Ukraina, Rusija ir kitos susijusios šalys pasiekė susitarimą dėl vieno iš daugiausia bėdų taikos deryboms kėlusių klausimų: tvarkaraščio rinkimams surengti ir autonomijos prorusiškoms vadinamosioms „liaudies respublikoms“ rytinėje Ukrainoje. Kijevo valdžia ir Rusijos remiami separatistai dėl minėtųjų teritorijų kariauja jau daugiau nei penkerius metus, konfliktas nusinešė per 13 tūkst. gyvybių.

Remiantis susitarimu, rinkimai laikinai aktyvuos autonomijos įstatymą, suteikiantį separatistams ir pareigūnams teisinę neliečiamybę, įtvirtinantį lygų rusų kalbos statusą, leidžiantį bendruomenėms kurti savas policijos pajėgas ir įpareigojantį Ukrainos valdžią imtis pokario rekonstrukcijos. Jeigu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija rinkimus įvertins kaip laisvus ir sąžiningus, įstatymas įsigalios visam laikui.

Susitarimas, geriausiai žinomas kaip „Steinmeierio formulė“ – Vokietijos prezidento Franko Walterio Steinmeierio garbei, kuris, būdamas šalies užsienio reikalų ministru, ją ir pasiūlė – siekia įtvirtinti trapią pusiausvyrą.

Rusija nerimauja, kad bet kokia praraja tarp rinkimų ir autonomijos suteiks Ukrainai galimybę sulaikyti ir patupdyti už grotų daugumą separatistų, tokiu būdu teritorijoje neutralizuojant Maskvos įtaką.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsitikinęs, kad tai būtų žmonių, kovojusių už Rusijos interesus, išdavystė, Ukraina nuogąstauja, kad akimirksniu įsigaliosianti autonomija leis Rusijai į savo rankas perimti rinkimų baigtį. Tai reikštų, jog Rusija gaus savą teritoriją svečios šalies viduje, o tai sutrukdys Ukrainos ambicijoms prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO.

Toks V. Zelenskio sprendimas iš karto paskatino kaltinimus, esą, jis išdavė savo šalį. Buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, kuris savo prezidentavimo metais tokiam susitarimui nepritarė, formulę pasmerkė kaip Rusijos sumanymą ir dar kartą priminė savo įsitikinimą, jog bet koks politinis procesas įmanomas tik pirmiau nuginklavus prorusiškas pajėgas ir išvedus Rusijos karius. Jo nuomonei pritaria nemažai Ukrainos politikos ir kultūros elito, tai pat daug karo veteranų, kurių balsas vadinamojoje gatvės politikoje girdimas bene garsiausiai.

Panašu, kad V. Zelenskis įsitikinęs, kad jo populiarumas, praeitą mėnesį viršijęs 70 proc., leis kaip nors atlaikyti tą kritikos bangą. Kad ir kaip ten būtų, jis nelabai turi kitų pasirinkimo variantų.

Jungtinės Valstijos, šiuo metu užsiėmusios su ta pačia Ukraina susijusiu skandalu, neturi, ką pasakyti Prancūzijai ir Vokietijai, kurioms taika būtina bet kokiomis Ukrainai priimtinomis sąlygomis. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas netgi užsiminė Rusijos prezidentui apie galimybę kiek sušvelninti Rusijai taikomas Europos sankcijas, jeigu tik Maskva pažadės progresą derybose. Vokietijos užsienio reikalų ministerija antradienį taip pat džiugiai sutiko pasiektą susitarimą.

Tai reiškia, kad naujasis vadinamojo Normandijos ketverto – Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos – susitikimas gali įvykti jau gana greitai. Pirmą kartą nuo 2016 metų.

Panašu, kad V. Zelenskis vis dar mano galintis pasiekti ambicingą taikos susitarimą. Šią savaitę jis užsiminė, kad Ukraina stengsis pakoreguoti autonomijos įstatymą (ši idėja kaip reikiant išgąsdino V. Putino lojalistus Maskvoje), ir kad nebus jokių rinkimų, kol nepasitrauks Rusijos kariai.

Toks pritarimas formulei reiškia, kad rinkimų priežiūra bus patikėta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai – organizacijai, tikrai neturinčiai pakankamai išteklių užkirsti kelią galimiems pažeidimams 3 mln. žmonių turinčiame regione. Kaip stebėtojams iš užsienio pavyks tvarkytis su galimais Maskvos bandymais išnaudoti rinkimų rezultatų iškraipymo technologijas, dar vienas opus klausimas.

Jeigu V. Zelenskis sudvejos, derybos gali bet kurią akimirką vėl įstrigti. Tai reiškia, kad kiti dalyviai jį gali spausti pasirašyti susitarimą, paliksiantį rytines teritorijas oficialioje Ukrainos, tačiau neoficialioje Rusijos kontrolės sferoje. Būtent tokių padarinių visada baiminosi P. Porošenka. Kariniai veiksmai liausis, Europos sankcijos išsikvėps, visi nebyliai pritars Krymo aneksijai.

Pagrindinis ukrainiečiams tenkantis klausimas: ar tokia baigtis – priimtina kaina, kurią teks mokėti už taiką regione, netekusiame tiek daug žmonių. V. Zelenskis, atidavęs per daug, gali netekti posto, tačiau lygiai taip pat jis negali tęsti ir karo, kurį pažadėjo užbaigti. Netekęs tikėtos Jungtinių Valstijų paramos, jis dabar privalo taikytis prie sąjungininkų Europoje ir iš šios situacijos išpešti geriausią, kas tik įmanoma.

Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.