Kur iki šių metų nebuvo nė metro asfaltuoto kelio, o kai kuriems gyventojams mėnesio pajamų pakaktų tik keliolikai papločių duonos, užtat kiti įperka modernius mobiliuosius telefonus. Tai – Afganistano Goro provincija, kurios atkūrimu rūpinasi Lietuva.
Vietoj oro uosto – platus žvyrkelis
Afganistano centre esančio Goro, vienos iš 34 šalies provincijų, pavadinimas kalba pats už save. Jis siejamas su sanskrito, vadinamosios vidurio persų ir kitų Rytų kalbų žodžiais (giri, gar, gairi), reiškiančiais „kalną“ ar „uolą“. Bemaž 37 tūkst. kv. km ploto teritorija (daugiau nei pusė Lietuvos) driekiasi Hindukušo kalnuose, didelė jos dalis išsidėsčiusi aukščiau nei 2-2,5 km, o Čagčaranas yra maždaug 2280 m virš jūros lygio.
Pietiniame Harirudo upės krante įsikūrusi sostinė Čagčaranas yra maždaug pusiaukelėje tarp Kabulo ir ketvirto pagal dydį šalies miesto Herato. Nuo pastarojo jį skiria 380 km. Lietuvoje tokį atstumą net ne greitkeliu būtų galima įveikti per mažiau nei 4 valandas. Sako, kad užsimojus Čagčaraną iš Kabulo pasiekti automobiliu, net vasarą prireiktų trijų dienų. Karinis lėktuvas atskrenda per maždaug valandą.
Tiesa, net ir šiai transporto priemonei kelionė nėra lengva, mat oro uostą Čagčarane atstoja maždaug 1800 m ilgio, tiesiai šviesiai sakant, platus žvyrkelis, nusidriekęs už mylios nuo miesto. Jis tinkamas nusileisti tik mažiems ir vidutinio dydžio orlaiviams – dideliems reikia nutiesti normalų nusileidimo taką.
Kai dabartinis takas apledėja, jį būna itin sunku nuvalyti, todėl šaltuoju metų laiku lėktuvai kartais apskritai negali atskristi. Čia leidžiasi ir civiliniai lėktuvai – reisai būna kas savaitę, o bilietas iki Kabulo kainuoja apie 400 dolerių.
Žiema provincijoje būna atšiauri, didelę metų dalį ją dengia sniegas, užblokuojantis daugelį tarpukalnių bei kelių, kurie ir šiaip nėra lengvai įveikiami. Šiemet kalnų viršūnes sniegas dengė iki birželio pabaigos. Pavasarį tirpstantis sniegas ne tik atgaivina žemę, bet ir kartais užtvindo namus, o kai kuriuos, pastatytus iš molinių plytų ir be pamatų, visai nuplauna. Šį pavasarį vanduo pasiekė ir Lietuvos kazių bazę – ant statinių sienų iki šiol matyti, kad vanduo buvo pakilęs per keliolika centimetrų. Tuo tarpu vasarą, kai termometro stulpelis perkopia 30-40 laipsnių aukščiau nulio, į Gorą ateina sausra.
Daugiau nei trečdalis vaikų visai nelanko mokyklos
2007-2008 m. Lietuvos archeologų aptiktos senovės būstų liekanos leidžia spėti, kad čia gyventa jau 5 tūkst. metų prieš mūsų erą. Kalnuose netoli Čagčarano galima apžiūrėti pilių ir gynybinių įtvirtinimų griuvėsius, o prie Harirudo upės, tekančios per šį miestą, pirmaisiais mūsų eros amžiais stūksojo budistų vienuolynas.
Provincija buvo tokia atoki, kad iki XI a. liko pagoniška, apsupta musulmonų gyvenamų teritorijų. Islamas į Gorą atėjo tik XII a. pradžioje, bet ir tai ne iš karto. Huridų dinastija šią teritoriją valdė XII-XIII a. Išlikusios jų sostinės Firuzkuho liekanos, o Džamo minaretas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kadaise huridų imperijos, nusidriekusios nuo dabartinio Irano iki Pietų Azijos, širdis, šiandien Goras yra apleistas ir menkai išsivystęs kraštas net vertinant Afganistano mastais. Septinta pagal dydį provincija yra trečia tarp skurdžiausiųjų šalyje.
Patys gyventojai pripažįsta, kad atokesniuose kaimuose nėra nieko – kelių, elektros, vandens, mokyklų, ligoninių, socialinės apsaugos sistemos. Vidurinį išsilavinimą galima gauti tik Čagčarane. Provincijoje veikia beveik 560 mokyklų, bet mažiau nei dešimtadalis jų įsikūrusios pastatuose – daugumoje pamokos vyksta palapinėse arba tiesiog lauke ant patiesto kilimo. Gorui reikėtų dar maždaug 300 mokyklų ir 2,5 tūkst. mokytojų.
Dabar mokyklose dirba apie 2,9 tūkst. pedagogų, iš jų 1,5 tūkst. nėra profesionalai. Šeši iš 10 vaikų (aštuonios iš 10 mergaičių) apskritai nelanko mokyklos, todėl neraštingumo lygis, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, yra vienas aukščiausių Afganistane – 80 proc., o tarp moterų jis siekia net 97 proc. Vos keli procentai gyventojų turi bent vidurinį išsilavinimą.
Mergaitės svajonė – tapti teisinga teisėja
Visoje provincijoje gyvena apie 660 tūkst. žmonių (tadžikų, aimakų, hazarų, uzbekų, puštūnų), iš jų 15 tūkst. – Čagčarane. Absoliuti dauguma jų kalba dari – taip vadinama persų kalba, dar vartojama Irane, Tadžikistane.
Nepaisant aukšto neraštingumo lygio, kai kurie Čagčarano gyventojai kalba angliškai. Tiesa, užsieniečių tariami persiški salam (labas), khoda hafez (viso gero) ar tašakur (ačiū) juos pradžiugina kur kas labiau nei galimybė pabendrauti angliškai.
Ši kalba vaikams praverčia atakuojant su prašymais ką nors padovanoti. „Give me a pen (angl. Duok tušinuką)“, – tyliai prislinkęs gailiai paprašo kokių septynerių metų berniukas. Atsakau, kad neturiu, kitaip paskui jį atbėgs visas būrys ar užsimanys dar ko nors. Paskui pykstu ant savęs, kad nedaviau, – juk žinojau, kad tušinukas būtų tapęs didele dovana. Kitoje vietoje du vaikai, iš toli pamatę į juos nukreiptą objektyvą, pamojuoja pozuodami, o po kelių minučių prisistato ištiesę rankas: „Bakšiš?“
M. Varna pamena mergaitę, sutiktą prie Čagčarano stūksančiose kalvose, kur kariai ėjo į patrulį. Nors kalvos nėra aukštos, kariams su visa apranga, neperšaunama liemene ir amunicija vaikščioti buvo nelengva. Juos visą laiką sekė 6-7 metukų mergaitė, ant nugaros nešdamasi kiek jaunesnę sesutę. „Saulė kepino, mes buvome šlapi. o ji basa, su našta ant pečių visą laiką sekė mus. Vaikai dažnai taip sekioja, prašydami ką nors duoti.
Kažkas neišlaikė, sako: „Mariau, gal turi ką nors, duok jai, negaliu žiūrėti“. Daviau tušinuką ir mergaitė nuėjo namo. Vaikai jaučia kažkokį sportinį interesą: net jei gauna vandens, kartais tiesiog išpila. Jiems svarbu kažką gauti. Kai kurie jau tapo etatiniai sekiotojai. Kartą vienam vaikui dar prieš ištariant „bakšiš“ paklausiau, ką jis man duos. Jis išsitraukė tušinuką, aš irgi kažką daviau, apsikeitėme ir laimingai išsiskyrėme.“
Pirma asfaltuota gatvė – tik įsibėgėjus XXI amžiui
Patekęs į Čagčaraną net nepagalvotum, kad tai yra pagrindinis didžiulės teritorijos miestas, administracinis, prekybinis ir švietimo centras. Iki šių metų vidurio ne tik sostinėje, bet ir visoje provincijoje nebuvo nė metro asfaltuoto kelio. Lietuvių pastangomis liepą buvo pradėta asfaltuoti pagrindinė miesto gatvė. Užtat kelionė po miestą primena pasivaikščiojimą kopomis, o viskas skendi dulkėse ir atrodo tarytum apgaubta rūko ar smogo.
Debesys smėlio pakyla pravažiavus karių automobilių vilkstinei. Ore plevenančios smulkios kruopelytės ne tik skverbiasi į burną ir automobilį, bet ir po kelių mėnesių sugadina fotoaparatus. Dauguma namų vienaaukščiai, mat pastatyti iš molio, kurį žmonės kasa tame pačiame sklype, prieš tai apsitvėrę tvora – nuosavybė čia labai svarbi. Be to, dviem aukštams reikėtų dvigubai daugiau medienos, kuri čia itin brangi, nes medžių Gore nėra daug.
Dar prieš kelias dešimtis metų greta miesto stūksančios kalvos esą žaliavo, bet visi medžiai ir krūmai buvo sukūrenti. Mūriniai keliaaukščiai pastatai čia yra retenybė. Namai stovi, kol pradeda griūti, tada toje pačioje vietoje statomas naujas. Gore dirbę lietuvių archeologai sakė, kad vietos architektūra ir būstų statymo stilius nepasikeitė keletą tūkstantmečių.
Kalvų, kur sovietmečiu veikė karinis postas, papėdėje atsiradus PAG bazei, šalia pradėjo kurtis ir vietos gyventojai. Jų namai – jau naujos architektūros, su didesniais langais, bet taip pat pat vienaaukščiai. Vienoje pagrindinės gatvės pusėje įsikūręs savotiškas prekybos centras – viena šalia kitos prilipusios nedidelės parduotuvėlės. Greta – ir degalinė: tiesiog šalia gatvės pastatyta dešimtys metalinių talpų su degalais.
Pardavėjas jų įpila iš akies – čia dažnai svarmenį atstoja paprastas akmuo. Kiek atokiau yra ir „normali“ degalinė – vidury plyno lauko stovi dvi kolonėlės. Degalai čia turbūt yra viena populiariausių prekių, mat nors miestas gyvena skurdžiai, po jį važinėja nemažai „Toyotų“ (sako, kad jos sudaro gal 95 proc. visų Afganistano automobilių) ir policininkų fordai, kuriais aprūpino amerikiečiai. Tačiau dažniausiai žmonės, jei išgali išlaikyti transporto priemonę, sėda ant motociklo.
Gatvėse, ligoninės kieme, prie mokyklų ir kitur būriuojasi žmonės. Beveik visi – vyrai. Tarp jų nuolat vaikštinėja daugybė vaikų – įdegusių, murzinų, susivėlusių, dažniausiai droviai besišypsančių. Teko matyti būrelį berniukų, žaidžiančių futbolą – aišku, ne ant žalios žolės, o tarp dulkių. Moterys, dažniausiai plaukus kruopščiai sukišusios po skaromis, kartais paslėpusios ir veidą, mieste pasirodo gana retai.
Atrodo, kad vyrai gali viešumoje leisti ištisas valandas, net ir nieko neveikdami (gyvenimo tempas čia yra nepaprastai lėtas, žmonės leidžia sau vėluoti valandą arba visai neateiti), o moteris veda tam tikras tikslas – eiti į ligoninę aplankyti artimųjų, sutikti aukštus svečius ir pan. Tiesa, mergaičių, pavyzdžiui, skubančių į mokyklą, galima pamatyti nemažai.
Tokių reklamų, kaip Vakaruose, čia nepamatysi. Užtat socialinės reklamos yra – žmonės raginami skiepytis (dėl skurdžių gyvenimo sąlygų ir nešvaros čia dar pasitaiko tokios ligos, kaip poliomelitas, kuri Vakaruose jau seniai įveikta, atvejų, todėl neseniai vaikai buvo masiškai skiepijami) ar nevartoti narkotikų. Visur pilna nuo pirmojo prezidento rinkimų turo užsilikusių plakatų.
Rado į „Palangą“ panašios duonos
Vos kas dešimtas būstas Gore turi elektrą, didžioji dalis jos gaminama dyzeliniais generatoriais. Du trečdaliai namų ūkių neturi švaraus vandens, keturi iš dešimties gyventojų sugaišta visą dieną, kad pasiektų maisto pardavimo vietą. Labai menkas pajamas gauna ar visai jų neturi du iš trijų darbingų gyventojų. 60 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
Vienam žmogui per metus kartais tenka 60 dolerių pajamų. Už 1 dolerį, arba 50 afganių, čia galima įsigyti 7 duonos papločius. Anot M. Varnos, yra rajonų, kur mėnesio pajamos siekia 120 afganių. Visas Afganistanas yra ekonomiškai negyvybingas. Kasmetės valstybės pajamos siekia 750 mln. dolerių, tačiau 134 tūkst. vyrų armija, formuojama padedant tarptautinėms pajėgoms, atsieina daugiau, nei keliai ar ligoninės. Šalis išlaikoma iš svetimų pinigų.
Čagčarano gyventojai, jei turi pajamų, gali įsigyti įvairių maisto produktų. Kaimuose žmonės valgo tai, ką patys užsiaugina ir pasigamina. Pakelėse, kur tik teka upeliai, driekiasi skurdūs grūdinių kultūrų, bulvių, kitų daržovių laukai. Lietuvos karių teigimu, dirvožemis būtų tinkamas žemės ūkiui, tik trūksta drėkinimo sistemos. Žmonės nenaudoja ir trąšų. Todėl pavasarį lijęs lietus ir tirpęs sniegas garantavo, kad maisto atsargų bus ilgam.
Tokių miškų, kaip Lietuvoje, čia nėra, tačiau giraičių pasitaiko, provincijos šiaurėje net yra prerijas primenančių pievų, o upės teka per ištisas žalias oazes. Pagrindinis maistas Gore – duona. M. Varna tvirtina kai kuriuose kaimuose ragavęs duonos, skoniu primenančios „Palangą“ ar „Ventą“. Tiesa, jai iškepti reikia didžiulių pastangų: javus žmonės pjauna rankomis, surinkdami kiekvieną varpą, jas savo kanopomis kulia asilai, tuomet grūdai sijojami mėtant pavėjui ir džiovinami saulėje.
„Jie patys mala grūdus, tai valgant duoną kažkas girgžda tarp dantų“, – juokiasi kariai. Tiesa, Čagčarane ragautos duonos skonis – ne prastesnis nei tos, kuria vaišino Europos Komisijos atstovybėje Kabule.
Provincijos ekonomika laikosi ant tradicinės ir gana primityvios žemdirbystės – ja užsiima maždaug 85 proc. gyventojų. Kadangi dėl sausrų derlius dažnai būna menkas ir neprognozuojamas, įvairūs maisto produktai atsivežami iš gretimų provincijų. Prasčiausiai laikosi gyvulininkystė. Dėl nuolatinių sausrų ir klimato pokyčių gyvulių čia gerokai sumažėjo.
„Stebiuosi, kuo čia minta avys. Atrodo, kad laksto po plynus kalnus, kur nieko nėra. Kartą buvome viename kaime – nustebau, kai pamačiau gerai įmitusį arklį. Kailis blizga – Lietuvoje tokių retai pasitaiko“, – pasakoja M. Varna. Jaučiai yra pagrindinė darbo jėga žemės ūkyje, o asilai – pagrindinė transporto ir krovinių gabenimo priemonė. Net pačiame Čagčarane vaikštinėje smulkutės vištos, kalakutės. Žiemą gyvulius žmonės laiko specialiose patalpose pačiuose gyvenamuosiuose būstuose.
Konfliktai nurimo atsiradus užsienio kariams
Žmonės čia gyvena didelėmis šeimomis, jiems svarbūs ryšiai su artimaisiais. Vienas karių vertėjas pasakojo galėjęs išvažiuoti iš provincijos, bet atsisakė, nes čia motina, kuria privalo rūpintis. Tačiau poligamija – islamas leidžia vyrui turėti iki keturių žmonų, tik privaloma jas išlaikyti vienodai, – čia nėra paplitusi. Kariai juokdamiesi nuolat cituoja vieną pažįstamą vyrą, kuris minkšta rusų kalba rimtai aiškina: „Viena žmona – viena problema, dvi žmonos – dvi problemos, trys žmonos – trys problemos, o keturios žmonos – jau karas.“
Vaikų gimsta daug, bet kone kas antras miršta dar kūdikystėje ar kiek paaugęs – tai vienas prasčiausių rodiklių šalyje. Jei šeima turi penkias atžalas, galima spėti, kad dar tris-keturias yra palaidojusi. Kapinėse, kur bežiūrėsi, beveik vien maži kapeliai. 73 proc. mirčių atvejų yra vaikų iki 5 metų. Sako, kad iki tokio amžiaus jie net neturi dokumentų. Tiesa, ir vyresniesiems popieriai nelabai rūpi. Karo medikai liūdnai juokauja, kad jei vaikas ištempia iki 3 metų, po to jo nenumarinsi. Tiesa, vidutinė gyvenimo trukmė siekia vos 44 metus.
Izoliacija ne tik neleidžia provincijai vystytis, bet ir padėjo jai apsisaugoti nuo smurto protrūkių, kurie kamuoja daugumą kitų Afganistano rajonų. Goro kalnai tapo savotiška apsauga nuo talibų. Kita vertus, valdžios institucijos čia dar gana silpnos ir neišgalėtų kovoti su teroristais, todėl esą atokios provincijos vietos traukia pasipriešinimo grupes. Šalies suskirstymas provincijomis neturi tokios reikšmės, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos padalijimas į rajonus. Čia svarbiausios – gentys, kurios neretai įsikūrusios keliose provincijose. Pavyzdžiui, hazarai, nors Čagčarano valdžią laiko save, paramos gauna ir iš Bamiano, kur gyvena daug šios tautos atstovų.
M. Varnos teigimu, anksčiau Čagčarane kildavo konfliktų tarp pietiniame ir šiauriniame Harirudo krante gyvenančių žmonių, būdavo net aukų. Prieš penkerius metus šimtai kovotojų su Abdula Salaamu Khanu, atsisakiusiu pritarti Afganistano valdžios planams nuginkluoti regionus, priešaky užpuolė miestą. Žuvo ar buvo sužeisti 18 žmonių, o gubernatorius išvyko. Šalies vyriausybė paskelbė, kad neketina atsiimti Čagčarano. Kovotojai atsitraukė po šešių dienų, prieš pat atvykstant nacionalinės armijos batalionui ir būriui amerikiečių.
Kai Gore įsikūrė PAG kariai, padėtis esą nusiramino, nors menkų nesutarimų pasitaiko iki šiol. Neseniai vieno kaimo gyventojai buvo priversti iš savo namų persikraustyti į palapinių miestelį, mat atėjo žmonės iš kito kaimo ir pareiškė buvę išvaryti iš šios vietos jų protėvių prieš 150 metų.
Maistui pinigų neturi, o mobiliesiems randa
Ilgus metus narkotikų gamyba daugeliui Afganistano gyventojų buvo dosnus pajamų šaltinis, tačiau Goro ši problema nekamuoja. Jis jau antrus metus iš eilės paskelbtas „provincija be aguonų“. M. Varnos žodžiais, tai yra didelis vietos valdžios nuopelnas.
Kai kurie kariai sako net nematę aguonų, nors, pavyzdžiui, Helmane yra tokių vietų, kur stovėdamas vidury lauko aplink neišvysi nieko kito, tik jas. Kitur jos auga visai šalia PAG bazių. Kapitonas prisimena viename kaime matęs gal 9 kv metrų ploto aguonų, iš kurių jau buvo išvarvintas pienas, sklypelį. Su juo buvęs žurnalistas puolė fotografuoti. Po kelių savaičių sugrįžęs lietuvis aguonų rado – greičiausiai išsigandęs šeimininkas viską sulygino su žeme.
Goras, kaip ir kitos ramios provincijos, retai minimas žiniasklaidos pranešimuose. Gyventojai dažnai jaučiasi pamiršti ne tik žurnalistų, bet ir centrinės valdžios bei užsienio agentūrų, padedančių šaliai atsistoti ant kojų. Bene pagrindinis dalykas, kuris pagyvintų prekybinius santykius ir padėtų provincijai atsistoti ant kojų, yra geresni keliai. Tačiau vietos žmonėms sunku įsisavinti ir jau skiriamą paramą, mat trūksta efektyvių programų įgyvendinimo mechanizmų ir net žinių.
Mūsų kariai spėja, kad vystymąsi stabdo ne tik nelepinanti gamta, bet ir pačių gyventojų požiūris. Jie noriai priima naujoves, bet pritingi pasinaudoti visais jų privalumais. Pavyzdžiui, dar sovietų laikais į šalį buvo atvežta traktorių, bet sugedę jie buvo numesti į šoną. Todėl kaimuose žemė iki šiol ariama jaučiais su mediniais arklais. Vietos valdžia kartais prisipažįsta, kad čia gyvenama kaip prieš tris amžius.
Kartais esą gali pamatyti vaiką, kuris prašo vandens, bet turi telefoną už 100 dolerių. Sykį vienas berniukas lietuviui ėmė pasakoti esąs neturtingas ir alkanas, prašė padėti. Kai karys atkreipė dėmesį į brangų laikrodį, šis pradėjo juo girtis. Tuomet lietuvis nustebo: vaikas neturi už ką nusipirkti pavalgyti, bet laikrodžiui pinigų atranda. Susigėdęs berniukas pabėgo.