Spalio mėnesį Ekumeninis Patriarchatas, vadovaujamas Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus, kitų Stačiatikių Bažnyčios lyderių tradiciškai laikomo pirmuoju tarp lygiųjų, atšaukė 332 metų senumo sprendimą leisti Maskvos Patriarchatui įšventinti Ukrainos stačiatikių lyderį, Kijevo metropolitą, ir pripažino dvi Ukrainos stačiatikių bažnyčios atšakas, kurias Maskva laiko apsišaukėlėmis. Bažnyčioms buvo liepta susivienyti ir prikviesti kuo daugiau Maskvai lojalių kunigų; įkurtai vieningai bažnyčiai buvo pažadėta nepriklausomybė, kitaip – autokefalija. Vieninga Ukrainos stačiatikių bažnyčia kitą mėnesį turėtų sulaukti oficialiaus Baltramiejaus pripažinimo.
Gruodžio 15 d. P. Porošenka dalyvavo unifikacijos konferencijoje, nors Ukrainos konstitucija užtikrina bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Susirinkusiai kunigų auditorijai jis pareiškė, kad dvasinė nepriklausomybė yra tokia pat svarbi kaip ir politinė. Būsimą autokefalijos suteikimą jis apibūdino kaip žingsnį Ukrainos dekolonizacijos link.
Prezidentas kuklinasi prisipažinti, kad ketina vėl dalyvauti rinkimuose; gruodžio 16 d. vykusioje spaudos konferencijoje jis tepasakė, kad neketina to pranešti iškart po bažnyčių susivienijimo. Tačiau praėjusią vasarą Kijeve pasirodė reklaminiai skydai su tekstais: „Kariuomenė! Kalba! Tikėjimas! Mes žengiame savo keliu! Mes esame Ukraina. Petro Porošenka.“ Net jeigu tai nebuvo rinkimų šūkis, pastaruoju metu savo žodžių P. Porošenka laikosi.
Spalio mėnesį Ukrainos parlamentas preliminariai patvirtino naują rinkimų įstatymo redakciją, pagal kurią vietinės žiniasklaidos priemonės privalo leisti versiją ir ukrainiečių kalba (iki šiol naujienos internete ir spaudoje pasirodydavo daugiausia rusų kalba) ir nustatė baudas už kitų kalbų vartojimą įvairiuose kontekstuose. Lapkričio mėnesį, po to, kai rusai Kerčės sąsiauryje konfiskavo ukrainiečių karinių jūrų pajėgų laivus, P. Porošenka 30-čiai dienų paskelbė karo padėtį.
Nors parlamentas bandė apriboti jo ypatingus įgaliojimus ir šios priemonės mastą, prezidentui tai tapo galimybe pasireklamuoti kaip pagrindiniam kariuomenės vadui ir pasipuikuoti savo pasiekimais kuriant šalies kariuomenę; Ukraina taip pat paskelbė neįsileisianti 18-60 metų amžiaus rusų vyrų, dar kartą pabrėždama savo ryžtą atsikratyti Rusijos įtakos.
P. Porošenka savo „Facebook“ paskyroje aktyviai didžiuojasi naująja bažnyčia. „Mes sustabdėme agresorių, mes išgelbėjome šalį, mes įkūrėme kovai pasirengusią kariuomenę, – paskelbė jis gruodžio 15 d. – Mes propaguojame ukrainiečių kalbą – neatskiriamą Ukrainos žmonių stiprybės ir sėkmės dalį. Pastaruoju metu mes esame dar labiau įsitikinę, kad vieninga Stačiatikių Bažnyčia – dar vienas neatskiriamas Ukrainos nepriklausomybės elementas.“
Ši strategija yra iš esmės skaldanti.
Maždaug 30 proc. 14-29 metų amžiaus ukrainiečių, ta pati amžiaus grupė, kuriai mokykloje teko privalomai mokytis ukrainiečių kalbą, namuose kalba rusiškai, o dar 18 proc. pakaitomis kalba abiem kalbomis. Nors dauguma ukrainiečių mano, kad nacionalinė kalba turėtų būti vienintelė oficiali valstybės kalba, naujoji įstatymo redakcija daugeliui šalies rusakalbių gerokai apsunkina gyvenimą.
Karo padėties paskelbimas P. Porošenkai irgi nepadėjo laimėti politinių simpatijų. Neseniai atlikta apklausa parodė, kad beveik 60 proc. gyventojų šio sprendimo nepalaiko; dauguma atsakė, kad karo padėtį reikėjo įvesti tada, kai Rusija aneksavo Krymą ir 2014 m. sukėlė neramumus rytų Ukrainoje. Parama P. Porošenkos veiksmams Rusijos atžvilgiu ženkliai didesnė vakarinėje šalies dalyje, tačiau net ir ten jis neturi daugumos palaikymo. Apklausos rodo P. Porošenką esant trečioje vietoje ar dar žemiau, lyginant su kitais potencialiais kandidatais – buvusia ministre pirmininke Julija Tymošenko ir komiku Volodimiru Zelenskiu.
Naujos bažnyčios įkūrimas P. Porošenkai taip pat netaps vienareikšmišku pliusu. Nors neseniai atlikta apklausa parodė, kad jį remia beveik 47 proc. ukrainiečių, 24 proc. teigia, kad tai tik pagilins atskirtį. Panašu, kad jie teisūs.
P. Porošenka ir jo pagalbininkai tikėjosi, kad susivienijimo konferencijoje dalyvaus dešimt Maskvos Patriarchato vyskupų. Galų gale dalyvavo tik du. „Jie patyrė spaudimą – ir tikrai ne iš mūsų pusės“, – gruodžio 16 d. pareiškė P. Porošenka.
Vienas iš dviejų atvykusiųjų, metropolitas Oleksandras Drabinko „Facebook“ pranešime paaiškino prisijungiantis prie naujosios bažnyčios, nes Maskvos Patriarchatas „pats nepareiškė noro įveikti Ukrainos stačiatikių susiskaldymą“. Tačiau jį ir kitą konferencijos dalyvį, metropolitą Simeoną Šostackį, užsipuolė Maskvos Patriarchato vyriausiasis atstovas metropolitas Hilarionas Alfejevas, kuris parašė: „Nepamirškime, kad tarp 12 apaštalų buvo ir vienas Judas; jei būtų buvę 90 apaštalų, galima būtų tikėtis, kad ir Judų būtų buvę šeši ar septyni, o ne du“.
Naujoji bažnyčia būtų galėjusi žengti rimtą žingsnį, savo vadovu išrinkdama buvusį Maskvos Patriarchato vyskupą ir šitaip pranešdama kitiems, kad ir jie yra laukiami. Esama gandų, kad į vadovo vietą pretendavo metropolitas Simeonas iš Vinycios – Porošenkos gimtojo krašto. Tačiau nugalėtoju tapo 39 metų metropolitas Epifanijus Dumenko, mažai žinomas dvasininkas – patriarcho Filareto Denisenkos, vadovavusio didesniajai iš dviejų Ukrainos bažnyčių, dešinioji ranka.
Epifanijus nuo seno pasisakė už Ukrainos religinę nepriklausomybę, o jo vyskupija ypač aktyviai rėmė Ukrainos kariuomenę. Jis taip pat laisvai kalba graikiškai, o tai priartina jį prie Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus, dabar tapusio Maskvos bažnyčios didžiuoju priešu. Kitaip tariant, vienijančia figūra jo nepavadintum. Priešingai, Maskvos Patriarchato kunigams jis veikiausiai atrodys kaip keliantis grėsmę jų bažnyčioms, vienuolynams ir parapijoms.
Ar nacionalistinė platforma padės P. Porošenkai laimėti – dar pamatysime, tačiau prezidentui kitų galimybių kaip ir nelieka. Kažin kokiais ekonominiais pasiekimais pasigirti jis negali, o neseniai atliktas tyrimas apskaičiavo, kad Ukraina dėl korupcijos ir netinkamo valdymo praranda 8,6 mlrd. dolerių per metus. P. Porošenka turėtų pabrėžti, kad jam rūpi tautos kūrimas, o visa kita gali palaukti taikesnių laikų. Tai bent jau būtų aiškus argumentas – ir sunkiai nuginčijamas.
Leonidas Beršidskis – „Bloomberg“ apžvalgininkas, rašantis apie Europos politiką ir verslą. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ steigėjas ir nuomonių svetainės Slon.ru įkūrėjas.
