Sekmadienio numatyto tarptautinio viršūnių susitikimo Berlyne išvakarėse Libijos rytus kontroliuojančių pajėgų vado K. Haftaro pajėgos blokavo naftos eksportą iš pagrindinių šalies uostų. Tai įvyko praėjus mažiau nei savaitei po to, kai K. Haftaras pasitraukė iš derybų Maskvoje, kuriomis siekta ilgalaikių paliaubų vis sunkiau suvaldomame Libijos pilietiniame kare.

Prieš išvykstant šalių lyderiams ir diplomatams iš Vokietijos sostinės, buvo pasiektas bendras įsipareigojimas siekti taikos. Tiek K. Haftaras, tiek Libijos premjeras Fayezas al–Sarrajus dabar turi paskelbti komitetą iš penkių asmenų, kuris artimiausiomis dienomis galėtų susitikti Ženevoje.

Bet K. Haftaras išlieka neprognozuojamu „tamsiu arkliuku“, – žmogumi, kuris – bent jau kol kas – naudojasi savo įtaka, kol didžiosios pasaulio valstybės vis labiau įsivelia į Libijos konfliktą.

Jo užsispyrimas ir nepaklusnumas ypač erzina Rusiją ir Turkiją, kurios teikia karinę paramą nesutariančioms pusėms. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas remia K. Haftarą, kuris kontroliuoja rytinę Libijos dalį ir kuris mėgina užimti šalies sostinę Tripolį. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas remia F. al Sarrajaus tarptautiniu mastu pripažintą vyriausybę.

Konkurencinės jėgos


Abu lyderiai naudojasi vakuumu, kurį paliko JAV pasitraukimas iš Artimųjų Rytų, įtakos sferoms pasidalyti; kad ir kaip būtų, panašu, kad jie laikosi abiem pusėms patogios pozicijos: priversti varžovą pasirašyti susitarimą dėl karinių veiksmų nutraukimo ir pasidalyti geopolitinį bei komercinį laimikį šalyje, garsėjančioje didžiausiomis naftos atsargomis visoje Afrikoje.

Tačiau planuoti sudėtinga. F. al Sarrajus pasirašė; K. Haftaras tam priešinasi. Prieš penkias dienas R. T. Erdoganas grasinosi pamokyti karo vadą pareikšdamas, kad Ankara pradeda karių siuntimą į Libiją. Tokia įvykių seka greitai pakoregavo paskaičiavimus dėl galimo scenarijaus peraugimo į įvairiapusį netiesioginį karą. R. T. Erdogano įtaigus veržimasis į konflikto zoną paskatino įtraukti Libiją kaip pirmenybinį klausimą į diplomatinę darbotvarkę, teigia Jalelas Harchaouis, „Clingendael Institute“ (Nyderlandai) mokslinis bendradarbis, kuris specializuojasi Libijos klausimais. „Tai buvo nelyginant „pagaliau pratrūkęs pūlinys“, –sakė jis.

Žinoma, susiklosčiusi situacija paskatino europiečius, kurie ir patys susiskaldę dėl to, kaip reiktų išspręsti konfliktą, bent jau parodyti, kad jie bent stengiasi kažką daryti, praėjus beveik dešimtmečiui po to, kai Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės vadovaujami antskrydžiai padėjo maištininkams nuversti diktatorių Muammarą Qaddafį.

Prancūzija bei Vokietija siekia neleisti islamistų kovotojams ir migrantams kirsti sieną į Europos Sąjungą. Turkija, kurios vaidmuo Sirijoje ir Libijoje tampa vis svaresnis, turi galimybių kontroliuoti šiuos srautus, tuo tarpu K. Haftaras yra laikomas svarbiausia figūra kovoje prieš džihadistus.

Vengimas susitikti akis į akį


Štai tokia vyravo atmosfera, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukvietė Libijos konflikto tarpininkus į Berlyną. Bet susitikimas, ko gero, buvo pasmerktas žlugti nuo pat pradžių.

K. Haftaras ir 59–erių metų F. al Sarrajus per visus metus nebuvo susitikę akis į akį, o Berlyne buvo uoliai stengtasi juos išlaikyti per atstumą vieną nuo kito – jie dalyvavo atskiruose susitikimuose, apgyvendinti skirtinguose viešbučiuose. Pastaruoju metu dėtos pastangos juos suburti žlugdavo pernelyg dažnai.

Tiek savo aplinka, tiek temperamentu, abu vyrai nepaprastai skiriasi. K. Haftaras yra karo veteranas, tarnavęs valdant Qaddafiui devintajame dešimtmetyje, vėliau du dešimtmečius praleido tremtyje JAV, stengdamasis nuversti diktatorių.

F. al Sarrajus pagal išsilavinimą – architektas. Libijos premjeras atvirai liejo nusivylimą dėl europiečių pasitraukimo po Qaddafio nuvertimo 2011 metais. „Kur jūs buvote? – kalbėjo jis interviu Berlyne. – Kodėl nesustiprinote spaudimo? Laukas jums buvo atviras.“

Tuo tarpu K. Haftaras pademonstravo nenuspėjamų savybių, kurios lyderius užklupo nepasiruošusius. Po jo mėginimo prislopinti naftos pramonę, naftos kainos Azijos prekyboje šoktelėjo. Dėl naftos eksporto blokavimo uostuose šalies naftos gavyba, kaip prognozuojama, sumažės apie 800 000 barelių per parą.

„Jokių iliuzijų“


Jo dalyvavimas susitikime Berlyne buvo jaučiamas net tada, kai jo nebūdavo patalpoje. JAV valstybės sekretoriui Mike‘ui Pompeo susiruošus išvykti, pasklido gandai, kad K. Haftaras taip pat paliko Berlyną. Vėliau paaiškėjo, kad tai netiesa, bet tai byloja apie nerimo ir intrigos aurą, gaubiančią žmogų, kuris išdrįso sukelti akibrokštą V. Putinui, kai praėjusią savaitę buvo pakviestas į Maskvą.

Jis nebuvo sukalbamesnis ir Egiptui, kuris teikia karinę paramą, ir Jungtiniams Arabų Emyratams, kurie vykdo dronų smūgius jo vardu, kai šie pamėgino įtikinti jį pasirašyti.

Susitikimo Vokietijoje šeimininkai pareiškė, kad nei K. Haftaras, nei F. al Sarrajus nėra oficialūs dalyviai. Angela Merkel su jais abiem susitiko ryte. Nesėkmingos pastangos suvesti juos abu akis į akį rodo, kad niekas iš tiesų nepasikeis, komentavo vienas aukštesnio rango JAV pareigūnas. Bejėgiškumo ir frustracijos nuotaikos stačiai tvyrojo ore.

„Na gal jau gana pagaliau, tai užsitęsė pernelyg ilgai, – televizijos kameroms kalbėjo britų premjeras Borisas Johnsonas, atvykęs į oro uostą. – Gėda. Taip, mes atsikratėme Quaddafio tada, 2011 metais, bet metas judėti į priekį.“

Pati A. Merkel per paskutinę spaudos konferenciją teigė, kad „neturi jokių iliuzijų“ ir kad „ateityje laukia vis dar sunkus kelias“.

Sergejus Lavrovas, aukšto lygio Rusijos diplomatas ir šešiolika metų einantis užsienio reikalų ministro pareigas, žodžių į vatą nevyniojo. „Akivaizdu, kad stabilaus rimto dialogo tarp jų negalima tikėtis, – sakė jis. – Požiūrių skirtumai pernelyg ryškūs.“