Tam yra dvi priežastys. Viena – autentiškumas – nepaisant didžiulių pastangų, serialas nėra pakankamai tikslus. Bet kita, daug svarbesnė priežastis yra ta, kad tokį griežtą pamokslą apie tai, kaip svarbu įsiklausyti į ekspertų nuomonę ir vadovauti vyriausybei žmonių labui - ne pačios vyriausybės, turėtų paskelbti viena iš katastrofos paveiktų šalių. Tos šalys greičiausiai nepakankamai gerai išmoko pamokas, kad galėtų sukurti tokį filmą.
Autentiškumo greičiausiai pasiges ne tik Vakarų šalių žiūrovai, bet ir jaunesnė posovietinio laikotarpio karta. Prodiuseriai visomis išgalėmis stengėsi atkurti paskutiniųjų sovietinių metų esminį kultūros braižą, net jeigu atrodo, kad filmavimui jie naudojo daiktus, rastus blusų turguje.
Kai kurie liapsusai praslydo, nes būtų buvę per brangu jų išvengti, net jei filmo kūrėjai apie juos ir žinojo, – pavyzdžiui, šiuolaikiniai plastikiniai langai sovietinių laikų pastatuose. Bet yra daugybė ir kitų. Černobylis yra įsikūręs per toli, kad jį pasiektum sraigtasparniu iš Maskvos, o iš tikrųjų buvo kitaip: vyriausybinė komisija, ten nusiųsta netrukus po branduolinės katastrofos, skrido lėktuvu iki Kijevo, o iš ten važiavo automobiliu.
Ir, žinoma, sunku įsivaizduoti, kad vyriausybės komisijos pirmininkas, vicepremjeras Borisas Ščerbina būtų grasinęs Valerijui Legasovui, gerbiamam mokslų akademijos nariui, išmesti iš sraigtasparnio – tai buvo 1986-ieji, ne 1936-ieji.
V. Legasovas, vienas pagrindinių serialo veikėjų, iš tiesų pasikorė praėjus dvejiems metams po Černobylio katastrofos, prieš tai įrašęs į juostą savo prisiminimus apie tai, kas tada nutiko.
Bet kaip aukščiausios kvalifikacijos mokslininkas, jis negyveno apleistame butelyje su tiems laikams būdingu kilimėliu ant sienos, vaizduojančiu elnią: tiesiog tai nebūtų atitikę tuometinės jo padėties. Ir katė nebuvo jo vienintelė palydovė: juo, pasiligojusiu po daugybės kelionių į katastrofos vietą, rūpinosi žmona ir duktė.
Tiksliai žinau iš kelių kelionių į įvykio teritoriją, kad rusų kalnakasiai negeria degtinės tiesiog kasykloje, nenusiplovę anglies dulkių. O devintojo dešimtmečio pabaigoje jų pašonėje tuo metu, kai į juos kreipėsi ministras, tikrai nestovėjo akylai stebintys kariai su šturmo šautuvais. Beje, kariai seriale laiko ginklus amerikietiškai, ne sovietiniu stiliumi – per krūtinę.
Sovietų žmonės 1986 metais nesikreipė vienas į kitą „draugas“, išskyrus komunistų partijos susirinkimus. Iljos Repino dramatiškas paveikslas „Ivanas Rūstusis“ kuriame vaizduojama caro Ivano Rūsčiojo įvykdyta jo sūnaus žmogžudystė pamišimo priepuolio metu, niekada nekabojo Kremliuje. O kai kurios uniformos, naudotos filmuojant serialą, yra parinktos ne iš to laikotarpio. Visi šie netikslumai, didesni ir mažesni, švelnina kino juostos žiaurumą tiems, kurie vienaip ar kitaip buvo paveikti katastrofos. (Mano buvęs uošvis buvo vienas iš 600 tūkst. vadinamųjų likvidatorių, dalyvavusių vykdant valymo ir nukenksminimo darbus.)
Jie – nelyginant filtras, priminimas, kad tai vis dėlto amerikietiškas televizijos serialas, ne dokumentinis filmas, kad visa, kas vaizduojama ekrane, nėra tikrovė.
Bet netgi pasitelkus tokį filtrą, žiūrovą pasiekia labai aiškios ir griežtos serialo žinutės. Visų pirma, žmonės dažnai nėra pasiruošę tokio masto katastrofai kaip Černobylio; jie neretai sutrinka, mėgina save apgaulingai įtikinti, neva pasaulis aplink juos nesugriuvo. Tai pasakytina tiek apie tiesioginius įvykių dalyvius, tiek apie didžiuosius bosus, ant kurių gulė lemiama atsakomybė.
Tokiomis situacijomis turėtų būti nedelsiant kviečiami ekspertai ir jiems turėtų būti leista priimti sprendimus, nevaržomus politinių sumetimų ar nustatytos pavaldumo tvarkos. Jokio heroizmo ir fatalizmo, įspūdingai vaizduojamų seriale, nepakaks pakeisti kompetenciją ir profesionalaus situacijos įvertinimą.
Žinoma, informacijos slėpimas ir gynimosi pozicija tokiomis aplinkybėmis yra siaubingi nusikaltimai; Sovietų Sąjunga trumpai pranešė pasauliui apie Černobylio katastrofą praėjus dviem dienoms po to, kai įvyko nelaimė, o komunistų partijos lyderiui Michailui Gorbačiovui prireikė net aštuoniolikos dienų, kad galų gale prabiltų apie tai tautai.
Iki tol didžioji dalis teritorijos aplink atominę elektrinę buvo evakuota, bet tūkstančiai žmonių, nepaisant grėsmės jų sveikatai, buvo verčiami dalyvauti gegužės 1-osios demonstracijose gretimuose miestuose.
Pagaliau išdrįsęs viešai prabilti, M. Gorbačiovas susitelkė ties kritika Vakarų žiniasklaidai, kuri kaltino Sovietų Sąjungą dėl nelaimės. Pranešimai žiniasklaidoje bet kokiu atveju būtų atsiradę, bet jie būtų tikslesni, jeigu Sovietų Sąjunga nebūtų mėginusi nuslėpti žalos masto. (Rusijos žiniasklaidos priemonių analitikė Natalija Rostova parengė puikią ataskaitą apie pavėluotą pareigūnų reakciją ir pastangas neleisti žurnalistams rašyti apie Černobylį.)
Reikia taip pat pažymėti, kad kai kurių rusų reakcijos į serialą atspindi tą pačią dvasią. Kremlių remiantis dienraštis „Komsomolskaja Pravda“ paskelbė, kad serialas yra bandymas pakenkti Rusijos lyderiavimui branduolinių reaktorių eksporto srityje, – vienoje iš keleto sričių, kuriose Rusija lenkia Jungtines Valstijas ir aktyviai konkuruoja dėl Europos bei Azijos rinkų. Anot „Komsomolskaja Pravda“ žurnalisto Dmitrijaus Stiošino, buvo siekta nuteikti Europos visuomenę prieš Rusijos branduolinius projektus. Aš esu skaitęs daugybę panašių komentarų socialinėje žiniasklaidoje; serialui buvo verčiama kaltė dėl didžiausios nuodėmės – „rusofobijos“.
Bet daugumai Rusijos žiūrovų aišku, kad HBO serialas nėra vienokia ar kitokio pobūdžio amerikietiška propaganda. Žinutės yra visuotinio pobūdžio: apie vyriausybės, valdymo ir žmogaus psichikos trūkumus, kai susiduriama su nenumatytais technologijų padariniais.
Rusai „Černobylis“ seriale nėra vaizduojami kaip niekšai. Net aktoriaus Stellano Skarsgardo vaizduojamas aukšto lygio biurokratas, nusiųstas į Černobylį įvertinti situacijos ir galiausiai nurodęs skubiai evakuoti Pripetės miestą, nors daugelis tam prieštaravo, – tiesą sakant, kelia simpatijų ir užuojautą.
Manęs nenustoja kamuoti klausimas: kodėl nei viena iš trijų buvusių sovietinių respublikų, labiausiai nukentėjusių nuo Černobylio katastrofos, nesukūrė tokios kino juostos, kurioje pasauliui būtų įtikinamai nupasakoti 1986-ųjų įvykiai.
Rusija, šiuo metu užimanti pirmaujančias pozicijas branduoliniame sektoriuje, būtų turėjusi akstiną pademonstruoti, jog ji išmoko pamokas; 1996 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas V.Legasovą po mirties apdovanojo Rusijos didvyrio ordinu, bet to neužtenka.
Ukrainai tai taip būtų buvę aktualu; kai 2012 metais lankiausi Černobylio zonoje, ten – miestų griuvėsiuose ir žolėmis apaugusiuose apleistuose kaimeliuose – klestėjo nelegali prekyba galimai užterštu metalo laužu.
Baltarusija, smarkiai nukentėjusi nuo Černobylio radioaktyviųjų dulkių, taip pat būtų tinkama žinios pasiuntinė.
Ir vis dėlto kino juostą sukūrė serialo „Sostų karai“ prodiuserė, atradusi drąsos, lėšų ir kvalifikacijos istorinei dramai atkurti. Dabar didžioji pasaulio dalis istoriją apie šią katastrofą sužinos iš šios versijos. Faktas, jog posovietinės šalys paliko šią misiją HBO, žinoma, nesulyginama su pirminiu sovietų fiasko ir nenoru atvirai pranešti apie nelaimę.
Tačiau tai galima vadinti apgailėtina aplaidumo nuodėme, nes praėjo 33 metai nuo tos dienos, kai susprogo Černobylio 4 reaktorius, ir posovietinis pasaulis per tą laiką nesukūrė tokios įtikinamos, dėmesį prikaustančios juostos, kokią pristatė HBO – su trūkumais, netikslumais, bet be galo įdomią ir jaudinančią istoriją.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
