Rygoje senukai Latvių legiono nariai bei juos atlydėję žmonės padėjo gėlių prie Laisvės paminklo, sugiedojo Latvijos himną ir išsiskirstė. Tačiau kaimyninė Rusija eilinį kartą išreiškė nepasitenkinimą tariamu fašizmo šlovinimu, o rusų televizijos kanalai rodė išskirtinai vienpusiškus reportažus apie „fašizmo šlovinimą Latvijoje“.
Dauguma latvių visiškai priešingai vertina Latvių legiono veiklą karo metais ir laiko legiono karius ne fašistais, bet Latvijos laisvės gynėjais, bandžiusiais pagal išgales prisidėti prie sovietinės kariuomenės puolimo sustabdymo ir pasipriešinti antrajai sovietinei Latvijos ir kitų dviejų Baltijos šalių okupacijai. Latvių daliniai nacių Vokietijos kariuomenės sudėtyje buvo pradėti formuoti 1943 m. rudenį. Latvijos istorikų teigimu, dvi latvių divizijos buvo ne nusikalstamu pripažinto SS junginio sudėtinė dalis, bet tik nominaliai pavaldžios SS vadovybei karinės formuotės. Latvių legionieriai (jų bendras skaičius siekė 87 tūkst., ) dalyvavo ne baudžiamosiose SS ekspedicijose, civilių gyventojų žudynėse, bet kovėsi fronte su sovietine kariuomene.
Kovėsi už Latviją
Vos penktadalis latviškų divizijų karių buvo savanoriai, kiti į kariuomenę paimti per prievartą. Vis dėlto dauguma latvių labai noriai palaikė vokiečius, nes laikė juos išvaduotojais nuo sovietų. Latvija, kaip ir Lietuva bei Estija, skaudžiai nukentėjo nuo trėmimų 1941 m., masinių represijų. Galimas sovietinių okupantų grįžimas kėlė siaubą, ir didelė dalis latvių vyrų nusprendė prisidėti prie kovojančių vokiečių pajėgų ir stabdyti Latvijos link artėjančią sovietų kariuomenę. Nacių propaganda taip pat padarė savo juodą darbą, skelbdama, kad pagrindinis Vokietijos tikslas yra ne užkariauti ir pavergti Rytų Europos tautas, bet kovoti su rusų bolševizmu.
Lietuviai pasipriešino
Estai karo metais turėjo analogišką, tik daug mažesnį legioną, kurį sudarė 25 tūkst. karių. Tuo tarpu Lietuvoje naciams nepavyko sukurti legiono, pavaldaus SS vadovybei. Lietuvių politikai, visuomenės veikėjai susilaukė represijų dėl nelojalumo vokiečiams. Generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. suburtos Vietinės rinktinės tikslas buvo ginti Lietuvą, o ne guldyti galvą už Hitlerio planus. Kai vokiečiai pabandė 19 tūkst. Vietinės rinktinės karių išsiųsti į Rytus kovoti su sovietais, P.Plechavičius paleido karius neribotų atostogų, ir daugelis jų išsivaikščiojo po namus. Generolas pateko į koncentracijos stovyklą Salaspilyje, beveik šimtą rinktinės karių vokiečiai sušaudė. Tačiau dabar paskui Lietuvą nesidriekia nacių talkininkės šleifas, taip aršiai kabinamas Latvijai ir Estijai.
Latviai ir estai geriausių savo vyrų neteko toli nuo namų, karo frontuose Rusijoje. Lietuviai išsaugojo juos kur kas prasmingesniam partizaniniam karui prieš sovietus savoje žemėje. Šis karas Lietuvoje įgavo nepalyginti platesnį mastą nei Latvijoje ar Estijoje ir bent iš dalies apsaugojo Lietuvą nuo masinės rusų kolonizacijos, kurios pasekmes latviai ir estai skausmingai jaučia iki šiol.