Norvegijos Tanangerio miestelyje gyventojų yra vos 5 tūkst., o gatvės judrios lyg didmiestyje. Vietiniai jau pripratę prie aplinkui nuolatos zujančių sunkvežimių. Jie žino, kad čia įsikūrusios net kelios krovinių pervežimo firmos, kuriose dirba daug užsieniečių.
Lietuvė Norvegijoje vairuoja sunkvežimį
© Scanpix

„Emigrantų“ kūrėjai, vaikščiodami po milžinišką teritoriją, spėjo sutikti ir lenkų, ir latvių, ir net keletą lietuvių. Tačiau prie savo vairuojamo sunkvežimio jų jau laukė Aurelija Užkurienė.

Iš Aukštupių kaimo Tauragės rajone kilusi trisdešimtmetė sako gyvenime mačiusi visko. Ji žurnalistus pasikvietė į svečius, kur išklojo visą savo emigracijos istoriją: nuo sunkaus darbo valymo firmose ir gyvulių fermose iki akimirkos, kai pagaliau gavo pareigas, apie kurias svajojo, – išlaikė egzaminą ir tapo, kaip pati sako, „fūriste“.

„Tėvai mokė, kad reikia dirbti, jeigu nori kažką pasiekti. Reikia dirbti, mokytis. Tai visi dirbome, turėjome šiltnamius, padėdavau tėvams ten darbuotis. Po to, baigus mokslus, brolis pasiūlė važiuoti į Norvegiją. Aš – sekretorė [pagal išsilavinimą]“, – pasakoja Aurelija.

Taigi kas atsitiko, kad sekretorės išsilavinimą turinti moteris dienas leidžia ne prie kompiuterio, o prie vairo?

„Brolis man pasakė, kad duoda, kur gyventi, bet darbo tikrai nepažada, jei nori – ieškokis pati. Atvažiavau, iš pradžių buvo labai sunku, nes anglų kalbą mokėjau labai minimaliai, bet po to pažintys padėjo. Pradėjau nuo namų dažymo. Po to pas ūkininkus bulves kasiau. O vėliau įsidarbinau ir dirbau dvejus metus prie lapių ir audinių“, – prisimena lietuvė.

Emigrantai“ jau ne kartą pasakojo apie lietuvius, kurie užsidirbti išvyko keliems mėnesiams, o užsiliko kad ir dešimtmečiams. Taip nutiko ir Aurelijai, kuri Norvegijoje – jau dešimt metų.

„Aš į Norvegiją atvykau tam, kad nusipirkčiau automobilį Lietuvoje. Bet jau dešimt metų aš tam automobiliui dirbu“, – juokiasi Aurelija.

Ėmė reikalauti mokėti norvegų kalbą

Į laidos „Emigrantai“ paskyrą „Facebooke“ kone kasdien atkeliauja žinutės su klausimais, kaip turtingoje Norvegijoje rasti darbą, kaip ten įsitvirtinti ar net išsireikalauti pašalpos. Įsitvirtinti, pasak Aurelijos, labai sunku. Lietuvių Norvegijoje jau nemažai, todėl ir tarpusavyje tenka pakonkuruoti dėl darbų.

„Yra tikrai daug lietuvių, kurie sako: o, tu Norvegijoje gyveni, padėk man darbą susirasti. Bet tai nėra taip lengva. Aš galiu padėti, bet labai sunku. Anksčiau būdavo lengviau, nes nereikalaudavo norvegų kalbos. Dabar yra privaloma kalba, nes yra labai didelis žmonių pasirinkimas“, – teigia Aurelija.

Kol pradėjo vairuoti sunkvežimį, Aurelija išbandė ne vieną daug valios ir jėgų reikalaujantį darbą. Nemaloniausius prisiminimus pašnekovei kelia metai, kuriuos praleido lapių ir audinių fermose.

„Pradėdavome dirbti nuo 7 val. ryto ir dirbdavome iki 7 val. vakaro. Turėdavome laisvą dieną, bet ir tai tik kas antrą, kas trečią sekmadienį. Kiekvieną dieną dirbdavome po 12 valandų. Kai prasidėdavo kailių sezonas, tuomet vyrai juos paruošdavo ir mums atnešdavo, kad mes juos ištemptume iki tam tikro lygio“, – pasakoja emigrantė.

Iš pradžių darbas su gyvūnais atrodė mielas. Bet prieš darbindamasi lietuvė nepagalvojo, kad žvėrelius teks ne tik auginti, bet ir žudyti. Kaime užaugusiai moteriai tai ištverti buvo labai sunku: „Kadangi labai myliu gyvūnus, man iš tikrųjų būdavo sunku juos auginti tam, kad po to iš jų padarytų kailinius. [...] Juos sudėdavo į didelę dėžę, prileisdavo dujų ir taip uždusindavo.“

Tada Aurelija uždirbdavo vos penkis eurus per valandą. Gal Lietuvoje toks atlyginimas ir neatrodytų labai mažas, bet Norvegijoje, kur viskas taip brangu, už tokius pinigus daug nenuveiksi.

„Gyvenome bendrabutyje, viename kokių 10-ies kvadratų kambarėlyje. Gyvenome iš viso 17 žmonių. Iš jų buvo 11 lenkų, su kuriais mes, lietuviai, ne su visais sutarėme. Buvo labai daug problemų. Šaldytuvo nepasidalindavome, [būdavo nesutarimų] dėl valymo, dėl grynai buitinių dalykų“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena Aurelija.

Vasarai Aurelija grįžo į gimtuosius Aukštupius. Ir vienos Joninių nakties moteris niekada nepamirš. Nes būtent tą naktį ji susipažino su dabartiniu savo vyru – mechaniku Povilu: „Jis atvažiavo pas draugą, taip ir susipažinome, pradėjome draugauti.“

Aurelija ir Povilą prikalbėjo kartu užsidirbti Skandinavijoje. Tuo metu Povilas dirbo automobilių dujų įrangos montuotoju. Darbas vyrui patiko, bet atlyginimas liūdino. Todėl draugės pažadėta norvegiška alga jį iškart suviliojo.

„Iš pradžių [Lietuvoje] buvo visai gerai, bet paskui, prieš tą krizę, pradėjo mažėti darbų ir mažokai [atlyginimo] jau būdavo. Juolab kad buvau įpratęs gauti daug. Būdavo, [kad uždirbdavau] nuo 2 tūkst. iki 2,8 tūkst. Lt. Dar jeigu savaitgalį padirbdavau – iki 3 tūkst. Lt susidarydavo. Bet kai sumažėjo darbų, tai [alga] nusirito iki minimumo“, – pasakoja Povilas.

Didžiuliam namui išvalyti – viena valanda

Tėvynėje Povilas uždirbo mažai, o išvykęs į Norvegiją, neuždirbo nieko. Darbui pasiruošusiems lietuviams audinių fermos viršininkas pranešė nemalonią naujieną.

„Buvo žadėta, kad mes dirbsime toje fermoje ir viskas bus gerai, bet nutiko taip, kad mes atvažiavome už paskutinius pinigus ir tada mums pasakė, kad mūsų nereikia, nes susirado baltarusius ar kažką tokio, kurie dirbo už 40 kronų. Tai mes abu likome be darbo“, – sako Aurelija.

Tas metas jiedviem buvo juodas. Kol ieškojo darbų, abu įklimpo į skolas ir jau manė, kad neišsikapstys.

„Nuliūdome, bet nenuleidome rankų, ieškojomės pavienių darbelių. Tai susirasdavome šį bei tą padirbti. Važiuodamas iš Lietuvos iš buvusių darbdavių buvau pasiėmęs rekomendacijas, išsivertęs, nes tikslas buvo, kad dirbsiu audinių fermoje ir ieškosiuosi darbo pagal savo sritį. Tai turėdami laisvo laiko mes ne CV siuntinėdavome, o sėsdavome į automobilį ir važiuodavome. Matai servisą – užsuki, eini paklausti, ar reikia jiems darbuotojo, ar ne“, – sako Povilas.

Tuo metu Aurelija gavo pasiūlymą dirbti valytoja. Iš pradžių buvo tik dvi valandos per dieną, vėliau darbo padaugėjo.

60 minučių – tiek Aurelija ir dar viena valytoja turėjo laiko didžiulio, 150 kvadratinių metrų, namo valymui. Per dieną reikėdavo išvalyti septynis namus. Darbdaviai reikalavo ne tik greičio, bet ir kokybės.

Aurelija valė namus, o Povilas vis dar važinėjo po servisus prašydamas darbo – darbdaviai pažiūrėdavo į jo popierius ir pažadėdavo paskambinti, bet vis nepaskambindavo. Vyras jau buvo beprarandąs viltį, kai pagaliau sulaukė skambučio.

„Paskambino apie 9 val. vakare ir sako: rytoj ateik į darbą. Kitą dieną ten nuvažiavus, nusivedė mane į tą servisą, į darbines patalpas, pasiėmė šluotą ir ėmė šluoti grindis. Aš galvoju – man čia šluoti reikės. Bet prašlavę tą vietą, sako – štai čia tavo darbo vieta“, – prisimena Povilas.

O Aurelija, įgavusi šiek tiek patirties, pradėjo gudrauti. Pasak jos, įvykdyti viską, ko prašoma, buvo tiesiog neįmanoma.

„Jie vertindavo tiktai pagal kvadratūrą, niekada niekas nevažiuodavo ir netikrindavo, kokio jie švarumo ar nešvarumo yra. Tai žiūrėdavai: jeigu žmonės gyvena švariai, vadinasi, reikia labai švariai padaryti, jeigu jie gyvena šiaip sau, tai mes irgi darydavome šiaip sau. Nes padaryti labai švariai – neįmanoma“, – tvirtina Aurelija.

Per šešerius metus, kuriuos praleido valydama svetimus namus, Aurelija labai pavargo. Moteriai skaudėjo skrandį ir sąnarius, o grįžus namo nebesinorėjo nieko – tik prigulti. Sunku patikėti, bet šitaip jautėsi ne kokia senutė, o dar net trisdešimties neturinti mergina.

„[Tada vakare] tik ilsiesi. Apie savo namų tvarkymą nesinorėdavo net pagalvoti. Man vien nuo siurblio garso būdavo bloga. Gerai būdavo tik tai, kad šeštadienį ir sekmadienį būdavau laisva“, – sako Aurelija.

Tačiau atėjo diena, kai valytojos darbą Aurelija galėjo pamiršti. Moteris pastojo. Per motinystės atostogas ji turėjo laiko pagalvoti, ko iš tiesų nori. Moteris pasiryžo nebešvaistyti laiko veltui ir mesti valytojos darbą.

„[Per motinystės atostogas] nusprendžiau išsilaikyti sunkvežimio teises. Kai jau vėl pradėjau dirbti valytoja, išsiuntinėjau CV. Galvojau – gal kažkur kažkas pakvies. Ir pakvietė“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvė.

Dirbti vairuotoja apsimoka kur kas labiau

Idėją vairuoti sunkvežimį Aurelija perėmė iš tolimųjų reisų vairuotoju dirbančio uošvio. Jis leisdavo marčiai pasėdėti savo automobilyje ir moteriai iškart patiko. Didžiuliame automobilyje ji iškart pasijuto galinga – su lengvuoju net nepalyginsi. Vyras Aureliją palaikė – jis nebenorėjo, kad žmona būtų valytoja. Naujos vairuotojos pareigos skambėjo daug patraukliau.

„Kai paskambino, jau iš balso jautėsi, kad nudžiugusi, kad gavo darbą. Paskui jau namuose sau visą dieną vietos nerado, nes rytoj – į mėgstamą darbą“, – prisimena Povilas.

„Man visą gyvenimą labai patiko vairuoti. Aš pradėjau vairuoti, kai man buvo gal 14 metų. […] Lietuvoje tai nėra įprasta, bet Norvegijoje yra labai daug moterų, kurios vairuoja sunkvežimius“, – teigia Aurelija.

Firmoje, kurioje dirba Aurelija, yra dar keletas moterų. Anot Aurelijos, moterys ten labai mylimos, bendradarbiai labai padeda.

„Man labai tinka ir patinka šis darbas. Labai smagu dirbti vyrų kolektyve – jokių intrigų, jokių peštynių. Ne taip, kaip buvo prieš tai, kai dirbau valytoja. Iš tikrųjų, kur vien moterys, ten problemos. Dabar dirbu tarp vyrų. Mūsų darbovietė – labai didelė: yra 150 vairuotojų, iš jų penkios esame moterys“, – pasakoja emigrantė.

Kiekviena Aurelijos darbo diena atrodo panašiai. Savo automobiliu nuvažiuoja į firmą, sėda į sunkvežimį, keliauja į sandėlį pasikrauti prekių ir jas išvežioja nuolatiniams klientams.

„Pati pakraunu, pati iškraunu. Ir nėra taip, kad prikrauni pilną automobilį ir veži į vieną vietą. Tai – skirtingos prekės. Aš turiu dėl kiekvienos sustoti ir priduoti žmogui. [Pakrauti ir iškrauti] nėra sunku, nes nereikia labai daug fizinės jėgos. Viskas elektra valdoma, tai palengvina darbą“, – aiškina Aurelija.

Vairuotojos alga už valytojos – gerokai didesnė. Jeigu valydama namus už valandą Aurelija gaudavo 50 kronų, tai prie sunkvežimio vairo uždirba apie 200 kronų neatskaičius mokesčių. Be to, ir valandų išdirbti per dieną pavyksta daugiau.

„Kai valydavome, dirbdavome 7,5 valandos ir 0,5 valandos turėdavome privalomą pertrauką. Už ją niekas nemokėdavo. O vairuojant mums už tą pertrauką moka“, – sako Aurelija.

Nuomotis būsto neapsimoka

Po penkerių metų Norvegijoje Povilas ir Aurelija suprato: būsto nuomotis čia neverta.

„Nuomotis labai brangu. Tai, ką sumoki už nuomą, gali mokėti už savo namą. O dar turint savo namą, jo vertė kažkiek kyla. Aišku, gali būti, kad nukris, bet dažniausiai kyla“, – teigia Aurelija

Pora įsigijo nuosavą namą atokioje vietovėje. Erdvės čia pakanka viskam: ir automobiliams taisyti, ir vaikui žaisti, ir šunims lakstyti. O išėję pro duris, jie kasdien mato besišypsantį veidą – neįprastą skulptūrą kažkada pastatė vietinis keistuolis.

„Pirkome labai seną, prašantį labai daug darbo. Tai kiekvienais metais dar ir čia labai daug pinigų turime sudėti. Vis kažką naujiname, kad būtų smagu gyventi patiems“, – sako Aurelija

Norvegijoje viskas brangu. O nekilnojamo turto kainos – tiesiog milžiniškos. Prieš penkerius metus už šiuos namus emigrantai paklojo beveik milijoną litų. Jiedu žinojo, kad tėvynėje už tokius pinigus gautų kone rūmus, o čia milžinišką paskolą reikėjo pasiimti visiškai apleistam ir nepatraukliam būstui.

„Pasiėmėme paskolą 25 metams. Čia yra labai palankios sąlygos paskoloms, nors dabar jau sunkiau. Dabar jau pradėjo reikalauti didesnio pradinio įnašo. Labai atsižvelgia į atlyginimus. Kai mes ėmėme, buvo daug lengviau. Pačiu laiku suspėjome“, – mano Aurelija.

Po daugybės metų šeimos pajamos pagaliau stabilios. Povilo alga autoservise vis kyla, o kai Aurelija pradėjo vairuoti, gyvenimas dar pagerėjo.

„Galime kažkokią sumą atidėti taupymui. Negaliu skųstis, kad anksčiau buvo labai blogai, galėdavome kažkiek atidėti, bet tikrai ne tiek“, – pasakoja Aurelija.

Trauka į Lietuvą – didelė

Grįžęs iš darbo autoservise, Povilas papildomai remontuoja automobilius. Nusiperka, sutaiso ir parduoda. Norvegijoje tokiu verslu mažai kas užsiima, todėl ir pinigų nemažai išeina užsidirbti. Pora gauna pajamas ir iš nuomos. Jiems priklausančio namo rūsyje gyvena kita lietuvių šeima.

„Mums nuomininkai beveik padengia paskolą. Paskola atsieina apie 1100 eurų, o už nuomą gauname 850 eurų“, – atskleidžia Povilas.

„Sukamės, kaip sugalvojame. Vis tiek norisi ir pakeliauti, ir grįžti į Lietuvą, ir tuomet leisti sau beveik viską – vis dėlto atostogos. Nes mes čia dirbame ir dirbame, laisvalaikio labai mažai“, – sako Aurelija.

Jeigu anksčiau visas atostogas šeima leisdavo Lietuvoje, tai dabar vis dažniau skrenda į šiltus kraštus. „Pradėjome labai daug keliauti – Kanarų salos, Turkija. Dabar ketiname vykti paatostogauti į Ameriką“, – planai dalijasi Aurelija.

Kažkada, kai dar gyveno Aukštupių kaime, apie Ameriką Aurelija net nesvajojo. O dabar jau gali sau leisti net ir keliones į kitą žemyną. Kaip bebūtų, moteris vis dar nori grįžti į Lietuvą.

„Kuo toliau, tuo didesnis Lietuvos ilgesys. Nežinau, kada [grįšime], bet nesieju gyvenimo su Norvegija. Tiesiog traukia namo“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ neslepia Aurelija.

Namą Norvegijoje šeima jau turi. Bet svajoja apie dar vieną. Ir vis dar taupo – kiekvieną mėnesį atsideda, kiek tik išeina, nes didžiausia svajonė vis dėlto – ne Las Vegasas ir ne Niujorkas, o Klaipėda.

„Lietuvoje irgi norime nusipirkti namą, kad turėtume ir ten, ir čia. Kad turėtume, kur grįžti atostogoms, kad nereikėtų trintis pas vienus tėvus, pas kitus tėvus. Geriausia būtų grįžti į savo lizdą. Tam tikslui mes dabar labai taupome“, – atskleidžia Aurelija.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vilniaus autobusų stoties privatizavimo istorijoje – labai garsios pavardės (145)

Sostinės vadovams ir vieno iš svarbiausių miesto transporto centrų – Vilniaus autobusų stoties...

Vadovų apklausa žada gerų naujienų laukiantiems didesnių algų (59)

Net 97 proc. įmonių vadovų ketina kelti atlyginimus darbuotojams kitais metais. Tai parodė...

Kinijos propagandos mašina: cenzūra nuo politinės minties iki lytinių santykių (21)

Jei kontroliuojate viešąją komunikaciją, tai galite kontroliuoti, ką žmonės galvoja ir kaip jie...

Už namą Laurų kvartale milijono neužteks (50)

Namai Vilniaus Laurų kvartale parduodami retai. Dar rečiau apie tokius objektus pranešama skelbimų...

NBA sezono startas: K. Irvingo sugrįžimą į Klivlandą užgožė kraupi G. Haywardo trauma (2)

Pirmasis 2017-2018 metų NBA reguliariojo sezono susitikimas padovanojo žiūrovams itin gražią ir...

Tyrimas: žiniasklaidoje labiausiai matomi didžiausi miestai, kurortai konkuruoja stipriau (2)

Žiniasklaidos dėmesys, skiriamas didiesiems Lietuvos miestams, pasiskirsto daugmaž tolygiai pagal...

„Real“ Madride nesugebėjo palaužti „Tottenham Hotspur“ pasipriešinimo „Spartak“ ir „Liverpool“ prapliupo įvarčiais (13)

UEFA Čempionų lygoje H grupės lyderių Madrido „Real“ ir Londono „ Tottenham Hotspur “...

E. Šileikis apie dvigubą pilietybę: argumentai svarūs, bet nežinau, ar konstitucinio kalibro (221)

Seimo prašymu Konstitucinis teismas vėl ėmėsi dvigubos pilietybės klausimo. Teismo prašoma...

Aktorės G. Spanic gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo jos vaidintų muilo operų pamatykite, kaip ji atrodo dabar! (1)

Žinomos Venesuelos aktorės Gabrielos Spanic , kurią Lietuvos žiūrovai puikiai pažįsta iš...

Nuostabusis septynetas, kuris padės atsikratyti toksinų (2)

Kai kurie produktai labai gerai iš organizmo valo toksin us, kurie neišvengiamai kaupiasi, kai...