Skurdžiame medžiu iškaltame gyvenamajame kambaryje nėra nė vieno baldo. Jį kiek pagyvina tik keletas ant sienų kabančių paveikslų. Tačiau nykios nuotaikos čia nejusti, nes patalpa klega nuo susirinkusių šeimynykščių balsų, o ore tvyro malonus kavos aromatas.
„Kaip laikosi tėvas?“ – pasiteirauja vienas iš svečių namų šeimininkės. Po šio klausimo visi kaipmat nuščiūva ir sužiūra į nediduką šalimais įrengtą kambarėlį. Jame ant spalvotu audeklu apklotos lovos guli giminės senolis.
„Vis dar serga“, – ramiai atsako duktė Mamak Lisa.
Mamak Lisa veidą nušviečia maloni šypsena, ji pakyla, prieina prie senolio ir švelniai jį purtydama sako: „Tėve, pas mus atėjo svečių, norinčių tave aplankyti. Tikiuosi, tu neprieštarauji ir nepyksti.“
Tada ji pakviečia pašalietę – BBC žurnalistę Sahar Zand, kad ši galėtų susipažinti ir bent kiek pabūti su Paulo Cirinda.
BBC publikacijos autorė įsitikinusi, kad tik į kambarėlį įvirtę triukšmingi senolio anūkai sugebėjo pabudinti ją iš sąstingio, apėmusio įsistebėjus į lovoje gulintį žmogų, ir šiaip taip sugrąžinti į realybę.
„Kodėl senelis visada miega?“ – paklausia vienas iš anūkų skambiai nusijuokdamas. „Seneli, pabusk. Eime valgyti!“ – kone visu balsu šaukia kitas.
„Ša! Nedrumskite senelio ramybės. Jis miega, – piktai tarsteli Mamak Lisa. – Jūs jį užrūstinsite.“
O dabar pasirenkite šokiruojančiai staigmenai. Lovoje paguldytas žmogus, vardu Paulo Cirinda, yra daugiau kaip prieš 12 metų miręs. Nepaisant to, jo šeima su juo elgiasi ir apie jį galvoja taip, tarsi jis lig šiol būtų gyvas.
Sena tradicija
Mintis apie mirusiojo laikymą namie – tarsi apžiūrai išstatytą parodos eksponatą – bet kuriam svetimšaliui atrodo nepriimtina. Vis dėlto daugiau nei milijonas rytinėje Indonezijos saloje esančio regiono gyventojų tokio papročio laikosi puoselėdami ištisus šimtmečius gyvuojančią tradiciją.
Dėl nuo seno čia gyvuojančios animistinės religijos įtakos žmonės tiki, kad tarp šio ir pomirtinio pasaulio nėra jokios ribos, todėl į mirusiuosius reikia žiūrėti taip, kaip į gyvuosius, ir skirti jiems tiek pat dėmesio, kaip bet kuriam bendruomenės nariui.
Kam nors mirus, gali praeiti mėnesiai ar net metai, kol surengiamos laidotuvės. Iki to laiko giminaičių palaikus šeimos laiko namuose ir rūpinasi jais taip, tarsi jie sirgtų: dukart per dieną neša valgyti, gerti ir net siūlo cigarečių.
Mirusiųjų kūnai prausiami ir reguliariai rengiami vis kitais drabužiais. Kambario, kuriame jie paguldomi, kampe pastatomas puodas, kuriuo būtų galima pasinaudoti prispyrus gamtiniam reikalui. Ir tai dar ne viskas.
Mirusysis niekada nepaliekamas vienas, o sutemus, kambarėlyje, kuriame jis paguldytas, uždegama šviesa. Artimieji būgštauja, kad jei netinkamai prižiūrės palaikus, artimųjų sielos gali pradėti jiems keršyti.
Laikantis ilgamečių tradicijų velionio kūnas turėtų būti „užkonservuojamas“ įtrinant specialiais lapais ir žolelėmis, tačiau dabar šiuo tikslu naudojamos ne natūralios priemonės, o chemikalai – formalinas. Nuo jo kambaryje nuolat tvyro aitrus specifinis kvapas.
Gali atsisveikinti neskubėdami
Švelniai perbraukdama oda aptrauktus mirusio tėvo skruostikaulius Mamak Lisa tikina, kad juodu sieja toks pat tvirtas emocinis ryšys. „Nors visi esame krikščionys, – aiškina ji prisidėdama ranką prie širdies, – giminaičiai dažnai jį aplanko arba skambina telefonu ir teiraujasi, kaip jis jaučiasi. Mes tikime, kad tėvas vis dar mus girdi, kad gyvena kaip ir mes.“
Kitaip nei mums, šio regiono žmonėms mirusiųjų vaizdas ar buvimas netoliese nekelia nei baimės, nei kokių nors kitų neigiamų emocijų.
Kad ir kaip keistai mums beskambėtų, Mamak Lisa tikina, kad namuose esant mirusio tėvo kūnui, jai daug lengviau išgyventi širdgėlą, mat ji turi pakankamai laiko prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių ir gali neskubėdama priprasti prie naujos tėvo tapatybės.
Visą gyvenimą Toradžių krašto gyventojai sunkiai dirba, kad bent kiek prakustų ir sukauptų šiokio tokio turto. Tačiau jie anaiptol nesivaiko prabangaus gyvenimo idėjos. Visas sukauptas santaupas jie skiria didingoms išsiskyrimo su artimaisiais iškilmėms.
Taigi, P. Cirindos palaikai gulės čia tol, kol jo šeima bus tiek emociškai, tiek finansiškai pasirengusi tarti atsisveikinimo žodį. Kai taip nutiks – kai šeima išgalės surengti prabangias laidotuves – mirusiojo palaikai pagaliau bus išgabenti iš namų, o juos lydės didžiulė vietinių gyventojų procesija.
Keliamos prabangios laidotuvės
Toradžių krašto tikėjimas skelbia, kad tik per laidotuves siela palieka Žemę, o tada leidžiasi į ilgą ir sudėtingą kelionę į Pooya – galutinį pomirtinio gyvenimo etapą, į kurį patekusi pagaliau persikūnija. Vietinė bendruomenė tiki, kad sielą į anapusinį pasaulį perneša buivolai, taigi, kad velionio kelionė būtų kuo lengvesnė, šeimos stengiasi kuo daugiau jų suaukoti.
Didžiąją gyvenimo dalį Toradžių krašto gyventojams tenka taupyti, kad galėtų surengti deramas laidotuvių apeigas.
Šeimai sutaupius pakankamai pinigų, sukviečiami visi draugai ir giminaičiai, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jie gyventų. Kuo turtingesnis velionis, tuo įspūdingesnė ir prabangesnė turi būti jo laidotuvių ceremonija.
BBC žurnalistei teko stebėti vyro, vardu Dengenas, laidotuves. Šis žmogus mirė daugiau nei prieš metus. Jis buvo pasiturintis ir įtakingas asmuo. Dengeno laidotuvės truko keturias dienas. Šiuo laikotarpiu velionio garbei buvo suaukoti 24 buivolai ir šimtai kiaulių. Vėliau galvijų mėsa buvo padalyta svečiams, su džiaugsmu prisimenantiems Dengeno gyvenimą ir minintiems būsimą jo sielos persikūnijimą.
Pasak Dengeno sūnų, laidotuvės atsiėjo per 46 tūkst. eurų. Tai suma, daugiau kaip dešimt kartų viršijanti vidutines regiono gyventojų metines pajamas.
Laidotuvės - didelė šventė
Su mums įprastomis laidotuvėmis Toradžių krašte rengiamų apeigų net neverta lyginti. Pas mus laidotuvės darosi vis kuklesnės, linkstama apsiriboti keletu artimiausių giminių, vyrauja rimtis, ramybė. Kad laidotuvės turi palikti slogų įspūdį ir kelti graudžius prisiminimus, mums atrodo savaime suprantama.
Tačiau laidotuvės Toradžių krašte – vienas iš įspūdingiausių ir triukšmingiausių įvykių. Pavyzdžiui, minėto Dengeno laidotuvėse trypė šokėjai, skambėjo ritminga muzika, nevaržomas juokas ir, žinoma, buvo daug kraujo.
Pasibaigus laidotuvių iškilmėms ateina metas palaidoti mirusįjį.
Laidojami Toradžių krašto gyventojai retai užkasami į žemę. Kartais jie paguldomi vadinamuosiuose šeimos kapuose, o kartais – olose arba šalia jų (vietovė kalnuota, todėl olų čia išties daug). Šios olos taip pat laikomos ta vieta, kurioje anapusinis pasaulis susilieja su gyvųjų.
Pasitaiko, kad jos tęsiasi ne vieną kilometrą. Olų viduje yra ne tik nesuskaitoma daugybė karstų ir žmonių palaikų, bet ir atskirai sudėtų kaulų bei kaukolių. Įsidėmėtina, kad palaidotų žmonių giminaičiai ir draugai, čia lankydamiesi, visada atneša velioniui kokių nors jam neva būtinų daiktų, dažnai – pinigų ir cigarečių.
Kol fotografija dar nebuvo pakankamai išpopuliarėjusi, laikantis tradicijų ypač gerbiamų vyrų bei moterų atvaizdai būdavo išskaptuojami iš medžio. Vietinių dialektu išpjautos skulptūros vadinamos „tau tau“. Jos būdavo aprengiamos velionio drabužiais, papuošiamos jo papuošalais. Joms net būdavo pritvirtinami mirusiojo plaukai. Tai būdavo savotiški į gyvuosius žvelgiantys pomirtinio pasaulio sergėtojai. Tokios skulptūros gamyba vidutiniškai kainuoja maždaug 920 eurų.
Artimųjų kūnais rūpinasi ir po laidotuvių
Vis dėlto reikia pasakyti, kad net palaidojus mirusįjį, visiems laikams su juo neatsisveikinama. Su velioniu ir po laidotuvių dar ilgai palaikomas ryšys ir ne emocinis – imituojami realūs santykiai. Tai atliekama per „ma‘nene“ vadinamą ritualą, skirtą palaikų prausimui.
Kas porą metų žmonės parsigabena iš kapaviečių kadaise mirusių giminaičių karstus ir juos atidaro. Taip vyksta didysis ir labai svarbus susitikimas su mirusiaisiais. Per „ma‘nene“ ceremonijas draugai ir artimieji siūlo velioniui maisto ir cigarečių, be to, su meile tvarko ir prausia jo kūną. Galiausiai visi – kartu su velionio palaikais – pozuoja naujai šeimos nuotraukai.
Sociologijos profesorius Andy Tandi Lolo aiškina, kad tokios apeigos imituoja nenutrūkstamus Toradžių krašto gyventojų santykius su mirusiaisiais.
Po sekmadienio pamaldų keletas iš bažnyčios grįžtančių Toradžių gyvenvietės žmonių užsuka į nedidelį oranžinėmis plytelėmis išklotą kvadrato formos belangį pastatą. Tai šeimos kapas. Monotoniškos giesmės sumišusios su moterų raudomis sukuria siurrealistinę atmosferą. Visi susirinko į Maria Solo skirtas „ma‘nene“ apeigas. Ši moteris mirė prieš trejetą metų. Jos artimieji sako, kad dabar jai 93-eji. Į šeimos kapą ji buvo nugabenta prieš metus, taigi, atėjo metas su ja pasimatyti, susitikti.
Vyrai išneša raudoną cilindro formos karstą, dekoruotą auksiniais ir sidabriniais dažais išpieštomis geometrinėmis figūromis. Artimiausi šeimynykščiai ant jo deda įvairias velionei atneštas dovanas, kaip antai, kokamedžio lapus, cigaretes, riešutus ir... buivolų ausis. Prieš atidarant karstą giminaičiai privalo atlikti viena ritualą, būtent – paaukoti buivolą.
Pagaliau karstas atidaromas ir patalpoje pasklinda stiprus muskuso ir formalino kvapas. Karste sustingęs guli nedidukas senutės kūnas. Žili jos plaukai tvarkingai sušukuoti atgal, kad būtų atidengtas visiškai sukritęs veidas. Moters akys ir burna kiek pravertos, o dėl papilkėjusios odos ji labiau primena akmeninę statulą nei negyvą žmogų.
Įdomu, kaip jaučiasi vaikai matydami tokią motiną? Vyriausias jos sūnus yra verslininkas ir gyvena ne šiame regione, o Indonezijos sostinėje Džakartoje. Jis atrodo labai ramus. Akivaizdu, kad jokio priešiškumo atliekami ritualai jam nesukelia.
Atvirkščiai, matydamas motiną jis prisimena, kokia ji kantri ir kaip jį myli. Kaip ir P. Cirindos šeima, Maria Solo giminaičiai apie velionę kalba esamuoju laiku, tarsi ji nebūtų mirusi.
Kai karstas pagaliau atidengiamas ir susirinkusieji gali pažvelgti į mirusios giminaitės palaikus, jų veidus akimirksniu palieka liūdesio ir širdgėlos išraiškos. Įtampa tuojau pat nuslūgsta. Kaip sakė mirusiosios marti Estersobon, su kuria velionė palaikė ypač šiltus santykius, per „ma‘nene“ apeigas nusirita kartėlio našta, kadangi sąmonę užvaldo šviesūs prisiminimai apie artimą žmogų, su kuriuo kadaise išsiskyrei.
Tradicijos palaipsniui atsisakoma
Galbūt mums atrodo, kad anapilin iškeliavusius artimuosius geriausia prisiminti tokius, kokie jie buvo gyvi, o mirusiojo žmogaus vaizdas tegali sutrikdyti atminty saugomą brangaus žmogaus paveikslą, tačiau Estersobon tikina, kad realus vaizdas jokios įtakos prisiminimams nedaro.
Kai kiekvienas šiek tiek pabūna su Maria Solo ir visa šeima prie jos nusifotografuoja, palaikai suvyniojami į baltą audeklą. Jis simbolizuoja naujus drabužius. Daugelyje gyvenviečių seni mirusiojo apdarai pakeičiami naujais. Su velioniu net „pasivaikštoma“ po kaimelį.
Tenka pripažinti, kad dabar, kai daugiau nei 80 proc. Toradžių krašto gyventojų nuo animistinės Aluk to dolo religijos atsivertė į krikščionybę, aprašytų tradicijų palaipsniui atsisakomo, todėl senieji papročiai ėmė nykti.
Vis dėlto nuo tada, kai regione įsigalėjo krikščionybė, žmonės nesiliovė išpažinę ir senosios religijos. Kaip aiškina Andy Tandi Lolo, pirmieji prieš mažiau nei šimtmetį į kraštą atvykę Olandijos misionieriai iš pradžių stengėsi apskritai uždrausti animistinę religiją, tačiau šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje jie suvokė, kad norint priversti Toradžių krašto gyventojus priimti naują tikėjimą, reikia pademonstruoti šiokį tokį lankstumą ir nedrausti senųjų apeigų.
Daugumą svetimšalių Toradžių krašte praktikuojami ritualai veikiausiai šokiruotų. Tik verta pripažinti, kad pamatiniai jų principai iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie egzistuoja kitose kultūrose. Juk daugelis kartkartėmis mintimis susitinka su anapilin iškeliavusiais artimaisiais, todėl Toradžių regione paplitusias apeigas galima laikyti tiesiog visiškai kitokia tokią pat prasmę turinčių susitikimų išraiška.