Lucasas: Baltijos šalys mus perspėjo, bet mes neklausėme

Pasak E. Lucaso, šios įžvalgos labai tinka ir Vakarų požiūriui į Rusijos kariaujamus politinius karus. Vakarai per daug dėmesio ir jėgų skiria akis draskančiai Kremliaus propagandai, ypač brukamai anglų ir kitomis vakarietiškomis kalbomis.

Tiesą sakant, informacinis karas arba, kaip pastaruoju metu dažniau vadinamas, melagingos naujienos bei realybės vaizdą iškraipantys troliai ir botai – vos vienas, nors ir ryškiausias, gausaus Rusijos arsenalo ginklas, įsitikinęs straipsnio autorius. Per NATO konferenciją rugsėjį E. Lucasas įvardijo dar 19 jų.

Štai jie:

1. Tikslingas korupcijos naudojimas;

2. Kibernetinės atakos, nukreiptos prieš taikiniu pasirinktos valstybės kompiuterių sistemose esančių duomenų konfidencialumą, integralumą ir prieinamumą;

3. Diplomatiniai „skaldyk ir valdyk“ žaidimai, kuriais siekiama susilpninti tarptautines aiškių veiklos taisyklių besilaikančias organizacijas ir sudaryti taikiniu pasirinktos šalies izoliacijos ir negalios apsiginti įspūdį;

4. Piktnaudžiavimas ekonominiais, etniniais, lingvistiniais, regioniniais, religiniais, socialiniais ir kitais nesutarimais;

5. Ekonominės sankcijos, tokios kaip importo draudimai, ribojimai eksportui ir tranzitui;

6. Kliūtys energijos tiekimui, konkrečiai – gamtinėms dujoms;

7. Finansinės panikos kurstymas;

8. Istorijos vertimas ginklu, siekiant pakenkti taikiniu pasirinktos šalies reputacijai ir nuslėpti Kremliaus nusikaltimus;

9. Slaptos informacinės operacijos, pavyzdžiui, programišių darbeliai per Jungtinių Valstijų ir Prancūzijos prezidento rinkimus;

10. Piktnaudžiavimas tarptautine teisės sistema, pavyzdžiui, Interpolo raudonųjų kortų išdavimams režimo kritikams, kaltinimai šmeižtu, bylų fabrikavimas;

11. Karinis blefas ir betikslis žvanginimais ginklais; reguliarūs ir nereguliarūs kariniai veiksmai;

12. Bandymai, pasitelkus organizuoto nusikalstamumo tinklus, daryti neigiamą įtaką sprendimų priėmėjams ir visuomenės nuomonei;

13. Tiek tiesioginiai, tiek slapti bandymai papirkinėti politines partijas, ekspertus, žiniasklaidą ir akademines institucijas;

14. Grasinimai oponentams ir kritikams fiziniu susidorojimu;

15. Psichologinis karas – tiek individualus, tiek kolektyvinis;

16. Piktnaudžiavimas religija, konkrečiai – manipuliavimas stačiatikiais;

17. Bandymai pakenkti kritinės svarbos infrastruktūrai;

18. Manipuliavimas socialinėmis normomis, visuomenės pasitikėjimu ir valstybinėmis institucijomis;

19. Parama agresyviai ir antisocialinei elgsenai;

Ir tai dar ne viskas. Anot jo, įdomiausia tai, kad šios skirtingos taktikos taikomas chaotiškai, tad tampa dar pavojingesnės. Geriausi iš geriausių Rusijos šnipų tikrai ne kvaili. Jie sugalvoja vis naujų strategijų, naujų derinių ir jų sekų, priklausomai nuo to, kokie metodai veikia, o kokie neduoda naudos. Kol mums atrodo, kad žiūrime į statišką paveikslą, mūsų priešai kurpia naują scenarijų - įsitikinęs E. Lucasas.

Pasak jo, analitikai ir žurnalistai – vieni iš garsiausių balsų šia tema, tačiau tikrai ne jų darbas spręsti šią problemą. Rusijos keliama grėsmė turėtų būti vertinama kaip valstybinio saugumo problema, reikalaujanti itin glaudaus baudžiamojo teisingumo sistemos, žvalgybos agentūrų, finansų institucijų, karinių struktūrų ir kitų bendradarbiavimo. Kampanijų vykdytojai, žiniasklaidos priemonės ir ekspertų grupės gali padėti. Naudinga ir visuomenės bei privataus sektoriaus lyderių pagalba. Svarbiausia nepamiršti, kad ekspertų ir žurnalistų vaidmuo antraeilis. Jie gali skatinti ir padėti valdžiai, bet negali jos pakeisti ir prisiimti jos vaidmens.

Anot straipsnio autoriaus, viena iš didžiausių klaidų yra tai, kad dauguma Vakaruose mano, jog ši problema (kažkodėl) yra naujas reiškinys. Tiesa ta, kad ne. Visos aukščiau išvardytos Rusijos taikomos taktikos praktikoje naudojamos jau kurį laiką, daugeliu atveju net nuo XX amžiaus pabaigos.

Tų šalių – Estijos, Latvijos, Lietuvos, Vidurio Europos, Gruzijos, Ukrainos ir kitų – gyventojai Vakarus perspėjo. Tik viską neva išmanančios senosios Vakarų valstybės jų nesiklausė, argumentuodamos, kad jos štai Rusiją supranta žymiai geriau nei buvusios nelaisvėje laikytos šalys. Jų arogantiškas įsivaizdavimas, jog žino viską, labai brangiai kainuoja.

„Na, dabar mažiausiai ką galime padaryti, tai pasimokyti iš skaudžios patirties tų, kurie geriausiais pažįsta mūsų bendrą priešininką“, - įsitikinę E. Lucasas.