Tokios mintys skambėjo šeštadienio diskusijoje, kurios metu L. Kojala taip pat pristatė savo knygą: „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį.“ Pokalbio metu taip pat aptarti šiandienos ir ateities iššūkiai Europai, Rusijos grėsmė kaip Europos Sąjungą (ES) vienijantis veiksnys bei bendrijos ir nacionalinių valstybių santykis.

Diskusijoje dalyvavo knygos autorius, Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, publicistas, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, apžvalgininkas Donatas Puslys. Diskusiją moderavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

Diskusija "Dramatiška Europos dėlionė"

Rusijos grėsmė – Europą vienijantis veiksnys

„Vieninga Europa Rusijai yra tiesiog per didelė“, – sakė L. Kojala, todėl Rusijos valstybės siekis kuo labiau ją suskaldyti yra ilgalaikė ir logiška strategija.

Jis akcentavo dabartinių Rusijai taikomų sankcijų svarbą, nes Europos Sąjunga niekada nėra taikiusi taip brangiai jai pačiai kainuojančių sankcijų kitos šalies atžvilgiu, bei tokį ilgą laiko tarpą, kai visos 28 bendrijos valstybės, turėdamos veto teisę galėtų šias sankcijas nutraukti. L. Kojala teigė, jog valstybių, norinčių jas bent sušvelninti yra, tačiau turėtų būti svarbus pats faktas, kad sankcijos tęsiasi.

Arnoldas Pranckevičius, besiremdamas buvusio Euorpos Parlamento pirmininko Martino Šulco žodžiais tikino, kad tą dieną, kai Europa sutarė dėl sankcijų <…> iš esmės pirmą kartą istorijoje gimė tikra, vieninga, bendra Europos Sąjungos užsienio politika.

Arnoldas Pranckevičius

Pasak jo, tai iš valstybių pareikalavo vienybės ir valios, ypač iš Vokietijos, kurios kasmetinė prekyba su Rusija tuo metu siekė 84 milijardus eurų. Jis pabrėžė, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra dažnai kritikuojama dėl daugelio dalykų, tačiau nereikėtų pamiršti, jog ji labai daug prisideda prie sankcijų drausmės išlaikymo.

Donatas Puslys akcentavo, kad sankcijas pavyksta išlaikyti būtent dėl to, jog valstybes vienija bendrija, nes „niekas nenori būti pirmas“, Rusijos eksperto Marko Galeotti mintis kartojo apžvalgininkas. Jeigu Europos Sąjungos nebūtų, Rusija susitartų su atskiromis valstybėmis dėl sankcijų pašalinimo, o šiuo metu valstybės palaiko sankcijas, vengdamos kaltės, „gėdos“ jausmo dėl „fronto“ nepalaikymą. „Vėlgi turim dar vieną įrodymą, kodėl ta Europa yra mūsų naudai“, – pabrėžė D. Puslys.

Todėl A. Pranckevičiaus nuomone, faktas, jog Rusijos siekis skaldyti Europą veikia priešingai – kaip ją vienijantis veiksnys, yra teisingas. „Mus bandė dalyti, kai kurias valstybes nuolat bandė papirkti ir pavergti į savo pusę, tačiau tai nepavyko ir šiandien net Italijos vyriausybė, kuri ėjo į rinkimus su pažadu pirmą dieną atsikratyti sankcijų Rusijai, jau tris kartu jas pratęsė.“

Aurelijus Katkevičius mano, jog Europa tik po truputį pradeda suvokti „pūdantį Rusijos poveikį“, jis tikino, jog šiandien agresija yra visai kitokia – ne „kumščio ir smūginė, bet iš iš lėto šliaužianti puvimo agresija.“ O vienintelis vaistas, kuriuo galima apsisaugoti nuo Rusijos specifinės agresijos, A. Katkevičius nuomone, yra skaidrumas, tik klausimas, ar tam pasiryžusi pati Europa.

„Tai yra labai sunkus procesas, bet tas atsibudimas vyksta“, – diskusijos metu papildė A. Pranckevičius. Jis pabrėžė, jog toks suvokimas atėjo ne tiek po Ukrainos įvykių bei nelegalios Krymo aneksijos ir karo Dombase, kiek būtent po Rusijos bandymo daryti įtaką rinkimų rezultatams Prancūzijoje bei Vokietijoje – kai Rusija iš esmė pradėjo pulti demokratines sistemas pačiose Vakarų Europos valstybėse.

Vakarų valstybių bendrumą įrodė ir „Skripaliaus afera“ – cheminio ginklo panaudojimas užsienio valstybėje. A. Pranckevičiaus nuomone, tai parodė, kokia Rusija yra desperatiška ir nesėkminga savo veiksmuose, o visos įmanomos ribos buvo peržengtos. „Tai garantavo beprecedentį atsaką iš Europos ir Amerikos, pirmą kartą istorijoje in corpore buvo išsiųsta namo tiek daug Rusijos diplomatų“, – priminė EK atstovas.

Nėra laiko atsipalaiduoti

Didžiausia grėsmė Europos Sąjungos, kaip bendrijos išlikimui, L. Kojalos nuomone, buvo iškilusi nebent 2015-2016-ais metais, prasidėjus migracijos krizei. Tačiau šiuo metu migracijos srautai yra sumažėję 95 proc., o naujienos apie tai, kad Vokietijoje pabėgėlių centrai nesusidoroja su pabėgėlių srautais jau nebėra pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose.

Tačiau L. Kojala akcentuoja tai, jog problemos yra tęstinės ir dažnai kartojasi. „Klimato kaita, demografinė situacija šiaurės Afrikoje ir visame žemyne bei vidurio Rytuose, politinis nestabilumas, karas Sirijoje – tai yra sisteminiai dalykai, kurie tęsiasi ir ilgainiui, ko gero, pasikartos“, – svarstė L. Kojala. „Todėl mums reikia jau dabar, matant, kas įvyko 2015-aisiais metais, užbėgti už akių tam, kas įvyks kada nors. Manau, jog tai bus egzistencinis Europos plačiąja prasme, ne tik Europos Sąjungos, išlikimo klausimas.“

Donatas Puslys

Norėdamas įvardyti ES iššūkius, D. Puslys pakartojo istoriko Timothy Snyderio terminą „neišvengiamybės politika“. Apžvalgininko nuomone tai, jog prieš pusę amžiaus sukūrėme gerai veikiantį mechanizmą, nereiškia, jog galima atsipalaiduoti ir pro pirštus žvelgti į kylančias problemas.

Jis palygino du etapus – 1918-uosius bei 1990-uosius metus. „Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui tarptautinė sistema kuriasi, kai Vokietija ir Rusija yra parbloškiamos, natūralu, kad ta sistema yra sukuriama tarsi prieš tas valstybes. Ir kai jos atsigauna, jos kyla ir meta iššūkį”, – priminė D. Puslys. Analogiškai, 1990-aisiais subyrėjus Sovietų Sąjungai, sukuriama nauja sistema, tik šįkart tikintis išvengti „Versalio pamokų“.

„Bet vėlgi Rusija atsigauna, auga Kinija. Ir tada buvo ir dabar esminis klausimas, ar mes esame pasiryžę pastovėti už tą sistemą, kurią patys sukūrėme? Tad ir tos sankcijos [Rusijai] rodo ryžtą pakovoti“, – į Europos Sąjungos ateities klausimą D. Puslys žvelgė iš istorinės perspektyvos.

Šią mintį pratęsdamas A. Katkevičius teigė, kad vyrauja neteisingas suvokimas, kad taika yra savaime suprantama duotybė, nors, jo nuomone, taip nėra: „čia Ukraina, čia Sirija, mes viską matome, bet mes [neva] gyvensime taikoje, tai tarsi duotybė, kaip vanduo. Bet tai nėra duotybė, tai nėra aksioma, tai yra teorema, kurią reikia kasdien įrodinėti“, – pabrėžė apžvalgininkas.

Brexit situacija verčia ES dirbti efektyviau

A. Pranckevičius nuomone, ES kaip institucijos nepasitikėjimas savimi taip pat yra kliuvinys, o vieni kitų kaltinimai tarp institucijų bei vyriausybių užima laiką, kurį galima skirti didelėms ir svarbioms idėjoms kurti ir įgyvendinti.

Nors Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES galėjo būti suprantamas tarsi bendrijos byrėjimo požymis, šiandien matome ką kitą. „Brexit‘as rodo, kaip 27-ios galvos, kurios buvo laikomos visišku totaliu biurokratiniu bardaku, sugeba pakankamai koordinuoti, raiškiai ir efektyviai veikti”, – sakė A. Katkevičius ir papildė, kad seniausią Europoje demokratiją turinti Didžioji Britanija pralaimi įvaizdžio požiūriu. Tokie išbandymai ir trintis, anot jo, augina ES efektyvumą.

 Aurelijus Katkevičius

L. Kojala apibendrindamas siūlė atkreipti dėmesį į tai, jog pasaulyje yra gerokai mažiau demokratinių ir laisvų valstybių nei ne demokratinių ir kitokių politinių sistemų. Todėl, norint išlaikyti vaidmenį pasaulyje, kai auga nauji megapoliai, reikia išlikti, kiek įmanoma viename kumštyje.

Taip pat jis skatino nepamiršti, kad tas „prūdas, kaip amerikiečiai sako, tas Atlanto vandenynas“, yra ne skirtis, jis vis tiek mus jungia su tuo, kas yra vakarai, o glaudūs ryšiai su JAV neturėtų būti siejami su kylančiomis problemomis dėl atskirų asmenų.

Europos Sąjunga vs. nacionalinės valstybės

Ieškant atsakymų, kaip atrodys ES ateityje, dažnai užsimenama ir apie federacinės valstybės modelį, tačiau pašnekovai to neakcentavo ir pabrėžė, jog stipresnis ES vienijimasis nereiškia, kad išnyks tautinis valstybių išskirtinumas.

L. Kojala linkęs apskritai nedaryti priešpriešos tarp nacionalinių valstybių ir ES, kuri, jo nuomone, veikia būtent dėl to, kad yra sukurta iš nacionalinių valstybių, ir tas modelis, kad ir kiek būtų kritikuojamas, jis yra lėtas, tingus, biurokratinis, sudėtingas, sunkiai suprantamas, bet jis juda į priekį.

Apžvalgininkas D. Puslys sakė, jog Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės išlikimas būtent ir priklauso nuo ES gyvavimo, nes tarpukariu, jo nuomone, esminė problema buvo tvarios Sąjungos neturėjimas.„Čia ir mūsų interesas, kaip tautinės valstybės, yra stipri ES“, - sakė jis.

A. Pranckevičius kalbėjo apie Europą šviesios atminties Leonido Donskio žodžiais – kaip apie erdvę, kurioje visada yra alternatyva kitai nuomonei, alternatyva pykčiui, melui ir klastai, <...> kur visos tautos ir kultūros ne tik kad randa savo vietą, bet stiprina savo kultūras.“

Tik EK atstovybės vadovas pabrėžė ribą tarp patriotizmo bei meilės savai kultūrai ir kraštutinio nacionalizmo, kai viena kultūra yra iškeliama aukščiau kitos. Būtent tokia situacija atvedė Europą prie Antrojo pasaulinio karo, todėl šiandien radikalioms idėjoms, tokioms kaip antisemitizmas, homofobija, rasizmas – neapykantos idėjoms, pasak A. Pranckevičiaus, vietos Europoje bei bendrijoje neturi būti.

Europa – vieniems viltis, kitiems neviltis

Plačiau apie diskusijoje aptartus ES klausimus bei iššūkius, taip pat Lietuvos kelią ES ir šiandienines aktualijas L. Kojala pasakoja savo knygoje, pristatytoje diskusijoje.

„Yra sakoma, kad taksistai ir kirpėjai būtų geriausi politikai, jei nebūtų užsiėmę kitais darbai, tai dėl to aš stengiausi kalbėti ne tik su sprendimų priėmėjais, bet ir kitais žmonėmis“, – taip knygos autorius paaiškino, kodėl nusprendė kalbėti ne tik su valstybių vadovais, bet ir paprastais gyventojais.

Jis pats pristatydamas knygą pasakojo kelias esmines scenas, kurios atspindi knygos idėją. L. Kojala paminėjo 2013-ųjų metų vizitą į Ukrainą, kai dar nebuvo įvykusi Krymo aneksija bei karas Dombase, tačiau protestuotojai buvo išėję į gatves, neturėdami vieno bendro tikslo, tik norėdami, kad būtų geriau.

„Be abejo, Ukrainos vėliava buvo pagrindinė, jos buvo daugiausia toje minioje, tūkstančiai. Bet žinote, kokia buvo antra populiariausia vėliava? Nesumeluosiu sakydamas, kad ES. Ukrainiečiai ją matė kaip viltį, kaip geresnio gyvenimo kelią,“ – prisiminė L. Kojala. Jis pasakojo, kad tik grįžęs į viešbutį per televizorių matė, kaip ta pati ES vėliava degė Graikijoje, nes būdama sąjungos nare šalis turėjo didžiulių ekonominių problemų.

„Kaip įdomu, tie kurie išorėje, tą vėliavą kelia kaip viltį, tie kurie yra viduje, ją degina“, – svarstė knygos autorius ir paminėjo kitą epizodą.

„Aš važiavau automobiliu su savo žmona, švietė saulė, gražus oras, birželio mėnuo, bet sakiau, kad tai yra ne mano šalis, tai, ką ji nusprendė, tai yra ne mano šalis, taip neturėjo būti“, – taip L. Kojalai 2017-ais metais Jungtinėje Karalystėje pasakojo jo sutiktas Lordų Rūmų narys Paddy Ashdown‘as apie „Brexit“. Jis prognozavo, kad šalis panirs į „gilų chaosą ir nežinia, kada iš jo išbris“. Deja, šis pašnekovas nesulaukė knygos išleidimo, tačiau Linas akcentavo, kad būtent išsakyta prognozė pildosi.

Momentinis kadras

Knyga taip pat yra noras išsklaidyti ES dengiantį biurokratinį šešėlį. „Pagrindinė šiandienos Europos ir Europos atskirų šalių politikų problema yra atotrūkis tarp visuomenės ir tų, kurie sėdi už tų stiklinių kitokių namų luitų“, – patirtimi dalijosi knygos autorius, o apie pačią knygą įspūdžius išsakė diskusijos dalyviai.

A. Pranckevičius sakė, jog tai gyva ir dinamiška knyga, parodanti, jog Europą kuria ne kas kitas, o žmonės ir ES nėra tik šūsnis dokumentų, visų pirma – tai idėjų katilas, kurios atsiranda „paprastų žmonių galvose.“

„Linas kuria naratyvą, kuris yra ir mūsų dalis, mes esame dalimi viso to pasakojimo“, – sakė apžvalgininkas D. Puslys. Jis pastebėjo, jog tikslas nėra knygoje ieškoti galutinių atsakymų, kurie ir nėra pateikiami. Autorius, jo nuomone, pateikia skirtingas perspektyvas apie temas, kurios verčia mus pačius apsispręsti. Jis taip pat džiaugėsi, kad knygoje kalbinami ne tik valdžios atstovai, bet ir paprasti gyventojai, „tai knyga apie mūsų namus, tai nėra knyga apie kažką, kas yra anapus mūsų.“

Žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius A. Katkevičius knygą vadina „stop kadru“ – tam tikros situacijos, padėties fiksacija su praeities kontekstu, „tai yra tarsi prakalba apie dabartinę, momentinę būklę.“