Kai kas prisimins bendrą jūros sieną su Švedija, o treti pridurs jog ES Rytų kaimynystė pasiekia net Gruziją su Azerbaidžanu. Kaip byloja lietuvių patarlės, nedoras kaimynas kaip votis ant bambos bei ramybė, kur geras kaimynas. Reta(s) kuri(s) pagalvoja apie kaimynus... Šiaurėje.
Geriausiu atveju tai būna likimo ir laisvės kovų sesė Estija, o geopolitikos pusbrolių skandinavų neprisimename. Be reikalo. Su jais daug kas sieja (ir skiria taip pat). Politinė bendrystė NB6 ir NB8 formatuose, bendri Rusijos keliami geopolitiniai iššūkiai, tamprus ekonominis santykis bei tautiečių numinti (re-)emigraciniai takai.
Skandinavai stovėjo pirmose rėmėjų gretose įtvirtinant nepriklausomybę ir mums kuriant savo valstybę. Nedrįsčiau teigti apie Baltoskandijos regioną čia ir dabar, bet bendradarbiavimo ir geros valios bei supratimo tarp Baltijos ir Šiaurės šalių yra apstu.
Kuo geriau pažinsime savo kaimynus ir ypač draugus, tuo saugiau jausimės. Kuo daugiau žinosime apie jų politiką, ekonomiką, visuomenę bei kultūrą, tuo geriau galėsime ir savo politiką išmanyti, palyginti bei derinti.
Danijoje birželio 18 d. įvyko parlamento, vadinamo Folketingu, rinkimai, kuriuose dalyvavo tradiciškai aukštas rinkėjų skaičius – net 86 procentai!
Lietuvoje per paskutinius Seimo rinkimus prie balsadėžių atėjo 53 procentai. Nors socialdemokratai ir padidino savo gretas parlamente nuo 44 iki 47, tačiau jų vedamas taip vadinamas „raudonųjų“ blokas pralaimėjo „centro dešinės „mėlynųjų“ priešrinkiminei koalicijai, kurie surinko 52,3 proc. balsų arba 90 vietų 179 vietų parlamente.
Iš esmės centro-kairės mažumos vyriausybę keis, greičiausiai kita centro-dešinės mažumos vyriausybė. Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje mažumos vyriausybės yra dažnas dalykas dėl nusistovėjusios konsensuso demokratijos, kurioje opozicija ir įvairios interesų grupės yra įtraukiamos į bendrą ir dažnai ilgai trunkantį sprendimų priėmimą, grįstą derybomis, nuolaidomis ir bendru sutarimu.
Šie rinkimai pateikė du tam tikrus netikėtumus, kuriuos rodė nuomonių apklausos. Pirma, antiemigracinė, euroskeptiška, populistinė Danų liaudies partija tapo didžiausia dešiniąja politine jėga. Pastarųjų metų rinkimų tendencijos rodo, kad populistinės, prieš imigrantus, prieš įsitvirtinusias partijas bei prieš ES integraciją nusiteikusios partijos pritraukia vis didesnį balsų skaičių visose kontinentinėse Šiaurės valstybėse.
Švedijos demokratai bei Suomių partijos įsitvirtino Švedijos ir Suomijos politikoje. Iš kitos pusės Danija rodo, jog Europos politikoje yra vietos naujoms partijoms – naujos žaliųjų partijos Alternatyvos iškilimas konsoliduotoj demokratijoj tai geriausiai liudija.
Naują koalicinę, mažumos vyriausybę ketina formuoti Larso Løkke Rasmusseno vedami Liberalai (Venstre), kurių frakcija po rinkimų sumažėjo nuo 47 iki 34 – tai blogiausias liberalų rezultatas per pastaruosius 20 metų.
Esmė tame, jog kitos mažesnės partijos linkusios remti liberalus, kaip koalicijos lyderę. Liberalai, konkuruodami su populistais, žadėjo riboti imigraciją ir švelninti mokestinę politiką. Dosni gerovės valstybė reikalauja didelių mokesčių ir bene didžiausio pasaulyje viešojo sektoriaus vaidmens, kuriame išleidžiama ketvirtadalis BVP ir įdarbinama 30 proc. darbo jėgos.
Imigracijos griežtinimo klausimais varžėsi visi, kas netingėjo, įskaitant socialdemokratus, kurie tokiu būdu suerzino kolegas Švedijoje. Tačiau tik Danų liaudies partija, pasisakiusi už didesnę paramą pensininkams ir šiaip kairiesiems būdingą viešojo sektoriaus plėtrą, sugebėjo „išmąstyti“ sienų kontrolę ES, pasienyje su ...Švedija ir Vokietija.
Dabar pagrindinis klausimas, ar šie didžiausi dešinieji populistai prisijungs prie vyriausybės, nes 2001-2011 m. jie rėmė tų pačių liberalų ir konservatorių mažumos vyriausybę, išlaikydami poveikį politikai.
Jei danų populistai nutars įsijungt į vyriausybę, ji seks Suomijos ir Norvegijos pavyzdžiais, kur naujosios partijos yra valdančiosios koalicijos dalimi ir taps politiniu establišmentu, kurį tiek kritikavo.
Danijos Liberalų partija su buvusiu jų lyderiu ir priešpaskutiniu NATO generaliniu sekretoriumi Andersu Foghu Rasmussenu buvo palanki Baltijos šalių transatlantinei integracijai ir suprasdavo Lietuvos saugumo situaciją ir Šiaurės-Baltijos šalių bendradarbiavimą.
Būtent Danijai 2002 m. pirmininkaujant ES tarybai, buvo nuspręsta dėl ES plėtros, įvykusios 2004 m. Norintiems pajusti to meto politinę dvasią, itin rekomenduoju pažiūrėti Christofferio Guldbranseno 2003 m. dokumentinį filmą „Fogh bag facaden“ – nustebsite ne tik dėl diplomatinių užkulisių praskleidimo.
Kuo šie rinkimai svarbūs Lietuvos užsienio politikai? Pirma, laimėjusi „mėlynųjų“ koalicija pareiškė paramą Didžiosios Britanijos premjerui D. Cameronui, norinčiam persiderėti dėl britų vaidmens ES, ypač dėl socialinės paramos migrantams iš ES šalių, taigi ir Lietuvos.
Reikia nepamiršti, kad danai, kaip ir švedai, yra kartais pavadinami neentuziastingais ES rėmėjais, nes atsisakę įsivest eurą, pripažinti ES pilietybę danams bei turi išimtis ES bendradarbiavime gynybos, teisingumo ir policijos srityse.
Mūsų politikams galbūt teks parymoti prie baltoskandiškojo ir ES solidarumo priešpriešos. Danijos užsienio ir saugumo politika pastaraisiais metais buvo ambicinga ir itin aktyvi, danų pajėgoms kaip aktyviems internacionalistams dalyvaujant Balkanų šalyse, Afganistane, Irake, Somalyje, Malyje. Danija išlaiko šauktinių kariuomenę, kurią beveik visą suformuoja savanoriai.
Būsima danų vyriausybė agresyvėjančio Kremliaus fone, tikėtina, išliks įsipareigojusi NATO solidarumui bei gynybos stiprinimui vardan laisvės ir taikos.
Liberalų partija akcentuoja tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi, teisiškai įpareigojančios tarptautinės bendruomenės bendradarbiavimą ir mato ES kaip savanoriškai bendradarbiaujančių valstybių bendriją, kurioje svarbu dereguliacija, liberalizacija ir ES politikos supaprastinimas.