruodama fotografijomis, efektą sustiprindama vaizduotę kurstančiomis „siaubo pasakomis“ ir spekuliacijomis.

Kai 1939 m. kovą prasidėjo E. Weidmanno ir trijų jo bendrų teismo procesas, ant teisiamųjų suolo sėdėjo ne koks nors valkata, o išvaizdus vyriškis melancholišku žvilgsniu, – neatsitiktinai laikraščiai praminė jį „žudiku aksominiu žvilgsniu“, lygino su Holivudo žvaigžde Clarku Gable.

„Spaudos išplatintas jo gražių bruožų atvaizdas buvo žinomas visoje Prancūzijoje, – iki pat atokiausių provincijų“, – prisiminė rašytojas Jeanas Genetas. Visa la grande nation azartiškai sekė E. Weidmanno teismo procesą, užsitęsusį tris savaites. Sekė jį ir tarptautinė spauda (šalia teismo salės buvo įrengtas spaudos biuras su 20 telefono kabinų), stebėjo dešimtys reporterių ir garsenybių, tarp jų – skandalingoji rašytoja Colette ir aktorius Maurice‘as Chevalier.

Eugenas Weidmannas
Eugenas Weidmannas
© Vida Press

„Maniau sutiksiąs monstrą, o sutikau džentelmeną“

Prancūzijos viešuomenė, galima sakyti, pasidavė žudiko, beveik be akcento kalbančio prancūzų kalba, žavesiui. „Maniau sutiksiąs monstrą, o sutikau džentelmeną“, – citavo laikraščiai vieną iš E. Weidmanno advokatų.

E. Weidmannas buvo tikras dendis: visada nepriekaištingai apsirengęs ir susišukavęs, gerų, socialinę kilmę atitinkančių manierų. Gimė jis 1908 m. Frankfurte prie Maino, gerbiamoje eksporto pirklio šeimoje, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, augo pas senelius, anksti iškrypo iš kelio, pradėjo vogti. Eidamas dvidešimt trečiuosius, už įsilaužimą į vilą atsidūrė už grotų.

Kalėjime praleido penkerius metus, tačiau buvo privilegijuotas: dėl gero elgesio ir išsilavinimo dirbo kalėjimo bibliotekoje. Dar prieš patekdamas į kalėjimą, dirbo angliakalbių turistų gidu, o, išėjęs iš kalėjimo ir 1937 m. birželį persikėlęs gyventi į Paryžių bei pasirūpinęs suklastota tapatybe, vedė ekskursijas ir vertėjavo pasaulinės parodos lankytojams vokiečiams.

Filmuoti įrašai iš teismo salės rodo, kaip ramiai, švelniu balsu kaltinamasis atsakinėja į teisėjo klausimus. „Jo balsas buvo malonaus tembro ir labai melodingas, klausytojai galėjo puikiai įsivaizduoti, kaip jam pavykdavo suvedžioti moteris“, – pastebi istorikas Wolfgangas Krügeris.

Meilės laiškai serijiniam žudikui

Daugybė moterų siuntė jam į kalėjimą meilės laiškus, Prancūzijoje vadintus „Weidminettes“. Kai E. Weidmannas teismo proceso pradžioje prisipažino labai mylįs gyvūnus, ypač kates, nuo vienos iš savo gerbėjų jis gavo dovanų tris baltus kačiukus.

Drąsinantys moterų laiškai skriejo net į mirtininko vienutę. „Aukštas, dailus vyriškis melancholišku žvilgsniu moteris veikė tiesiog magiškai“, – apibendrina istorikė bei romanistė Katja Iken.

Sunku patikėti, bet, kaip pasakojama, teismo salėje E. Weidmannas netgi dalijęs gerbėjoms autogramas, tarsi būtų kokia kino žvaigždė, o ne sunkus nusikaltėlis, apiplėšęs ir nužudęs mažiausiai šešis žmones, tarp jų – ir vieną savo bendrų.

Šiuos nusikaltimus pats vienas ar su bendrais jis įvykdė per penkis mėnesius, tarp 1937 m. liepos ir lapkričio, kol gruodžio 8 d. policijos buvo suimtas Paryžiaus priemiestyje jo nuomotos vilos „La Voulezie“ sode.

Tame pačiame, kuriame liepos 23 d. buvo užkasęs savo pirmąją auką – žavią 22 metų JAV baleriną Jean de Koven. Jauna amerikietė, lydima tetos, buvo atvykusi į Paryžių, norėdama apsilankyti pasaulinėje parodoje.

Eugenas Weidmannas
Eugenas Weidmannas
© Vida Press

Vila „La Voulezie“: vietoj grožio salono – siaubo namai

Vilą „La Voulzie“ netoli Paryžiaus esančiame Sen Klu (Saint Cloud) A. Weidmannas išsinuomojo, sumanęs ten įkurti „grožio saloną“. Vakarais jis, vilkėdamas smokingu, sukiojosi po didžiuosius Paryžiaus viešbučius, daugiausia tuos, kuriuose apsistodavo turtingi amerikiečiai, tikėdamasis prisivilioti klienčių, – bent jau tokia paties E. Weidmanno versija.

Viename iš viešbučių išvaizdus, keliomis kalbomis kalbantis trisdešimtmetis, prisistatęs verslininku, susipažino su baleto šokėja ir pakvietė ją pas save į vilą. Iš pradžių abu beveik dvi valandas šnekučiavosi, gėrė pieną ir rūkė cigaretes. Tada jo žvilgsnis užkliuvo už viešnios balto rankinuko ir jis nebeįstengė susilaikyti – pasmaugė merginą. Sutemus užkasė nužudytąją sode, prieš tai apdėjęs ją paties nuskintomis rožėmis, – rašė E. Weidmannnas savo kalėjimo memuaruose.

Laimikis buvo ne kaži koks: Jean de Koven rankinuke jis rado 5000 frankų, 500 dolerių, 48 kelionės čekius po 10 dolerių, be to, pasiėmė merginos papuošalus. Teisme pripažino baleto šokėjos nužudymo neįstengiąs morališkai paaiškinti – mergina jam išties patikusi. Tardytojo spėjimu, šis nužudymas pažadino vyriškyje monstrą, kuris nuo tos akimirkos jį ir užvaldė.

Taip vila iš planuoto grožio salono tapo siaubo namais, – rašo istorikas W. Krügeris. Teismo procese paaiškėjo, jog čia revolverio šūviu į pakaušį E. Weidmannas vėliau nušovė teatro prodiuserį Rogerį Leblondą ir pasigrobė jo atsineštus 10 tūkst. frankų (prodiuserį jie drauge su bendru Rogeriu Millionu buvo atsivilioję į vilą, žadėdami investuoti į muzikos salės statybą). Čia vėliau tokiu pat būdu nužudė ir bendrininką, vokietį emigrantą Fritzą Frommerį, baimindamasis, kad šis neįduotų jo policijai. Lavoną užkasė vilos rūsyje.

Kadangi policija viloje rado keletą lagaminų su nežinia kam priklausančiais vyriškais ir moteriškais drabužiais, kilo įtarimas buvus ir daugiau nužudymų. Tačiau, perkasus visą vilos sodą, daugiau lavonų nebuvo rasta. Pats E. Weidmannas tardytojams prisipažino ateityje planavęs į šią vilą privilioti turtingų užsieniečių, juos apiplėšti ir nužudyti.

Eugenas Weidmannas
Eugenas Weidmannas
© Vida Press

„Neįveikiamas polinkis į blogį“

Iš pradžių E. Weidmannas tardytojams teigė į Prancūziją atvykęs dėl to, kad nepritarė politinei sistemai, be to, norėjęs išvengti karo tarnybos. Tačiau ilgiau nei metus užsitęsusiame teisminio tyrimo procese pamažu paaiškėjo, kad dar kalėdamas Frankfurte jis susitarė su kitais trimis įkalintaisiais – Rogeriu Millionu, Jeanu Blancu ir Fritzu Frommeriu – susitikti Paryžiuje, įkurti nusikaltėlių gaują ir amerikiečių pavyzdžiu specializuotis grobiant žmones bei reikalaujant už tai išpirkų. Vėliau prie jų prisidėjo dar ir R. Milliono meilužė Colette Tricot.

Oficialus nužudymų motyvas – godumas. Be to, paties teigimu, jautęs „nenumaldomą nuotykių, to, kas nepasiekiama, o ir blogio trauką“. Į teismo tyrėjo klausimą, nuo kada jis tą trauką pajutęs, atsakė: „Nuo vaikystės.“

Paklaustas, ar dėl nužudymų jo nekamuoja sąžinės priekaištai, atsakęs: tai, ką jis darė, nebuvo bloga, „nes juk aukoms neteko kentėti“. Mat, išskyrus šokėją, likusias penkias savo aukas: taksi vairuotoją, medicinos seserį, nekilnojamojo turto maklerį, teatro prodiuserį ir galiausiai savo bendrą, jis nužudęs šūviu į pakaušį, kad pasigrobtų jų pinigus bei mantą. (Kaip paaiškėjo, jis net teismo procese dėvėjo savo nužudyto nekilnojamojo turto maklerio petnešas, rašė jo parkeriu.)

Mėgindami įminti E. Weidmanno elgesio, visos jo prieštaringos asmenybės mįslę, teismo psichologai pateikė įvairių E. Weidmanno asmenybės aiškinimų. Vieni teigė žudiką turėjus motinos kompleksą (savo motiną jis laikęs kone šventąja), kiti įžvelgė griežto katalikiško senelių auklėjimo pasekmes. Tačiau laiko dvasią labiausiai atitiko „germanofobiška“ vokiečio nusikaltėlio asmenybės interpretacija.

Germanų brutalumo įsikūnijimas

Pasak Vincento de Moro-Giafferi, vieno iš Prancūzijos kriminalistikos istorijoje garsiausių gynybos advokatų, jo ginamasis nėra beprotis, tačiau nėra ir normalus, – medikai vienbalsiai pripažino E. Weidmannui nervų ligą. Vienintelis jo nusikalimas – tai, kad gimė. Bet už tai jis nėra atsakingas, todėl V. de Moro-Giafferi pasisakė prieš mirties bausmę savo ginamajam.

E. Weidmanno nusikaltimai – tai vokiečių nusikaltimai, – taip argumentavo advokatas. „Kiekviena tauta turi savo dvasią“, o vokiškoji „susiformavo iš germaniško brutalumo. Tautos politika aidu atsiliepia individų, iš kurių ji susideda, sielose.“

Suprantama, kad Hitlerio Vokietijoje tokios ir panašios interpretacijos buvo atitinkamai įvertintos: Vokietijos spauda E. Weidmanno procesą piktindamasi vadino „Versalio spektakliu“, komedija, – nurodo istorikas W. Krügeris.

Pasak knygos „Weidmanno afera“ autoriaus, prancūzų žurnalisto Rogerio Colombani, nusikaltėlis iš Frankfurto buvo tapęs „blogo vokiečio simboliu“, kursčiusiu „antigermanizmą“. Vokietis žudikas prancūzams reprezentavo agresoriaus Hitlerio alter ego, buvo nelyginant kokia „pasaulį terorizuojančio vilkolakio karikatūra“, – panašiai vertina ir teismo korespondentas Jeanas Laborde‘as.

Politinės įtampos atmosfera Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo palanki mitams kurti: aiškinta, jog E. Weidmannas yra nacių agentas, teroristas, samdomas žudikas, kurį esą Hitleris atsiuntęs į Prancūziją tam, kad nusikaltimų serija sukeltų šalyje baimės atmosferą ir taip destabilizuotų visuomenę.

Eugenas Weidmannas
Eugenas Weidmannas
© Vida Press

Makabrišką spektaklį stebėjo ir būsimasis aktorius, vėliau suvaidinęs Drakulą

Beje, kalbėti reikėtų veikiau jau ne apie visuomenės destabilizaciją, o apie nenugalimą minios potraukį sensacijoms, su užsidegimu kurstytą spaudos. Tiriamojo proceso metu minios žmonių plūdo į Sen Klu stebėti, kaip policija perkasinėja vilos „La Voulzie“ sodą, ieškodama lavonų. Pareigūnams sunkiai sekėsi suvaldyti smalsuolių antplūdį į Versalio teismo salę, kurioje vyko E. Weidmanno ir jo bendrų teismo procesas.

O 1939 m. birželio 17 d. naktį Versalyje šurmuliavo minia, nekantriai laukdama „gražuolio Eugeno“ egzekucijos. „Ryškiai apšviestose kavinėse grūdasi pasibjaurėjimą kelianti minia, skelia kvailus anekdotus ir ryja sumuštinius“, – rašė vienas reporteris. Apgirtusių žmonių triukšmas prasismelkė iki pat Sen Pjero kalėjimo kameros, kur mirties įvykdymo laukė nuteistasis.

Mirties nuosprendis turėjo būti įvykdytas 4.00 valandą, tačiau dėl minios grūdimosi jį teko daugiau nei pusvalandžiu atidėti. Kaip tik dėl tos aplinkybės 31-erių vokiečio nukirsdinimas taip gerai dokumentuotas nuotraukomis bei, nepaisant draudimo filmuoti, padarytu vaizdo įrašu – paprastai mirties bausmė būdavo vykdoma dar neišaušus.

Moterys skubėjo užimti vietas kuo arčiau giljotinos, įrengtos priešais kalėjimo vartus. Makabriško spektaklio laukiančioje minioje buvo ir septyniolikmetis britas Christopheris Lee, vėliau suvaidinęs vampyrų grafo Drakulos vaidmenį garsiajame 1958 m. filme, – jį čia buvo atsivedęs šeimos draugas žurnalistas. „Laimei, stovėjau atokiau, ir vis viena ta patirtis tebekankina mane iki šios dienos“, – prisipažino aktorius po keleto dešimtmečių britų „The Telegrah“ duotame interviu.

Eugenas Weidmannas
Eugenas Weidmannas
© Vida Press

Paskutinė vieša egzekucija giljotina

Savo autobiografijoje Ch. Lee vėliau aprašė „garsius riksmus ir šaižius šūksnius“, sklidusius iš minios, kai vedamas kalėjimo prižiūrėtojų pasirodė nuteistasis, – aukštas, lieknas, išblyškęs, vilkintis baltais marškiniais nukirpta apykakle.

Nuteistąjį vedant prie giljotinos, moterys reagavo tiesiog isteriškai. O kai 4.32 val. nusileido septynis kilogramus sveriantis giljotinos peilis, kai kurios jų, pasakojama, puolusios mirkyti nužudytojo kraujuje savo nosinaites. Tuo pat metu iššovė šampano kamščiai ir publika kėlė taures „už monstrą“.

Tai buvo paskutinis kartas, kai Prancūzijoje nusikaltėliui viešai įvykdyta mirties bausmė giljotina. Tuometinį premjerą Édouardą Daladierą taip papiktino „isteriškas visuomenės elgesys“, kad jis tų pačių metų birželio 24 d. dekretu įsakė ateityje vykdyti egzekuciją giljotina tik už kalėjimo sienų.

Ten mirti nuteistųjų galvos ritosi dar iki 1977 metų. Oficialiai mirties bausmė Prancūzijoje buvo panaikinta 1981 m.

E. Weidmannas visiems laikams taip ir liko mįslė, – pastebi istoriją bei romanistiką studijavusi vokiečių žurnalistė K. Iken. Pats serijinis žudikas nelaikė savęs nei nacių parankiniu, nei psichopatu, o jautėsi esąs nesuprastas, vienišas dendis.

Regis, ir pats savęs negalėjo suprasti: kaip liudija E. Weidmanno kalėjime rašyti memuarai, jis įkalinimo mėnesiais skaitė vokiečių poetus J. W. Goethę ir F. Schillerį, ieškodamas savo nusikaltimų paaiškinimo.

E. Weidmanno memuaruose esama ir nuorodos į prancūzų simbolistą, „dekadanso genijų“, garsiojo eilėraščių rinkinio „Piktybės gėlės“ autorių Ch. P. Baudelaire‘ą: „Baudelaire‘as – tai aš!“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(71 žmogus įvertino)
3.4085

Top naujienos

Sočyje – Putino akibrokštas Netanyahu: įžeidimas mestas tikslingai (6)

Vladimiras Putinas niekada nepraleidžia progos pasinaudoti geopolitiniu silpnumu, net jei tai...

Buvęs LVŽS atstovas spaudai: valstiečių reitingai pradėjo ristis žemyn po konkretaus įvykio (138)

Naujausių visuomenės apklausų rezultatai neturėtų patikti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Skandalingas Matijošaičio sprendimas dėl „svetimų vaikų“ įsigalios nuo sausio

Nuo 2020-ųjų sausio 1-osios įsigalios, anot „Lietuvos tėvų forumo“, „skandalingas ir...

Įmonės išbando būdą, kaip surasti naujų darbuotojų: jaunimui atsivėrė ypatinga galimybė (5)

Studijų metu aukštųjų mokyklų organizuojamos praktikos studentams leidžia ne tik darbo rinkai...

Į Egidijaus Dragūno keiksmų tiradą arenos rūbinėje sureagavo ir vaiko teisių tarnyba: ėmė tirti grėsmės lygį (3)

Atlikėjas Egidijus Dragūnas -Selas įsivėlė į naują skandalą. Šeštadienį Vilniuje per...

Vaikų atėmimo dramą išgyvenusi Kručinskienė paskelbė apie dalyvavimą kitų metų Seimo rinkimuose papildyta (712)

Kaunietė Eglė Kručinskienė , pernai išgyvenusi vaikų atėmimo dramą, nusprendė kandidatuoti...

Paviešino naujų tyrimų Alytuje rezultatus: dioksinais užterštas ne tik pienas ūkininkams rekomenduota jokiu būdu žole nešerti gyvulių (197)

Vyriausybės Ekstremalių situacijų komisija pirmadienį rinkosi dar kartą aptarti gaisro padarinių...

Po rinkimų Baltarusijoje – įspėjimas iš ESBO Lukašenka: nesu pratęs dėl to nervintis (44)

Baltarusijoje sekmadienį vykę parlamento rinkimai, per kuriuos opozicija negavo nė vienos vietos,...

Metų nokautas? UFC veteranas iš koto išverstas itin efektingu būdu (3)

Savaitgalį Anglijoje, Esekse vykusiame Mišrių kovos menų (MMA) turnyre nesėkmę patyrė ilgametis...

Vairuojantys „dyzelius“ gali išvengti bėdų su DPF: apie „ligas“ išduoda keli signalai (42)

Dyzelinis automobilis su įdiegtomis ir tinkamai veikiančiomis išmetamųjų dujų neutralizavimo...